Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2017-07-18

Save suprast nėra lengva

Jei viskas padaryta iš atomų, tai tu esi atomas, kuris bando pats save suprast.

Nenuostabu, kad tiek daug žmonių nežino ką veikti gyvenime, save suprast yra pakankamai sunku, net aš pats nežinau nei ką, nei kaip čia daryti.

Tai yra dėl to, kad sąmonė nuolat tobulėja – tu nesi toks, koks buvai vakar.

Ką jau kalbėti apie emocijas ir mintis. Galima svaigti, kad mes dvasiniai gyvūnai, bet materialistiniu požiūriu žmogus tėra mėsos gabalas.

Matai, jei kažkuo tikėsi, tai nepakeis tavo fizinio gyvenimo.

Vienintelis dalykas, kuris leistų tau gyventi yra milijonas eurų, tada nereikėtų jokių dvasinių gyvenimų, jokių motyvacijų, jokio pozityvo ir kitų dalykų. Gyvenimas būtų toks, koks nori.

O kai nėra pinigų, tai tada yra vergovė dėl pinigų arba parazityvizmas. Žmogus vienas negali išgyventi šitame pasaulyje, tie, kurie turi daug pinigų priklauso nuo tų, kurie juos jiems duoda. O turtą gali bet kada atimt, tad niekada nesi garantuotas dėl savo gerbūvio. Visada atsiras, kas tau aiškins.

Viskas būtų geriau, jei žmogus galėtų gyventi taip, kaip jis nori, bet esmė ta, kad didžioji dalis žmonių tiesiog egzistuoja, tame tarpe ir aš. Nėra pas mane gyvenimo. Jei skaitai šitą blogą, tai ir pas tave nėra gyvenimo.

Mes priprantam prie savo gyvenimo, nes kitaip gyventi nebandėm. Jei žmogus priklausomas nuo pašalpos, jam bus sunku pakeisti savo gyvenimo pajamų šaltinį. Jei žmogus dirba ir yra priklausomas nuo darbo – jis niekada nebus laisvas.

Visi mes norime būti laisvi ir nevaržomi, tai yra pagrindinis žmogaus noras – visi nori dominuoti ir kažką valdyti. Nes mes tiesiog gyvūnai. Mums galioja tos pačios biologinės sąlygos, ims ir suės mus gyvenimas – niekas nesirenka savo ligų, savo draugų, savo darbo – nieko mes čia nesirenkame, nes jei galėtume rinktis, taigi nesirinktume darbo, kuris mus užpisa iki gyvo kaulo, o dar sako, kad darbą žmogus renkasi, ne žmogus darbą gauna.

O tada daro viską, kad neprarastų darbo, nes gali gauti prastesnį darbą. Mums vis kažkas kažką duoda, tiek, kad nenustiptume. Jei mes nustipsime, tai bus labai gaila – nes nebus vergų, kurie dirbs.

Visais laikais buvo vergvaldys ir vergas, niekas iš tikro nepasikeitė – tik davė jiems laisvės pojūtį.

Aš nedirbu, aš rašau ir šitas dalykas man yra mielesnis už visus įmanomus darbus, geriau jau aš būsiu badaujantis rašytojas, nei 150 eurų gaunantis kompiuterių technikas. Mano specialybė neturi ateities.

O kai pasisiūlai atlikt praktiką už tiek pinigų, tau net nepaskambina, tai ir yra įrodymas, kad darbo žmogus pasiimti pats negali. Susirasti darbą gali bet kokį, bet gausi tik tą, kurį duos.

Ir mus pastoviai vertina kažkokie idiotai. Jei nori gyventi puikiai sociume – turi būti įvertintas. Jei sociumas tavęs nevertins, jokių turtų tu neturėsi, nes tu nepatinki kaip žmogus, bet jei nusprendei būti rašytojas, tai rašyk, niekas niekada tavęs neskaitys, nes ką galima išmokti iš žmogaus, kuris neturi gyvenimo. Niekam nerūpi apačia.

Jei aš kada tapsiu ten žinomas rašytojas ir mane skaitys ten mokyklose, nes visą gyvenimą praleidau rašydamas visokį šūdą, tai aš pasakysiu jums iš anksto – achuet, o kur jūs buvot, kai man jūsų labiausiai reikėjo?

Nekenčiu aš daug dalykų, jei yra unconditional love, tai yra ir unconditional hate. Kai žmogus nekenčia visko už bybys žino ką, nes gyvenimas neeina. Nemėgstu religijos ir užsigrūzinusių žmonių. Nemėgstu žmonių su kuriais negaliu susikalbėt, bet čia gi istorija apie tave ir kaip tau padėti, prie ko čia aš?

Ką tu mėgsti? Dėl ko gyveni? Nu ir kaip slinksi prie gyvenimo stipimo? Dirbsi ar priešinsiesi sistemai?

Aš tai nenorėčiau, kad sisteminiai žmonės skaitytų mano tekstus, bet tik jie turi pinigų, kuriuos man reikia kažkaip iš jų išmelžti – žinočiau kokį algoritmą suvesti į šitą prakeiktą kompiuterį – suvesčiau ir visi pasaulio pinigai būtų mano, o aš būčiau the new Stephen King, kurio deja nesu skaitęs, bet pochui, kas skaito šiais laikais? Būtent, niekas, nes yra žymiai geresnė medija – audio, video, todėl audio knygos labai daug kainuoja ir tiesiog yra bumas. Ne dėl to, kad knygos prastos, o dėl to, kad skaityti yra darbas.

Reikėtų man įgarsinimo savo knygai, tačiau kiekvieną kartą pradėdamas įrašinėti pradedu žvengti – tokį juokingą šūdą, tik aš galėjau parašyti, o jis rinkoje tiesiog neeina.

Ir būk tu rašytojas rinkoje, kur yra visiškas pochui. Niekam nerūpi tas žvilgsnis į gyvenimą pro mano akis. Nu gal vienam, kitam. Kiekvienas yra susirūpinęs savimi, o tam, kad domėtis kažkuo kitu – reikia turėti gyvenimą be streso.

Viskas pasikeičia tada, kai tu tipo parašai knygą ir ją parduodi, tada nukrenta kapeika, o jei esi geras pisakas, tai tada ją išverčia į kitas kalbas ir staiga tu visiems perpisi protą ir matrica nusihackina, kaip čia pasakius. Juokai, juokais.

Niekada aš dirbti nenorėjau, nes tiesiog viską kiti padaro, o jei dirbsiu aš, tai kažkas nedirbs, nes darbų visiems nėra, o ir galvoju, kad tai, ką norėsiu daryt, turėčiau pasirinkti kažkaip pats, o dar kažkas sakė, kad va pasirink veiklą, kuri tau patinka ir nereikės dirbt.

Tada kai pamačiau tuos blogus, galvoju – suka – noriu ir aš. Ir pz ką aš galvojau apie pinigus, apie šlovę, apie bobas, tačkas, kurvas, alų, cizas ir jė, keliones. Žodžiu bybys gavosi, mane kaip tyčia lydi lėvų pasirinkimų kupinas gyvenimas. Esu tas taip, vadinamas, low life, kuris daro visišką šūdą, o kiti man sako, kad aš protingas. Tai gal ir esu protingas tarp dalbajobų, bet ne aukščiau.

Iš tikro mano savivertė yra žema, bet tu pats pagalvok, kaip ji gali būti aukšta, kai tu tiesiog nieko nemoki gaut šiame pasaulyje, tik xaliavą? Noriu aš daug iš gyvenimo, kaip visi, bet kaip pasiimt tai – čia klausimas. Nori visko tai visi, ir dar lengvai – visai kaip aš. Tokių žmonių kaip aš yra milijonai, bet ką jiems duot, ką gi aš galėčiau jiems parašyt? O ar duotų jie man šaibų?

Matai, bedarbiai šaibų neturi, todėl jiems sprendimo nėra. Bomžai visokie, alkašai, kurvos ir degradai, šizikai, autistai – čia yra dugnas, kurį kažkaip bandome pakelti į viršų, kad jis būtų ne ką prastesnis nei viršus.

Protingi aiškina tiems, kas nesupranta, bet ką tu išaiškinsi žmogui, kuris nieko nesupranta? Nieko, ką gi daugiau.

Kuo daugiau apie save galvoji, tuo sunkiau save suprast, o jei dar bandai aplinką suprast, tai išvis pizdec.

Jei po visų mano metų rašymo, man nieko neateis ir nesugrįš, tai eisiu susprogdinsiu televizijos bokštą, tada ir skaityt pradės, nes tipo nu kaip čia mąstė tas šizikas. Jo-ma-jo.

Žodžiu bybys čia, o ne gyvenimas. Pasakysiu tik tiek, jei tu rašai gerai, tai rašyk savo kalba, nes jei kažką gero parašysi išvers žmonės į kitą kalbą.

Ople nachui – davai.