Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2017-07-13

Paneigiam solipsizmą

Solipsizmą sugalvojo kažkas kitas, ne aš.

Ko gero nieko nėra durniau, nei išgirsti iš kito žmogaus frazę, kad va čia aš sukūriau realybę ir visą pasaulį ir aš visus tik įsivaizduoju. Nu pripažinkim, tai kvaila.

Arba, kad realybė lagina.

Realybė yra subjektyvi, todėl lagina ne visata, o subjektas. Man irgi lagino ir išsikreipė realybė, tai yra normalu, kai tu esi šizofrenikas ištiktas psichozės arba užvartoji narkotikų, čia yra nieko super natūralaus.

Matai, kai tavo protas yra stabilus, tai tu gali galvoti, kad va čia egzistuoja, kažkokia objektyvi realybė už mano galvos. Reikalas tas, kad žmonės, tame tarpe ir aš, nelabai suvokia ką mato.

Jei tavo protas nesveikas tu pereini į kitą realybė, bet matai, jei solipsizmas būtų tiesa, tai jokie protiniai subjektyvios realybės susirgimai neegzistuotų, nes nebūtų jokio skirtumo kokioje realybėje tu gyveni.

Tai, kad egzistuoja kažkokia objektyvi sąmonė, kuri atstato tavo subjektyvų protą neigia visą solipsizmą. Jei solipsizmas būtų tiesa, tai tu galėtum būti ir užsibūti bet kokioje sąmonės būsenoje, pakitusioje ar normalioje ar iškreiptoje – nebūtų jokio skirtumo, nes tu vienas patiriantysis ir daugiau niekas neegzistuoja, ir susirgti nebūtų įmanoma.

Iš solipsisto pusės, jo bet kas, kas čia vyksta gali būti tik kažkoks įsivaizdavimas ar kitaip, bet tu supranti kokia nesąmonė gaunasi. Yra tikrai per daug vietos, kurios tu gyvenime nepatirsi, tai nejaugi jinai sukurta tik tam, kad būtų kažkoks realumo jausmas?

Kam tas visas kosmosas solipsistui, jei jis jo patirti negali. Gerai, jei tavo gyvenimas sėkmingas, pas tave šlovė, tai gali tu būti solipsistas, bet tada, ką sakyti apie žmogų, kuris tik namie sėdi ir išvis nepatiria išorinio pasaulio, tai kam tas pasaulis, jei nėra kam jį patirt.

Aš va čia parašysiu: aš sukūriau realybė ir esu vienas patiriantysis, bet jei tu perskaitysi tai, tai bus kvaila, nes realybę patiri ir tu. Mes galime sakyti apie matricas ir sistemas, kad čia pusė botai ir taip toliau, bet šita realybė yra pakankamai tikra.

Jei solipsizmas ir tiesa, tai realybę patiria tik dievas, nes jis pats sau ją sukūrė, niekas kitas realybės nepatiria. O jei patirti, kito patirčių neįmanoma, tai ką tu dievas? Nu tai ir aš dievas tada. Jei mes sekam tokia logika.

Įdomiausias dalykas su subjektyvia realybe yra tas, kad viskas prasideda ir viskas baigiasi, kai subjektas miršta. Jei tu esi šio amžiaus solipsistas, tai tada gali teigti, kad jokios istorijos nebuvo ir viskas prasidėjo tik tada, kai tu gimei, bet vėl gi, kam visi tie filmai, kam visos tos knygos ir kam visos tos dainos ir kita, ko tu niekada neklausysi, neskaitysi ir nežiūrėsi? Nejaugi tik tam, kad sukurtų kažkokį realumo jausmą?

Jei tu būtum solipsistas, tai tada kokia prasmė išeiti iš realybės ir numirti? Kodėl tu tada ne koks prezidentas ar dar kažkas, o šiaip čmo prie kompo? Jei tu būtum solipsitas, vienintelis patiriantis realybę, tai turėtų viskas vykt kaip ir pagal tave, ar ne? Bet niekas iš tikro pagal tave nevyksta.

Galu gale ne tu parašei šitą postą, o aš. Toks vat ir skirtumas, bet jei aš pridurčiau, kad tu egzistuoji tik kaip skaičius mano analizavimo sistemoje, tai tave kiek nuvertintų, nes supranti sistema analizuoja žmonių apsilankymus ir galu gale nebūtų jokio skirtumo tarp boto, kuris infliuoja skaičius ir žmogaus, kuris ateina natūraliai – o skirtumas aiškiai yra.

O jei tu būtum solipsistas, tai ar būtų prasmė kurti kažką – juk nieko gyvo sistemoje neegzistuoja. Ar būtų prasmė eiti dirbti, kažką skaityti, mokytis ar tobulėti?

Matai, kad išeiti iš proto, tai reikia tą protą turėti. Tas, kas nebuvo iš proto išėjęs, negali įrodyti turįs protą, bet jei turėtum protą, tai gi bet kada galėtum bet ką sugalvoti – parašyt bestselerį būtų išvis piršto apmyžimo dalykas, bet kai kurie dalykai – tiesiog atrodo nerealiai, o kai kuriems žmonėms neįmanomi.

O jei ir būtų solipsizmas kažkokia tiesa, tai pagal nutylėjimą niekas iki to nebūtų dasigalvojęs, o tik tu pats. Bet visi kalba apie simuliacijas ar dar kažkokius dalykus, todėl iš esmės sveikas ar kitas žmogus greičiausiai negalėtų to suvokt, jei tai būtų tiesa.

Matai, jei solipsizmas būtų tiesa, tai tu sėdėtum prie kompo ir programuotum realybę, tavęs iš tikro nepistų kaip kas pasidaro – tu davei instrukciją, kažkas ją įgyvendino ir pristatė tau. Nori gtaX (grand theft auto 10) – suprogramavo ir tu po dienos žaidi. Matai, jei būtum solipsistas, tai būtų labai daug dalykų, kuriuos galėtum pamatyt, patirt ar išgirst – bet kaip taisyklė, šita realybė nuo tavo asmeninių subjektyvių norų nepriklauso.

Tarkim, aš esu solipsistas, tai kodėl man gyvenimas neduoda ko aš noriu ir kodėl aš nieko neprogramuoju, ir kodėl mano gyvenimas ne toks kokio aš noriu ir galiausiai, kodėl aš juo nepatenkintas?

Neigiamas gyvenimo variantas iš esmės neigia solipsizmą. Teoriškai, solipsisto gyvenimas turėtų būti komfortas visomis prasmėmis ir neturėtų būtį jokių parkių ir jokių psichozių – bet tai nėra tiesa mano atžvilgiu, bet gal tada tu solipsistas ir manęs čia išvis nėra? Bet tada, kas rašo šitą tekstą? Programa, kuri dabar klauso šito mikso? Galu gale ir soylentas turėtų būti Lietuvoje ir turėtų būti man prieinamas, nes aš noriu jo. Tai, kas čia per solipsizmas, nax?

Galu gale kam tas Marsas tau, jei tu ant jo niekada nevaikščiosi? Nu ant Marso, gal, kada, bet ant planetų, kurios padarytos iš dujų?
In our solar system, the four "gas giants" are Jupiter, Saturn, Neptune, and Uranus.
Vat ir kyla, tas didelis klausimas – nachui viskas ir visko tiek daug? Nejaugi viskas, kad sukonfuzintų solipsistą? Tada, jei čia kažkoks solipsizmas – tai kam reikalingi tie "views" skaičiuotuvai?

O gerai, kam tada kalbos – kuriomis tu nešneki ir nexuja tu jų nesupranti? Nu jei tu solipsistas, tai ir karo tavo regione neturėtų būti ir tada visiškai poxuj, kas ką skerdžia, kas miršta ir kas kariauja ir kas badauja, tai kam tau tada ta empatija? Kam neigiamos emocijos ir ašaros? Kam tas menas ar porno į kurią tau bjauru žiūrėt?

Vat jei pasaulis būtų priklausomas nuo tavo minčių, tai galima būtų teigt, kad čia kažkoks solipsizmas, bet matai - niekas čia nuo tavęs nepriklauso. Bet gal čia padaryta tam, kad taip rimtai atrodytų? Kad atrodytų įtikinama? O gal viskas, kas yra internete yra tik tam, kad suteiktų tau jausmą, kad tu čia ne vienas? Kad kažkas žiūri, kažkas rašo?

Tu pagalvok, ar būtų kažkoks skirtumas, jei nebūtų tarkim plutono? Tu jo plika akimi vistiek nematai ir ten greičiausiai nebūsi niekada. Bent jau šiuo šimtmečiu iki 2150.

Galu gale, kam tada tie norai kažkokie – kodėl nori geresnio gyvenimo, jei viskas, ką sukūrei yra tavo? Net aš tavo – nuosavybė, nes gi tu solipsistas – o ne aš.

Lengviau solipsistui būtų sukurti sistemą, iš kurios jis negali išeit – viena kalba, viena valstybė, viena planeta ir visata tokia, kurioje nieko nėra – tik kažkokia erdvė, kur sugenda visi sistemos sukurti motorai ir paskelbta, kad pasiekti ribą neįmanoma, nes neišneša motoras.

Užtenka net rajono, su netikru internetu, kur sistema rašo tau turinį, o tu jį skaitai, domiesi ten kažkuo už rajono ribų neišeini, nes nėra poreikio, o esant poreikiui susikuria kažkokia statinė realybė. Jei nori pamatyt kaip atrodo solipsizmas, pažaisk GTA5. Tai dabar ir klausiu – kuo skiriasi tavo pasaulis nuo tokio tipo žaidimo? Galu gale kam toks, žaidimas, jei čia yra solipsizmas, kam žaisti ekrane, kai yra tikras pasaulis? Todėl, kad žaidime kaip ir galima viskas be jokių pasekmių – todėl mūsų gyvenimas nėra solipsizmas.

Ir solipsizmas neegzistuoja, nes paprasto žmogaus gyvenimas yra per daug ribotas su mažai galimybių ir galiausiai jis nėra sąžiningas, lengvas ir teisingas.