Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2017-06-22

Apie bendravimą

Internetinis bendravimas tikrai niekada neprilygs pilnaverčiui bendravimui susėdus, nes sėdint ir kažką kramsnojant su gyvu žmogumi veikia visai kitokie stimulai, nei sėdint vienam prie kompiuterio.

Dažnai įsivaizduojame, kad turime kalnus draugų ir siekėjų, bet nustebtum kiek mažai žmonių atvažiuotų tavęs lankyti į psichiatrinę kliniką.

Pas mane į kliniką neatvažiuoja nei vienas draugas - ir tai, man asmeniškai yra apmaudu.

Internete atrodo yra chebra, bet jiems visiškai nusišikt ant žmogaus kuriam yra blogai.

Šiais laikais, o gal ir visada buvo sunku surasti draugų ir sako, jei tu randi tikrą draugą - tu esi laimingiausias žmogus ant planetos,

Aš žinoma, nesakau, kad pas visus prasti draugai, bet pas mane jie galėtų būt geresni.

Iš tikro nusibodo bendrauti su geriančiais žmonėmis - su jais galima tik per internetą, kartais gyvai.

Problema gal, sakyčiau yra tame, kad žmonės nemoka bendraut - šitą dalyką pastebiu ne aš vienas.

Buvau porą dienų nuėjęs į Vasaros klinikos psichosocialinės reabilitacijos skyrių, personalas geras, bet pacientai užsigrūzinę - nesuvokiu, kaip tokia aplinka gali kažkam padėti.

Mane tai gruzas užpuolė.

Išsiprašiau namo.

Matai, kai nemoka kažkas, ar tu pats nemoki, bendrauti - nuo to nukenčia bendravimo kokybė.

Aš nuolat svajoju apie kitokį pasaulį, bet žinai jis buvo prieš mane ir bus po manęs, todėl abejoju, kad vienas žmogus gali imti ir pakeisti pasaulį - žinoma, mes kiekvienas prie to prisidėdame bent mažu kiekiu, bet tai yra per mažai.

Pasaulis galėtų būti kitoks, bet žmonėms įdomu buitis, todėl jie kalba dažniausiai apie buitį.

Būti iš tikro vienam, tai būti laisvam. Plaukti prieš srovę ir kažkaip eksperimentuoti su gyvenimu.