Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2017-05-27

Rašymas yra filosofijos vaisius

Žinoma galima rašyti šūdą ir galima rašyti gerai - todėl žmogus, kuris siekia perteikti savo mintis raštu turi orientuotis į vieną žmogų.

Aišku visokių rašymų yra ir visokių filosofų yra - žmogus filosofu gimsta, juo neįmanoma tapt.

Jei mąstantis žmogus neserga jokia psichine liga - jo filosofu nevadinčiau, nes visgi pripažinkim faktą, kad išmąstant kažką naujo ar seno naujo - reikia išeit iš proto.

Teoriškai kažką sumąstyti nėra taip sunku, sunkiau praktiškai tai įgyvendinti.

O filosofija yra minčių ir mąstymo proceso mėgavimasis.

Utopiškai filosofija, tai mąstymo algoritmas, kurį galima būtų kam nors įkišt į galvą moderniais aparatais.

Žinoma lieka faktas, kad niekas nežino kaip teisingai nugyventi tą gyvenimą. Todėl negalima sakyti, jog viena filosofija yra svarbesnė už kitą.

Tačiau praktinė filosofija - kurią galima naudot praktikoje, paprastam žmogui bus mielėsnė nei akademinė filosofija.

Žmogus, kuris generuoja mintis - bus priblokštas minčių kiekiu ir jam reikės viską išrašyti - tam, kad atlaisvinti galvą naujoms mintims ir naujoms idėjoms.

Aš jau esu ne kartą sakęs, kad idėjų niekam nereikia. Visiems reikia praktinių sprendimu, nes žmogus gyvena praktiškai, o ne teoriškai.

To pasekoje praktinė filosofija ateina į naudą - tai gali būti paprasčiausias savęs ir aplinkos suvokimo būdas perteiktas raštu.

Aišku ar tai labai naudinga ar ne - klausimas, bet vistiek tie kas filosofuoja dažniausiai ir rašo, nes minčių uraganą reikia išlaisvint.

Man sakau filosofija buvo gyvenimo būdas - aš visada bandžiau sužinot kas yra man prieš nosį ir kaip tai veikia. Pastebėti tai yra dievo dovana, tačiau aklam žmogui ir filosofija nepadės.

Todėl pradžiai prieš skaitant kažkokias filosofijas reikalingas teorinis gyvenimo suvokimas. Kažką per sudėtingo pasiimsi skaityt ir pamatysi špygą tekste.

Filosofuoti ir domėtis filosofija yra du skirtingi dalykai.

Reikia suprasti faktą, kad žmogus, kuris nuolat dirba - neturi laiko filosofuoti, nes mąstymas yra tiems, kas nieko nedaro - tik gyvena savo mintyse praleisdami beveik visą gyvenimo veiksmą.

Tikras mąstymas dažniausiai tenka tiems, kas yra nepatenkinti gyvenimu ir bando jį suprasti - individualios gyvenimo prasmės paieškos yra laiką naudojantis procesas, kuris pašaukia tuos, kam to reikia.

Jei galėčiau nemąstyt - nemąstyčiau. Negeneruočiau minčių, neskaityčiau kitų filosofinių tekstų ir taip toliau. Vienaip ar kitaip filosofijos, bent jau praktinės neapsimoka mokytis universitete, nes čia yra gyvenimo būdas - o ne pasirinkimas.

Individualių mąstytojų yra vienetai - tiek už uždarų durų, tiek laisvėje.

Didelis minčių sluoksnis laiko dangaus skliautą.

Vistiek, kad ir kaip ten būtų mus liečia kitų mintys ir įtakoja tolesnius mūsų veiksmus.

Filosofas, kuris nieko neparašė - greičiausia nieko gero nesugalvojo, dar.