Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2017-05-27

Nusibukink

Žinai, man svarbu entuziazmas ir noras rašyti, kažką kurti - video ar tekstu, gal nesvarbu.

Bet supranti, jei varysi sudėtingai labai, tai nebus niekam įdomu tik mažumai.

Tačiau iš kitos pusės nusibukinant ir bukinant savo pranešimą mes gal ir pritrauksime masę, bet tai nebus tie žmonės, kurių mums reikia - galu gale ir entuziazmas dings darant ne tai, kam esi skirtas.

Norėčiau nubukint savo tinklaraštį padaryt jį masėms ir užsidirbt iš jo, tačiau aš bandęs visaip.

Niekas man neeina, nei video, nei tekstas, nei lietuviškai, nei angliškai - tiesiog susidariau nuomonę, kad turiu LABAI mažai bendraminčių šioje šalyje.

Aš gi ne durnas - matau kokie straipsniai yra populiarūs, tačiau aš nenoriu tokių rašyt, nes jie neturi jokios vertės - vienkartinis skaitalas, o aš noriu parašyt, tai kas bus skaitoma ir aktualu ne vienerius metus, tačiau tai atlikti paprasčiau skamba, nei yra iš tikrųjų.

Kai pradėjau rašyt - man buvo svarbu šlovė pripažinimas, tačiau supratau, kad to negausiu ir vistiek padarau pertrauktą ir grįžtu parašyti savo tą vieno žmogaus skaitomą tinklaraštį.

Taip jau yra - vieno žmogaus knygą skaito vienas žmogus.

Aš nenoriu taikyt savo pranešimų masei žmonių, aš noriu rašyt tik tai tau. Man kiti nėra svarbus.

Gaila tavęs niekada nesutiksiu ir nežinau, kas tu per žmogus. O tu apie mane žinai tik tiek, kiek aš parašęs - aš savo gyvenimo neslepiu esu atviras ir permatomas žmogus, tačiau tai yra nepakankama norint būti sėkmingu rašytoju.

Aišku norėčiau aš tų pinigų, kad cirkuliuotų mano gyvenime daugiau nei 10 eurų, nu bet ką padarysi.

Galėčiau eit dirbti, na bet nesu sutvertas darbui - esu sutvertas daryti savo šūdą, na ir darysiu kol numirsiu.

Norėčiau visiškai išeiti iš pinigų sistemos, bet man reikia vaistų, reikia cigarečių, elektros ir kitų dalykų, Tad išeiti iš sistemos negaliu - aš esu joje, dalyvis. Dar vienas krumpliaratis.

Kai buvau mažas - svajojau apie didelį ir didingą gyvenimą, kur aš viską turiu - gerą darbą, gerą sveikatą, žmoną ir vaikus, tačiau realybė man parodė visiškai kitokį gyvenimą nei aš tikėjaus.

Tad pagalvok tu - susiprastint dar labiau ir nubukint savo pranešimą iki visiško locho lygio? Neapsimoka, nes tada nebus entuziazmo varyt kiekvieną dieną ir kažką kurt.

Aišku, tai tik pirmi rašymo metai - jei varysiu ilgiau, tai gal kažką pasieksiu, o jei ne - tai nežinau.

Matai neperskaitytas tekstas yra tas pats kas neparašytas tekstas - jei skaito bent vienas žmogus, tu, tai jau gerai pavariau - kažkam įdomu.

Sudominti žmones yra be galo sunku šiais laikais, konkurencija didelė.

Reikia pripažinti faktą, kad žmonių laikas į dieną ar į gyvenimą yra ribotas ir jie renkasi ką jiems skaityt, o ko ne.

Populiariuoju atžvilgiu mano tinklaraštis yra toks šūdas - čia nėra nieko masei skirto.

Tokiomis temomis, kokiomis aš rašau - masės nesudominsi, tačiau ar man reikalinga masė ar ne - aš nežinau, žino tik dievas. Dievas gali duoti viską, bet kol man nedavė - tol aš juo netikiu.

Patikėjau Jėzum, pasimeldžiau, bet mano gyvenime niekas nepasikeitė - tik aš nusiraminau.

Tenka pripažinti, kad nieko aš čia nevaldau, o darau kažką, kas man teikia malonumą - tai yra svarbiausia mano gyvenime - šioks toks malonumas.

Ir taip jau gyvenu susispaudęs.

Labiausiai bijau atsigulti į pensionatą ir bomžu būti, ateis laikas reikės ir man dirbti - niekur aš nesidėsiu, bet kol dar galiu - kovoju, nepasiduodu, tačiau žinai - pats ir kenčiu.

Man dirbti visą darbo dieną yra sunku, man užtektų 1-2 valandų, bet rask tu tokį darbą. Galu gale aš nesislepiu ir siuntinėju gyvenimo aprašymus - niekam aš nereikalingas.

Jei žmonės kažko iš manęs norėtų - jie mane susirastų, ypač, kai aš esu daug maž žinomas.

Žodžiu - nieko niekam aš neparduodu ir savęs nelabai parduoti gaunasi.

Nusibukint - nenoriu, ir taip pakankamai bukas.