internauto monologai

Didžiausia pradinukų ir svajukų problema.

Pinigams uždirbti yra įvairių ir tikrai lengvesnių būdų nei rašymas. Čia aš atsakau, per visus rašymo metus uždirbau gal tik penkiasdešimt dolerių iš savo rašto, jei ne mažiau. O gavau apie dešimt - įmanoma pasirodo. Visi finansai plaukė iš užsienio, iš Lietuvos negavau nei cento už savo rašymą.

Bet man kažkaip nusišikt. Nieko nepadarysi. Belieka tik patobulėt, o čia ir prasideda visas įdomumas.

Pradinukas, svajukas - jis įsivaizduoja, kad turi visus reikiamus skilus ir jis bus rašytojas milijonierius. Retas, kuris žmogus įsivaizduoja ir suvokia, kiek laiko reikia arti skilą, kol jis būna daug maž konkurencingas. Kuo lengvesnis skilas - tuo labiau jį arti reikia. 

Kai aš pradėjau rašyti, tai galvojau rašysiu kas man patinka ir bus gerai, jo ble - aš jau milijardierius. Valausi subinę pinigais. Šimtinėm eurų kupiūrom. 

Kartais man atrodo, kad kai kurie žmonės, tame tarpe ir aš, gyvena fantazijose realybės išvis nesuvokdami. Viskas atrodo taip lengva, ypač kai žiūri galutinį variantą. Kai jau visi žino, kad tas ir tas yra sėkmingas ir tu sėdi ir galvoji, o ką aš negaliu?

Pasakysiu tiesą - greičiausiai negali. Visiems tiems pripažintiems rašytojams virš keturiasdešimt metų ir parašyti kažkokią knygą, kuri pramuša tave kaip rašytoją yra asmeninis fuksas.

Nėra kažkokio šablono, kuriuo tu eisi ir po tam tikro kiekio valandų tu jau atmušęs ranką ir čia gali rašyt visaip apie beleką ir belekaip.

Būtų tos visos populiarios užsieniečių knygos parašytos lietuviškai - tai kaip sakant, jie galėtų susikišt jas sau į subinę.

Kalba labai daug ką reiškia, nes nuo kalbos priklauso atlikimas ir pateikimas. O jei knygą išverti į kitą kalba, tai gaunasi tiesiog šūdas. Čia kaip ir su verstais filmais ir kita medija.

O ir gerą knygą atmeta leidėjai, nes tie leidėjai patys nelabai žino, kas sueis, o kas ne. Kiek čia Lietuvoje tų leidėjų? Keturi kokie, visi kiti nežinomi. Tai jei tie nepriims, tai tavo knyga ir neišvys dienos šviesos.

Aišku kalbėti apie tai, ko pats nesi pasiekęs yra labai lengva. Čia visiems, rašytojėliams pasakysiu, kad pabandyk pats ir sužinosi savo jėgas realiomis sąlygomis, o ne kažkokiomis fantastikomis.

Pabandyk pramušt save į rašytojus be jokių pažįstamu, be jokių investicijų ir be jokių leidėjų. Ir tu apsišiksi.

Reikia gyvent realybėje, o ne kažkokiose fantastikose.

Per metus, vien tik Amerikoje, išeina apie 1,000,000 knygų, o ką kalbėti apie knygas, kurios jau yra. Parašyti geriausią knygą yra fuksas, nors tie patys autoriai nelabai nori to pripažint. Visi jie sako, kad tai sunkus darbas ir taip toliau.

Parašyti knygą yra darbas, o jos paplitimas, tai jau fuksas. Dažnai, tie patys autoriai nesugeba pamušt savo pačių rekordų.

Aš savo knygą parašiau per dešimt dienų, nei aš tikėjausi kažko iš jos, nei aš ją perrašinėjau, nei šlifavau vien tik dėl to, kad tokio tipo knygos tiesiog negali praeit dideliuose vandenyse.

Man buvo linksma rašyti, dėl to ir rašiau. O jau kaip ten toliau, tai manęs nelabai pisa.

Po to rašydamas supratau, kad parašyti knygą užima labai daug laiko, todėl geriau yra rašyti kažką trumpo, kaip blogą ir temų įvairovė pritrauks skaitytojus, nes jei rašydamas įvairiomis temomis nelabai ką pritrauki, tai ir parašęs knygą nelabai ką pritrauksi - tokia ta realybė.

O be to - aš pats knygų nelabai skaitau, tai kam man rašyti tai, ko pats neskaitau, nesvarbu kokio gerumo.

Geras rašytojas, tai jis jau bet kokioje platformoje prasimuš, o tie paprasti - neprasimuš.

Tokia realybė.