internauto monologai

Tas vienas supistas dalykas apie darbą

Prisipažinsiu, aš niekada nenorėjau dirbti.

Man darbas visada buvo ir bus kažkokia našta, kurią turi daryti dėl kitų žmonių ant kurių tau visiškai nusišikt.

Aišku aš domėjausi verslu ir kitais verslo dalykais, bet pats dirbt nenorėjau.

Ir šiaip kol dirbi tu nesukuri jokio ilgalaikio produkto, kuris priklausytų tau.

Visada galvojau, kokia prasmė kišt į galvą visokias nesąmones, kad po to visą gyvenimą, ten 40 metų praleist kažkokiam darbe - laukiant kol pakels algą.

Aišku verslo aš norėjau, ėjau į kažkokius kursus, galvojau būsiu verslininkas ir bus jėga. Būčiau gal neblogas verslininkas, bet taip nieko ir nepadariau verslo kryptyje.

Per visus tuos seminarus ir mokymus, kur man norėjo įkišti vergo mentalitetą - aš supratau tokį dalyką, kad žmogus, kuris nori gėrovės sau - niekada neeis ir nedirbs kitam. Tai gal buvo pats pagrindinis suvokimas, kuris ir nusprendę didžiąją dalį mano nugyvento gyvenimo.

Kad ir kaip ten bebūtų dirbti turi kažkokia tai sistema.

Aišku, jei neturi talento, neturi pinigų ir nieko nemoki - tai jokios sistemos tu ir nesukursi. Sistema jau turi būti sukurta, tau tik ją išnaudot reikėtų.

Ir tada pist atsirado visokie blogai, youtubai - galvoju noriu kažką su tuo daryt. Nenoriu, kad man kažkas vadovautų ir aiškintų ką turiu daryt. Priėjau prie išvados, kad geriau aš pisiu kažkam protą, nei kažkas pis man protą.

Rašymas išties buvo vienintelis dalykas kurį norėjau ir galėjau daryt, nors jokio talento aš kaip ir neturiu, o ir rašyt gerai nemoku.

Kažkaip laikui bėgant daėjo, kad rašymas blogą - gali sukurti sistemą, kuri veikia savaime, o tau tereikia laikas nuo laiko kažką parašyti.

Galvoju, išties, būsiu pats prasčiausias rašytojas. Bet turėsiu blogą, ties kuriuo dirbsiu 15-30 minučių į dieną ir to pakaks.

Žinai pagalvojau, kad jei žmonės negautų pinigų už tai ką veikia tuose darbuose, kurių jie nekenčia, tai nei vienas iš jų nedirbtų.

Dabar yra kažkoks požiūris, kad dirbti reikia dėl pinigų ir dirbti reikia daug. Man tai iš tikro niekada nepatiko ir iš tikro aš jaučiuosi laimingesnis kurdamas kažkokia "sistemą", kuri kažkada pasiteisins.

Skirtumas tarp darbo kažkam ir buvimo lėviausiu rašytoju yra tas, kad žinai reikia sukurti savo brendą, pasakyti kažką naudingo ir pripažinti faktą, kad viskas atsipirks tik tada, kai pats nustipsi, o tada jau nebebus svarbu.

O darbe sėdi pachalini kažkam ir gauni pinigus. Nustoji dirbt ir pinigų negauni, o ir sistemos jokios nesukuri.

Todėl ir sakau, kad turi dirbti sistema, kuri kažkaip iškels tave iš minios žmonių.

Žinai kai pradedi rašyt, tai visiems yra pochuj ant tavęs, nes rašymas tai ne darbas, o ir pinigų už tai negauni, bet tik kai pradeda sektis, o tai yra beveik nekontroliuojama, tai tada žmonės sulenda tau į subinę prašydami autografų.

Pasirinkau šitą kelią ne dėl pinigų ar šlovės, ar dar kažko, o tiesiog dėl to, kad tai yra daug maž nepriklausomas pasirinkimas. Būti rašytoju, tai išvis nebūti priklausomam nuo nieko. Visas progresas priklauso tik nuo tavęs. Kuo daugiau tu parašysi - tuo daugiau tu gausi, kai numirsi.

Gaila, bet kaip pažiūrėsi - visais gyvenimo aspektais priklausai nuo kitų, nuo tavęs mažai kas priklauso, todėl pats renkiesi ar ten daug dirbt kažkokiai kompanijai ir laukt kol pakels tau algą arba iš bet kokios beviltiškos pozicijos bandyt sukurt kažkokią sistemą, kuri generuos žinomumą, o gal ir pinigus.

Aš laikausi pozicijos, kad geriau trumpas gyvenimas, nei ilgas vergavimas kažkokiam vergvaldžiui.

Yra žmonių, kurie jau dirba 10 metų, bet aš nepasakyčiau, kad jie kažkaip labiau praturtėję.

Vienintelis sistemos kūrimo minusas yra tas, kad tai gali trukti labai ilgai, kol bus kažkokie akivaizdūs rezultatai. Ir tą reikia suprast ir įvertint.

Info sektorius išvis yra užbombintas informacija, tad kažkaip prasimušti, kai neturi jokio talento rašymui, tai kaip ir beveik neįmanoma, o jei dar nori greitų rezultatų, tai išvis geriau turėt vergo mentalitetą ir gyvent į skolą.

Aišku, jei neturi jokios pozicijos ir neturi ką pasakyt žmonėms, tai irgi geriau nerašyt, nes iš tikro jei žmogus gimsta rašytoju, tai jis rašo visą gyvenimą ir jam nesvarbu ar jis sėkmingas ar ne.

Seniau buvo sunkiau iškišt savo rašymą žmonėms, o dabar su tais blogais, tai pist, pist ir yra intike tavo raštas.

Problema su raštu yra ta, kad raštas yra bevertis, kol jis neranda auditorijos, nes iš tikro nėra skirtumo ar rašysi 1 žmogui ar visam pasauliui - darbas iš esmės tas pats, o rezultatai nuo tavęs nepriklauso.

Kai pardaviau kažkokios šūdinos knygos vienetą supratau, kad galiu iš to gyventi, tereikia parašyti milijoną šūdinų knygų ir užfloodint amazoną savo šūdu, bet kažkaip nutolau nuo šitos idėjos.

Matai kaip yra su tuo rašymu, tu arba pasiduoti arba rašai toliau, tai vienintelis dalykas, kuris nulemia galutinį rezultatą. O jei parašysi knygą ant prikolo - tai jinai bus parašyta ir kabės intike forever.

Nereikės jos rašyti antrą kartą.

Todėl ir sakau, kad neapsimoka dirbti daugiau nei 15-30 minučių į dieną jei esi rašytojas, kuris rašo blogą. Gali spamint ten visiems savo blogą, bet reikia suprast, kad visiems pochuj ant tavo to blogo, kol tu nesi nieko pasiekęs. O jei rašysi kažką gero, tai tavo blogas pats išsireklamuos laikui bėgant.

Pirmi metai rašymo išvis nieko nereiškia, nes kai nori į pasaulį išstumt kažką savo kažkodėl visada vyksta kažkoks pasipriešinimas - kol tu esi nežinomas ir dirbant su tavim pajamos nėra garantuotos, tai niekas nenorės su tavimi prasidėt.

Tas pats ir su skaitytojais, nebus jokių skaitytojų, gal ten koks 100 ar 200 per metus, kurie perskaitys visą tavo blogą. Kad žmogus būtų skaitomas, jis turi būt kažkiek žinomas, turėt kažkokį minimalų talentą, nu ir rašyt visą gyvenimą. Čia jau kiti nusprendžia, kas yra jėga skaityt, o kas ne.

Man asmeniškai nelabai aktualu, kas būna su mano raštu, kai aš jį parašau - aš jį palieku mirkt interneto vandenyse, gal kažkada kažkas suras, kas čia parašyta ir kažkam patiks. Tai jau ne mano reikalas.

Iš savo pozicijos pasakysiu, kad svarbu yra rašyti išlaikant savo poziciją ir nereikia nuleisti savo intelektualių sugebėjimų tam, kad įtikti kažkokiam skaitytojui, kuris vistiek neskaitys.