internauto monologai

Tas ilgas kelias svajonių link

Kartais atrodo, kad ne tu pasirenki dalykus, kuriuos darysi gyvendamas, o kad tie dalykai pasirenka tave.

Jei galėčiau, tai rašymą iškeisčiau į kažką kitą, gal matematiką.

Prisiklausai apie tuos sėkmingus žmonės ir tada pradedi svaigt, kad jo - tu ne ką blogesnis nei jie ir taip toliau, gal tai tiesa, o gal ne - nesvarbu.

Tada prisėdi prie savo taip vadinamo darbo, kuriuo netiki niekas, tik tu pats, bet kai darai, darai ir rezultatų nėra, tai pradedi galvot - kam viso šito reikia?

Koks tikslas turėt kažkokią svajonę, kai pasiekt ją yra "beveik" neįmanoma.

Ir tada tu atsiduri tokioje situacijoje, kad jei nedarysi, tai bus instafeilas ir teks eit kažkam kitam dirbt, kur pinigai iškarto, po mėnesio.

Bet dirbant kitiems, tai kitų ir sąlygos.

O kai darai sau, tai sąlygas kaip ir pats kuri. Bet galiausiai, jei esi rašytojas - įsiremsi į savo auditoriją.

Blogerį, rašytoją žmonės turi mėgt kaip individą, jo mintis ir nuomonę ir taip toliau. Aš tikrai nustojau manyt, kad rašymo kiekis kažką reiškia. Aišku daug rašant yra ir tikimybė, kažką gero parašyt. Bet juk ne tame esmė.

Niekada netapsi autorius, jei nepatiksi niekam - čia nesvarbu kiek rašysi.

Rašyt, tai rašyt gali kiekvienas. Bet prisižiūrėjus įvairių video apie dirbtinį intelektą pradedi galvot, kam išvis reikia rašyt, kai atėję į rinką robotai rašys knygas skirtas individualiai tau.

Kažkada galvojau, kad rašyti yra labai svarbu, tai man kėlė didelę reikšmę, tačiau kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad mano raštas tiesiog nuskęst tarp kitos informacijos internete.

Informacijos yra labai daug ir kiekvieną dieną jos atsiranda vis daugiau. Todėl internete reikia, kad apie tave kažkas kalbėtų, kad tavo tas tekstas kažkaip išsiskirtų, kad būtų lengvai randamas ir taip toliau.

Labai daug technologinių niuansų tam internete. Tą tinklaraštį rašyt, tai nėra sunku, sunku yra pasiekt auditoriją, ne veltui tokie dideli pinigai reklamos srityje sukasi.

O dar kai rašai apie dalykus, kurie įdomūs ir aktualus tiktai tau ir dar kokiai dešimčiai žmonių tavo krašte, tai tavo svajonė greičiausiai niekada neišsipildys.

Gerą rašytoją žino visas pasaulis, nesvarbu ar skaitę ar ne. O kiek yra nežinomų, kurie irgi rašo ir taip toliau.

Kiek tokių kurie rašo ir negauna nei cento už tai, o rašo visą gyvenimą.

Apie tai reikia pamąstyt.

Dažniausiai galvojame, kad esame tie iš mažumos, kuriems gal kažkada pasiseks. Visi gi norime būti unikalūs ir įvertinti.

Tiesiog sėdi ir darai ką jauti, kad turi daryt ir žiūri į rezultatus.O jei jokių rezultatų nėra, nei finansinių, nei kitokių, tai ką tada daryt?

Yra labai daug aplinkybių, kurios trukdo pasiekti tikslą, juk dėl to pačio tikslo "kovoja" labai daug žmonių.

Kiek žmogus gali daryt kažką be atlygio? Metus? Du? Tris? Keturis? Penkis? 10? 20?

Čia ir prasideda problemos visos. Kad tiesiog užknis kažką daryt. Užknis stengtis ir visiems įrodinėt, kad jo čia gi aš best rašytojas ant Lietuvos.

Jau nuo pat mažens aš galvojau taip: kam kažką daryt, kai yra žmonės, kurie už tave 10 00 procentų gali padaryt geriau, tai kokia prasmė kažką mokytis?

Buvau mažas galvojau, kad esu protingas žmogus, bet pagal savo gyvenimo pasiekimus supratau, kad aš tokio proto kaip ir beždžionė, o ir geriausias dalykas, kurį sugebu daryt yra juokas lyginant su globaliu mastu.

Tai iš to seka klausimas, vėl gi, kam tos svajonės, jei jų pasiekt neįmanoma turint vidutinį protą.

Tai aišku yra gilus pesimizmas ir gili depresija, tačiau tai yra tiesa.

O išlikti optimistu ir galvoti, kad jei va, dar vienus ar kitus metus parašysiu kažkas pasikeis yra morališkai sunku.

Kita vertus, kai jau supranti, kas yra tas rašymas, tai gali pripažint, kad gali rašyt bet ką, nes realiai niekam vistiek neįdomu.

Todėl tie žmonės, kurie sako, kad reikia būti tiesiog užsispyrusiu ir taip toliau, tai ką jie išmano.

Visi tie milijonieriai ir geriausi rašytojai negali patart niekam, nes tos pačios taisyklės kitiems negalioja. O be to, kam jiems konkurentai?

Kitas dalykas yra apsimetinėjimas, kad viskas yra gerai. Nu gal kam gerai. Man tai nelabai, nes aš išvis iš jokios savo veiklos negaunu jokio rezultato, nei moralinio, nei finansinio nei dar kažkokio, o ir lietuvių rašytojų nei vieno nežinau, nes man asmeniškai ant jų nusišikt, visi jie pievas rašo tik jų pievos kažkam patinka. Toks ir skirtumas tarp žymaus rašytojo ir nežymaus - visi jie pievas rašo ir nesąmones.

Tiek daug prirašyta, o skaityt nėra ką. O jei ir yra kažkas parašyta, tai lengviau pačiam parašyt, nei kažką ten rast.

Žodžiu, jei kažkas galvos kažkokią svajonę, tai geriau kažką realaus ir labiau įmanomo, nei "rašytojas", nes average protui tai neįmanoma.