internauto monologai

Prastas rašytojas prisideda šiek tiek daugiau prie pasaulio formavimo nei tas, kuris tik sniegą kasa ir pjauna žolę

Iš tikrųjų, atsižvelgiant į visą sukurtą mediją, visokius randamus atradimus ir sakyčiau labai greitą žmonių progresą yra sunku kažkaip žymiai prisidėti prie pasaulio vertybių kūrimo.

Šiandieną praleidau žiūrėdamas įvairias dokumentikas apie kosmosą ir kitus dalykus - nuo biologijos iki energijos baterijų kūrimo.

Ir susidariau įspūdį, kad jei žmogus neturi kažkokio ypatingo susidomėjimo tam tikra tema ir neturi sąlygų akademiniam mokslui ir kitiems dalykams, kurie atveria pasaulį - tai prisidėti prie pasaulio gerovės kūrimo nėra taip paprasta kaip atrodo.

Tenka pripažinti, kad pasaulį kuria vienetai. O visiems kitiems belieka domėtis ir sekti naujienas ir apie tai kalbėti kitiems. Tačiau informacijos perteklius niekada neleis visiems žinoti tų pačių dalykų.

Gali dienų dienas žiūrėt dokumentikas ir galiausiai liksi nieko nesupratęs, nes pasaulis taip sparčiai progresuoja, kad neatsilikti nuo visko - tiesiog neįmanoma.

Ko pasekoje pradedi galvoti apie savo rolę šitame gyvenime - nejaugi gyveni tam, kad sektum naujienas? Kokia gi esmė sekti tas naujienas ir po to apie tai pasakoti žmonėms, kuriems visiškai nusispjauti ką turi jiems pasakyti.

Rašytojas, kaip ir gali daryti didžiulę įtaką pasauliui, bet tik su sąlyga, kad jis yra skaitomas. O tu pažiūrėk kiek pasaulyje užmirštų ir niekam įdomių rašytojų. Toks jausmas, kad žmonės nieko daugiau nedaro tik rašo - nes rašyti lengva. Nereikia skristi į kosmosą ar kažkaip kitaip fiziškai judėti.

Mano manymu geriausios knygos jau parašytos, visa kita tik perrašinėjimai ir išvedžiojimai. Todėl rašytojo profesija yra kaip ir bevertė. Rašytojas, jis aišku daro darbą, kiša savo laiką į kažkokį "rašto projektą", bet realiai rašydamas praktinio pasaulio tu nesukursi. Viskas kas parašyta lieka ant popieriaus. Šiuo metu tai prieinama visame pasaulyje ir nežinomų rašytojų, kurie rašo kokį blogą yra daug, ir jie greičiausiai netaps žinomi ar pripažinti net ir po mirties, nes informacijos yra daug, visokios ir įvairios.

Gal jei pavyktų pasiekti aukštumas šitoje srityje, tai būtų kaip ir reikalinga, bet neatmetant fakto, kad internete tiek turinio, kuris yra žymiai geresnis nei visokie rašytojų pezalai, o ir dominuoja video formatas.

Skirtumas tarp sniego kasėjo, kuris gauna minimuma ir rašytojo, kuris negauna nieko yra tas, kad rašytojo pezalai kabės internete iki tol, kol kažkas nuims platformą. O sniego kasėjo darbas iš esmės yra be jokios išliekamosios vertės.

Rašytojas gali būti tik tada, jei tau tai yra hobis ir teikia kažkokią moralinę satisfakciją. Nereikia pamiršti ir fakto, kad žmonės nebeskaito. Tą ir apie save galiu pasakyt, paskutinį kartą skaičiau eilėraščius, nes visiškai psichuškėje nebuvo ką veikti, tai buvo prieš mėnesį su puse.

Imi ir pradedi galvoti, kad nelabai yra kaip prisidėti prie taip progresavusio pasaulio, o jei dar esi vidutinio proto žmogus, tai išvis - nieko reikšmingo nepadarysi. O jei įsivaizduotume visą visatą, tai mūsų patys reikšmingiausi sprendimai yra išvis nereikšmingi.

Tenka pripažinti, kad visą progresą padarė kiti žmonės, o ne mes. Mums belieka tik naudotis civilizacijos sukurtais produktais ir už juos susimokėti nukasus sniegą arba nupjovus žolę.

Kita vertus rašytojas galėtų prisidėti prie kažkokių nuomonių ar vertybių formavimo, bet pripažinkim - kam tai įdomu? Ne man.