Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2017-03-15

Kai išprotėji - supranti pats paskutinis

Žinai, yra žmonių, kuriems atrodo, kad jie eina iš proto, bet pasakysiu iš savo patirties, kai pirmą kartą tave nurauna - tu supranti tai pats paskutinis.

Kol nesi turėjęs jokių psichozių, tai jų ir nenuspėsi - kai kreipiasi realybė pradeda atrodyt, kad nulauži kažkokį tai žaidimą ir gauni "super" galių.

Gali tapt dievas. Gali valdyt realybę ir aplinką. Gali nuspėt kas bus, o ko ne.

Patyrus pirmą psichozę kažkiek mutuoja sąmonė. Tada nebegali mąstyt taip, kaip esi mąstęs prieš tai. Bent jau man taip, kai aš esu patyręs 4 psichozes.

Sąmonė susipiso negrįžtamai.

Dabar negaliu net pagalvoti, kad ne matricoje gyvenu. Aš matau realybę, tokią kokia ji man atrodo ir mano matymas yra klaidingas - gal.

Viskas kas yra skirta man yra šiuo laiku, ne kažkada anksčiau, ne kažkada vėliau, nes realybė yra subjektyvi.

Iš to gaunasi, kad gyvenu tokį gyvenimą, kokį turiu gyvent, nes keistis aš nenoriu. Mane aišku užknisa dienų dienas sėdėt prie kompo, bet kitaip negaliu - nemoku.

Tas pats ir tau galioja, tu matai tokią informaciją, kuri yra skirta tau. Šitas tekstas parašytas visiems, bet skirtas tau - nes tu su juo rezonuoji.

Daug pasaulyje yra informacijos į kurią mes reaguojame. Ir viskas vyksta gyvai - realiu metu. Tokio dalyko kaip praeitis - nėra, kaip ateitis irgi nėra.

Bet kai parašysiu tekstą, tai jis bus pamatytas ateityje, todėl galiu sakyt, kad rašau iš praeities. Jei taip galima išsireikšt.

Nesvarbu ar išprotėsi ar įprotėsi - nuo savo likimo nepabėgsi.

Jei bus lemta susirgt kažkokia šizofrenija, tai tu ir susirgsi, nes tokių prevencinių medikamentų kaip ir nėra.

Su šiza sunku gyventi pilnavertį gyvenimą. Neabejoju, kad galima, bet man nesigauna.

Seniau buvo daugiau nuotykių ir visko, o dabar aš tiesiog sublogau.

Kai man nurovė - supratau, tai pats paskutinis. Ir buvo labai gaila.

Aš aišku norėjau žinoti, kaip mąsto psichiniai ligoniai, bet toks pats nenorėjau būti. Bet kaip tu kitaip suprasti, kaip kas mąsto, jei neįlysi kitam į galvą.

Viską, kad ir kas ten bebūtų - reikia patirti pačiam. Kuo sunkesnis gyvenimas tuo geriau, bet norėtųsi lengvo gyvenimo, kur viskas duota arba užtarnauta.

O tu įsivaizduok, vieną dieną pramušiu su savo blogu, bet aš tuo abejoju. Nemačiau dar sėkmingo dienoraščio, kuris ten šaibas kala.

O ir nuo temos pastoviai nukrypstu, nu čia neesmė.

Pirmą kartą išprotėjus būna įdomu, tada tu supranti, kad turi protą, iš kurio gali "išeit".

Aišku išeit negrįžtamai tai būtų pizdec, bet kai sugrįžti, tai yra neįkainojama patirtis.

Po tokių prikolų ir į armiją, ir saugą ir daug kur kitur tiesiog nepriims, reikia sveikų žmonių, kad jie galėtų dirbt.

Aš aišku norėčiau, kad ten po kokių dešimt ar dvidešimt metų išsiaiškintų kas tą šizofrenija ir kaip ją gydyt.

Net ir antrą kartą išprotėjus, tau atrodo, kad nulauži kažkokį žaidimą - gal čia dėl to, kad ilgai prie kompo sėdžiu aš nežinau. Kai, kurie žaidimai yra labai panašūs į realybę ir tada pradedi galvoti - ar tu kartais negyveni žaidime, kur viskas yra simuliuojama, kaip žaidime. Kad tu vienas tarp sistemos valdomu žmonių, kurie atrodo tikri ir turi sąmonę.

Visata veikia savaime, taip pat ir žmonės - juk tu jų nevaldai, tu jiems minčių į galvą neįkiši. Tu nežinai kaip sistema suburbuliuos.

Gali parašyt kažkokį įrašą ir jis taps žinomas ir patiks žmonėms, bet iš kitos pusės jei daug kartų bandysi - tai kažką gero tikrai parašysi.

Nebeįdomu išprotėt pasidaro jau kokį 3 ar 4+ kartą, nes žinai, kad tave vėl veš į vasaros gatvę ar kur kitur. Pirmus kartus tai atrodė, kad čia tave veš į aukštesnį žaidimo lygį.

Pirmą kartą kai gulėjau vasaros gatvėje, trečioje palatoje, tai man atrodė, kad aš patekau į žaidimą, kurio tikslas išeiti iš kambario. Jaučiausi kaip koks hitmanas, kuriam reikia pabėgti iš psichuškės, bet tenka pripažinti, kad žaidimuose viskas lengviau nei tikrovėje. Iš psichuškės nepabėgau - mane išrašė.

Visi psichai laisvėje gyvena, tad nenuostabu, kad pasaulis yra trenktas. Yra rolės, yra psichai, yra banditai, yra alkoholikai ir yra sveiki. Viskas vyksta tik tam, kad tau sukeltų emocijas.

Po psichozės, tu pradėsi nuvertint žmones - juos dehumanizuot.

Jie atrodys, kaip eiliniai sistemos vienetai, kurie vykdo tam tikras funkcijas, o kadangi realybė veikia savaime - tai tu tiesiog plauksi per gyvenimą reaguodamas ar ignoruodamas ateinančius stimulus, kaip ir į tavo stimulus reaguos kiti.

Jei dabar nutrauktum įeinančius stimulus - pamatytum koks gyvenimas yra, o jei dar smegenys pradedų pripiešt stimulų, tai būtų visai linksma. Pusė realybės tikros ir pusė išgalvotos.

Mes čia vardan stimulų.

Kai esi sveikas, tai tie stimulai, kuria tau dopamina ir serotoniną ir kitokias emocines chemikalų sąjungas, jei taip galima pavadint.

O kai turi ligą, tai tavo receptoriai atbunka nuo vaistų ir tada tavo emocinis spektras žymiai sumažėja ir tu pusės emocijų nesugebi jaust, dėl ligos ir nieko tu čia nepadarysi.

Tada pradedi norėt narkotikų, nes nuo jų tai gera būna. Jų minusas tas, kad prie jų priprantama. Bet aš taip ir nesu bandęs narkotikų, nes nežinau iš kur gaut. O jei ir žinočiau nerizikuočiau.

Ir kai po psichozių susimala protas, tai tada tu nežinai kuo tikėt - nes minčių visokių turi. Pasakyk žmonėms, kad jie matricoje gyvena, tai iš tavęs juoktis pradės nebent esi DAVID ICKE

Ne aš vienas apie simuliacijos teoriją kalbu, bet tai tik hipotezė, ir niekas iš tikro nežino kaip čia viskas yra. Tai faktas išlieka tas, kad mes nežinome nei kas mes esame, nei kur mes esame, nei ką mes čia darome.

Ir kai tu apie tai galvoji, tai pradeda raut. Gal čia dievas sau sukūrė žaidimą, kurį pats žaidžia - kam tada, ta simuliacija reikalinga jei jos niekas nežaidžia?

Kai atplyšti nuo realybės stimulų, tai pradedi matyt, kad tu esi tik reaktorius, kuris reaguoja į objektyvia realybę ir ją suformatuoja į savo subjektyvią realybę. Tas, kuris gyveno kitaip, suvokia realybę kitaip.

Argumentas mano yra toks. Jei mes suvokiam objektyvią realybę, tai kodėl dideles peržiūras turintys video įrašai, turi skirtingus įvertinimus. Jei mes suvoktume objektus tokius, kokie jie yra - tuomet mes juos vertintume vienodai, nesiremdami savo asmeniniais išgyvenimais.

O dabar vertiname viską pagal save.

Čia tokia galinga ir faina sistema, kad net užknisa, kad jinai tau nieko materialaus neduoda tik likučius nuo stalo.

Išeini iš proto? Suvoksi tai paskutinis.