Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2017-02-15

Tavo kūrinys yra tavo atspindys

Mes atsispindime viskame ką mes darome.

Gyvenimas bėga, o tu tobulėji. Tačiau savęs neapgausi. Jei esi nevykėlis ir savimi netiki, tai niekas neateis ir nepradės tavimi tikėti ir sakyti, kad tu nesi toks nevykėlis koks atrodai.

O kai tu savimi tiki, bet vistiek esi nevykėlis pagal visus žmonių nustatytus standartus - tuomet tu vėl iš to nieko negausi.

Žmonės tiki tik sėkmingais ir kažko pasiekusiais žmonėmis, tačiau visi mes pamirštame, kad pačioje pradžioje mes visi gimstame vienodi.

Vienas baigęs mokslus visada atrodys geriau negu tas, kuris nėra jų baigęs.

Taip gaila, bet dabartiniai žmonės vienas kitą vertina pagal statusą. Jei yra kas tavim tiki - tuomet atsiras tikinčiųjų daugiau, bet jei tu neatrandi tikinčiųjų - tada jų staiga iš niekur nepridaugės.

Šiais laikais labai sunku surasti pasekėjų, kai esi nežinomas žmogus.

Kai gyvenimo depresucha atsispindi tavo kūryboje ir tu kaip menininkas, jei taip galima tave pavadint, niekur nejudi. Tu stovi vietoje. Nepaisant išrašytų žodžių tavo kūryba stovi vietoje.

Kurti meną yra sunkus dalykas, ypač, kai tavimi niekas netiki ir tau nesuteikia šanso.

Mes visi užaugome skirtingi, domimės skirtingais dalykais, kuriame skirtingą meną, tačiau vėlgi viskas prasidėjo nuo mažų žingsnių - o dabar žiūrėk kokie mes.

Vienas sėkmingas lenktynininkas, kitas nuostabus dailininkas, o tu nevykęs rašytojas.

Ir tu negali savęs kaltinti, kad kažko nepadarai iki galo.

Visi rodikliai rodo, kad tu stovi vietoje.

Tu kankiniesi, galvoji iš to nuobodulio rašysi eiles, bet tu gerai žinai, kad eilių rašyti tu nemoki.

Kai kurie dalykai nepriklauso nuo tikėjimo, tai mūsų talentai. Juos reikia pastoviai dirbti.

Po truputį eini iš proto, nes negauni reikiamų rezultatų, nes nematai prasmės, bet giliai žinai vieną dalyką - jei sustosi - viskas mirs.

Jau tūkstantį kartų buvau toje vietoje, kai atrodo viskas beviltiška, kai netiki savo menu ir kai norisi viską mesti - ištrinti ar sudeginti ir vėl po kažkiek laiko - pradėti viską iš naujo.

Rašai, trini, rašai trini. Pieši išmeti. Toks jausmas, kad siela ar protas netobulėja.

Juk viskas būtų žymiai lengviau, jei tu būtum įvertintas.

Jei kiekvieną tavo žodį kažkas girdėtų, O dabar - tu pieši ir niekas nemato, tu rašai ir niekas neskaito. Tu kuri ir įdomu tik kažkam. Toks jau to užsidepresavusio žmogaus gyvenimas.

Turi svajonių, bet realybė jas sutrypia ir jei tu galvosi, kad vėliau - to niekada nebus, bet jei tu pasiduosi - to irgi nebus.

Tas, kuris kažką kuria visada susidurs su pasipriešinimu. Ne visiems duotas lengvas kelias, bet leisk sau kurti šūdą, nes šūdina kūryba kartais virsta menu - jau tą žinome iš praeities.

Kartais turi praeiti tam tikras laikas, kad mus įvertintu, bet jei manęs paklaustų kaip man sekasi rašyti - aš atsakyčiau - šūdinai.

Ne dėl to, kad rašau mėšlą, o dėl to, kad nerandu savo auditorijos.

Yra dalykai, kurie žmonėms patinka ir yra dalykai, kurie patinka man.

Ir jei šių dviejų dalykų nesuderinsi - nieko neturėsi.

Tu turi būti pastebėtas - kitaip nieko nebus.