internauto monologai

O ką tu gali padaryt?

Kiekvienas spėju turi kažkokių svajonių, bet yra dalykai, kurie yra vartotojams tiesiog nereikalingi.

Aš tūkstančius kartų norėjau pasiduot ir viską mest, bet kažkokia stebuklinga energija mane laiko.

Šiaip tai aš viską metu, ką tik sugalvoju, pamatau, kad nesiseka ir metu. Čia jau toks mano gyvenimo būdas - viską mesti, nes kažką daryti ir negauti norimų rezultatų yra beprasmiška.

Bet po truputį suprantu, kad nereikia galvot, jog esi geriausias, o reikia tobulėt darant.

Darydamas kažką kas tau yra įdomu - tu tobulėji, nesvarbu kokia tai smulkmena. Gali rašyt, gali dar kažką daryt.

Aš kažkada gyliai širdyje tikėjau, kad jei tu kažką darai - tu būsi įvertintas. Žmonės pradės apie tave kalbėti ir tu išpopuliarėsi laikui bėgant. Aš tuo tikėjau ir tęsiu toliau taip tikėt.

Kiekvienas bandymas priartina prie galutinio tikslo.

Mums nereikia rašyti kažkokių geriausių knygų, kad susišluotume visus pinigus. Aišku, tai gerai, bet to nereikia.

Jei žmogų pasirenka rašymas, jis rašys nematydamas rezultato, neturėdamas populiarumo ar kitų dalykų. Nes toks dalykas kaip rašymas, tiesiog traukia ir tu negali pasipriešinti.

Kartais gyvenime susikaupia dalykai, kuriuos reikia išrašyt, kad jie galvoje netūnotų.

Ir supranti, kai pasirenki tai, kas nėra populiaru, kas nėra atšlifuota, ir kitaip komerciškai nepateikta tu įsiremsi į tokį dalyką, kad tavo daromas "menas" turės labai mažai vartotojų.

Ir pastoviai galvosi ar mesti ar daryti kažką kito, bet yra dalykai, kurie atsiperka tik po ilgo darbo - rašymas vienas iš jų. Nėra taip, kad tu rašydamas kažkokią butavuchą pritrauksi didelį srautą žmonių ir išgarsėsi per naktį.

Tu logiškai pagalvok. Iš 160 milijonių tinklaraščių, kiek tu jų žinai, kiek iš jų yra sėkmingi ir juos kažkas skaito - labai maža dalis.

Kai rinka prisipildo, perteklius lieka nereikalingas - taip jau yra.

Čia kažkada prieš kelis metus atrodė, kad jo blogosfera tai labai geras būdas išsireikšti ir kažkaip užsidirbti, bet kiek tu tokių žinai sėkmingų, kurie būtent iš to užsikalė šaibų ir pastatė savo imperiją? Vienetai.

Jei esi nieko talentingas, gero dalyko neparašysi, net ir norėdamas. Nes rašyti reikia ne dėl savęs, o dėl žmonių, kurių gyvenimus tu nori pakeisti.

Čia iš vienos pusės lengva pasakyti - rašyk tą, tą ir ana ir būsi skaitomas. Taip iš tikro nėra.

Gyvenimas tarytum užgožia, žinai, kad sulauktum dėmesio turi rašyt tam tikrus dalykus, bet taip tu atitolsi nuo savęs.

Aš visada tikėjau, jei rašysiu tai, ką pats noriu skaityti susilauksiu skaitytojų, gal nedaug bet susilauksiu, nes jie bus mano bendraminčiai. Tačiau kuo toliau žiūriu, tuo labiau ima neviltis.

Šūdas yra kai augi ir supranti, kad tu ir tavo įdomybės yra niekam neįdomios. Apima grūzas ir tu nieko nepadarysi, kad tam tikri dalykai įdomūs tik tau.

Ir gyvenimas tavęs nepastebės ir neįvertins, nes snobų amžiuje viską sprendžiam iš pirmo įvaizdžio. Žmonės bando iš pirmo įvaizdžio atspėt visą žmogaus gyvenimą ir jei aš žinočiau ką iš tikro žmonės apie mane galvoja, tai mane priverstų nusižudyti.

Nes būtų grūzas. Apie nieko nepasiekusius žmones - žmonės blogai galvoja. Visiems reikia bapkių ir turto ir įvaizdžio ir kitų dalykų ir jei tu negali sukurti komercinio pasiūlymo - tu būsi niekas. Gal turėsi darbą, kurį dirbi jau virš 20 metų ar kiek ten. Nesvarbu.

Blogiausia ką gali žmogus turėt, tai yra darbas, kur jis pachalina kitiems ir, kad ir kiek tu dirbsi tu nebūsi įvertintas, nes taip sustatyta sistema.

Gyvenimas žudo. Niekam neįdomu ar tu turi darbą ar jo neturi - čia yra tavo problemos. Nors žmonės iškarto tave nurašo jei tu nedirbi. Net ir turėdamas kažkokį hobį, kur jautiesi geras ir pasitiki savimi žmonėms neįtiksi, nes esmė yra pinigai, kuriuos tu gauni. O ne veikla, kurią tu darai.

Todėl jei tu rašai (pripažinkim, tai yra darbas, jei tau už tai moka, o jei tau niekas nemoka, tai tada tai hobis) tu dirbi, bet niekas tavęs nevertins ir neįvertins kol tu rašysi sau tyliai ir per daug nesiskelbsi.

Aš visada galvojau, kad rašymo esmė yra išsakyti savo poziciją ir užtvirtinti savo įsitikinimus ir dar kažką gero pasakyt. Tu gali reikštis, kritikuot pasaulį ir sakyt jo neteisybes ir kaip pasaulis tave nuskriaudė ir koks tu nelaimingas. Aš žinau, nes esu šitoje situacijoje.

Yra dalykai, kurie niekur neveda ir tu nieko nepadarysi. Komercinis šūdas valdo rinką, bet tu gi nekaltas, dėl to, kas patinka kitiems žmonėms. Šiame greitai gyventi skubančiame pasaulyje niekas neturi laiko gilintis į nieką. Gali visą gyvenimą rašyt dienoraštį ir jis bus parašytas, bet šlovės ar ten pripažinimo - nesusilauksi, nes tai masėms neįdomu. Nebent esi koks nors karo herojus su amputuota koja ir iš operuota akim.

Visiškai nesvarbu ar tu pesimistas, ar tu optimistas ir nesvarbu ar tai atsispindi tavo rašymo darbe. Yra kurie grūzina užkala šaibas, yra tie, kurie pozityvas visokias rašo irgi užkala šaibas. Bet čia viskas priklauso nuo masės žmonių. Tu negali pasirinkti ar masei žmonių tu patiksi ir būsi populiarus, ypač, jei būti populiariu nėra tavo stilius. Jei apie tave žmonės nekalbės ir neskleis informacijos apie tavo darbą ir jei tu niekam nepatiksi - tu nieko nepadarysi ir neuždirbsi iš savo rašto.

Aš tau sakau kaip yra. Tačiau nesakau, kad neįmanoma rašant tinklaraštį susilauksi pasaulio pripažinimo, tai yra įmanoma, todėl aš ir rašau, nes tuo tikiu.

Bet rašymo esmė yra nepripažinime ar dar kažkame. Rašymo kėslai yra šiek tiek savanaudiški. Yra rašytojai, kurie rašo šiaip, o yra tie, kurie rašo, nes turi ką pasakyti. Bet sakyk tu nesakęs - tu tik filtruoji senas idėjas, jei nesi kažkoks ten genijus.

Trūksta genijų šiais laikais.

Bet yra pasaulyje dalykai, kurie turėtų gauti daugiau pripažinimo. Kiek pogrindyje yra muzikantų, kurie groja neprastai, bet jie niekam neįdomus - tik tam pogrindžiui. Ir jie gali grot daug metų ir niekada nebus žinomi, kaip koks Mamontovas, kuris patiko masėms.

Yra dalykai, kurie turi būti ant bangos. Iš rašymo praktikų žinome tai, kad daug rašytojų tampa pripažinti tik po mirties ir tai geras dalykas, jei tu turėsi kažkur pakabinęs savo raštą jis išliks, o internete jis prieinamas bet kam, tai yra geras dalykas. Nes dabar lengva rasti tai, ko mes ieškome.

Tačiau po mirties tau bus nesvarbu ar tave kažkas pripažino, ar kažkas palaikė tave genijumi.

Visi mes rašytojai mėgėjai galvojame, kad esame verti daugiau nei mes gauname ir gal tai yra tiesa, aš nežinau. Jei kažkas vertina tave ir nori tau duot pinigų už tavo raštą - tai jau neblogai, tiesa aš esu uždirbęs iš savo rašto, bet rašyt teko angliškai ir iškišti savo kūrybą angliškai yra daugiau galimybių nei iškišti savo kūrybą lietuviškai. Ir supranti kaip gaunasi - tu gali prirašyti įvairiausio šūdo į knygą ir tu parduosi bent vieną egzempliorių. Kai kurie žmonės į internetą prideda visokiausių šūdinų knygų, skirtingais autorių pavadinimais ir iš to gyvena. Samdo rašytojus, kurie štampuoja tas knygas už 5 - 20 baksų.

Ir kadangi atėjo laikas, kai kiekvienas gali būti rašytojas. Rašymo kokybė nukentėjo ir dabar labai sunku rasti kažką vertą skaitymo - jei klasikų nenori skaityti. Aišku gerą raštą žmonės reklamuoja, bet reklamuoja meinstreamą. Kažko alternatyvaus tu nerasi. Nebent tai bus pirmam Google paieškos portalo rezultatų puslapyje.

Aš tikiu, kad internetuose sėdi be galo daug rašytojų, kurie tikisi prasimušti ir tapsi įžymūs bent savo regione, bet tikimybė yra labai maža - čia kaip aš, gali sėdėt gali rašyt ir nematysi rezultatų. Nors tu esi žmogus, ir turėtum būti vertinamas kaip žmogus, bet ką čia kalbėti apie vertybes, kai žmonės tokių dalykų nežino ir kuo toliau tuo mažiau mes kažką vertinsime - nes visada atsiranda galimybė daryti kitaip.

Ir tu naktį dieną rašai savo šūdą, nors tave jis užknisa, tu nejauti jokio pasitenkinimo - tik tai, kad tu išrašei ir idėjos jau ne tavo galvoje, o kompiuterio ekrane.

Ir tu diena iš dienos lauki kažkokio įvertinimo, bet jis neateis, kad ir kiek tu rašysi - gerus dalykus žmonės pastebi, o tai kas yra vidutiniška paskęsta interneto galybėje.

Aišku tu gali laikyti savo standartą ir mėginti kažkaip kažką prastumti, bet yra dalykai, kurie tiesiog neeina. Ir tu nieko nepadarysi. Belieka tik rašyti geriau ir geras dalykas yra tas, kad rašant - tu pradedi rašyt geriau.

Bet jei tu rašai ne tame stiliuje. Ne ta tema ir ne tuo pozityviu balsu - tu būsi kitų nurašytas kaip žmogus, nes vienintelis dalykas ką tu nori padaryt, tai būti geras rašytojas. O visa kita tau nesvarbu. Ir tau sakys, eik susirask fizinį darbą ir jį dirbk. Eik indus plauk ar dar kažką. Tau lieps nuklysti nuo to, ką darai geriausiai, nors ir esi nepripažintas.

Tačiau kitas reikalas yra tas, kad rašydamas tu sukuri kažką ilgalaikio - tie kas rašo gyvena amžinai, ar gi ne taip sako. Turi gyvenimą rašyk ir nusišikt, ką ten kiti galvoja apie tavo požiūrį ir tavo pasaulėžiūrą. Paprastas žmogus yra niekas, jis nieko nepasiekia gyvenime, turtų neužgyvena. Geriausias jo turtas, tai darbinė mašina ir bustas, nu dar sodyba ir viskas ir šitie turtai yra laikini, nes po tavo mirties tavo sodybą, mašiną ir būtą parduos kitiems ir viskas.

O kai tu rašai, tai tu su kiekvienu žodžiu turi galimybę išgarsėti ar prieš mirtį ar po mirties ir tavo raštas kabės amžinai, kol jo niekas nenuims iš interneto. Aišku viskas yra laikina, nereikia ten norėti būti geriausiu rašytoju ar dar kažkuo, bet tas kas nebando tas ir neturi. O kas bando irgi gali neturėti, bet kiekvienas bandymas priartina prie galutinio rezultato.

Jei galima atspėti sekančią kortą iš kortų kaladės nuolat spėjant, tai galima ir parašyti kažką gero nuolat rašant. Nereikia parašyti daug, reikia parašyti kažką gerai. Bet kai rašai daug, tai automatiškai padidėja tikimybė, kad parašysi kažką gero.

Dar vienas aspektas yra branda ir asmeninė patirtis. Kad vaikas parašys kažką gero yra maža tikimybė, bet kad 100 metis senis pistels išminties tikimybė yra didelė, todėl nereikia savęs lyginti su žmonėmis, kurie tiesiog yra pakankamai subrendę. Ir jei žmogus sėkmingai jau 20-40 metų. Tu net neprilygsi prie jo ir tiek. Per tiek laiko susidaro bendruomenė bendraminčių ir žmonių, kuriems patinka tas raštas, o jei tau kažkas nepatinka  - rašytojo nejibiot, nes yra kam patinka.

Ir supranti visi rašytojai pasakys tau taip: nori būti rašytojas - rašyk. Viskas. Nėra čia jokios paslapties yra tiesiog dalykai, kurie eina masei ir yra dalykai, kurie eina vienetams ir tai nereiškia, kad niekas neskaito

Vienintelis dalykas, ką gali padaryti wannabe rašytojas, tai yra nepasiduoti ir neleisti šitam iškreiptam pasauliui pavergti jo sielos, nes pamatysi kol esi niekas - niekas tavęs ir neskaitys, ypač iš artimųjų ir draugų, o jei ir paskaitys - tai pasakys, kad tu šūdą rašai.

Man geriausias poetas - šūdą rašo, nes aš nesuprantu eilių ir čia nieko nepadarysi. Yra pilna knygų, kurios man nepatinka, bet nereiškia, kad jos nepatinka kitiems, kurie yra apsikaifavę nuo to skaitymo. Jei knyga manęs nekabina per pirmą puslapį - aš jos neskaitau. Toks reiklus yra vartotojas, juk ne jis knygas rašo, o tie rašytojai - taigi jie tikisi, kad daug kam patiks, bet realybė yra tokia karti ir nieko tu nepadarysi. Per daug tu knygų, per daug pasirinkimo ir viską perskaityt turbūt yra nerealu.

O jei kažką geriau parašai, tai tada atsiranda kritikai, kurie kritikuoja tavo požiūrį, tavo raštą ir apsimeta, kad atlieka svarbų ir reikšmingą darbą. Kritikuoti yra lengviau nei kurti, aš irgi norėčiau būti kritikas, bet žinai, kas iš  nepripažinto kritiko.

Vienintelis dalykas, kurį galiu kritikuoti yra gyvenimas, nes pats jį gyvenu. Bet kai ateina žmogus ir pasako, kad tu egzistuoji, nors realiai tu sukuri žymiai daugiau vertės gyvenime nei jis kada nors sukurs - tai būna apmaudu. Gal kartais reikia tiesiog egzistuoti, kad suprasti, kai kuriuos gyvenimo aspektus,

Jei aš gaučiau pripažinimą, tai realiai aš apdėčiau visus, kurie kažkada sakė, kad aš nevykėlis. O gavus pripažinimą kaip rašytojui, tai čia šakės kokie dideli pinigai. Rašyti yra gera svajonė, bet kol tavęs niekas nepastebėjo ir nepripažino - patikėk manim, tai juodas ir grūzinantis darbas, kuris neduoda jokio finansinio pasitenkinimo.

Ir pripažintas gali būt kaip blogeris, kaip knygų rašytojas ar šiaip tekstų kūrėjas, jau kai turi kažkokį pripažinimą, viskas yra kitaip - žmonės tavimi tiki, žmonės tau padeda ir žmonės nori būti tokie kaip tu. O kol esi niekas - tai niekas tavimi būt nenori, nes skaito, kad jų gyvenimas prasmingesnis.

Aš pasirinkau blogerio kelią vien tik todėl, kad realybėje, kurioje aš gyvenu nelabai yra su kuo pakalbėti tokiomis temomis, nes realiai niekam neįdomu, tai galvoju, kad onlaine kažkas ras ir kažkam bus įdomu ir tiek, bet žinai tai pavirto į hobį, tikėjausi, kad tai paversiu į darbą ar į dar kažką. Tikėjausi, kad ateis kažkokia minimali šlovė, kad susilauksiu tūkstančio skaitytojų į dieną ir taip toliau, bet niekas man neatėjo ir tiek.

Yra du dalykai, kuriuos gali padaryt rašytojas - tai viską mesti arba tiesiog tęsti savo odisėją, jei taip galima pavadinti.

Tiesiog reikia užsispirt. Tiesą pagalvojus, nenorėčiau aš mest rašymo, nes tai vienintelė veikla, kuri dar padaro mane žmogumi. Jei ne šitas dalykas, būčiau visai žlugęs/