internauto monologai

Keistas dalykas

Pabudau po keisto sapno.

Pradžioje, kai pradėjau suprasti, kad sapnuoju - sapne visiems sakydavau, kad tai sapnas ir niekas netikėjo, bet po kažkiek laiko sapne esantys žmonės pradėjo manimi tikėt, kad jie irgi yra mano sapne.

Tačiau, kai sapne pasakiau, kad tai yra programa ir, kad mes gyvename programoje - mane išjuokė ir išvadino nesveiku - mergos pabėgo.

Tai kokia tikimybė, kad žmonės supras realybėje, jog gyvena programoje.

Čia aišku viskas priklauso nuo to kaip tu suvoki pasaulį ir kaip jį interpretuoji.

Kol esi sapne, tai tarytum viena programa, tačiau kai atsikeli - tai jau kita programa.

Sapno siužeto nepakeisi, o tiesiog jei esi sapne sąmoningas ar nesąmoningas - tu reaguosi į stimulus.

Tas pats ir su realybe, aš aišku nesakau, kad mes neturime laisvos valios ir esame sistemos vergai, tačiau kokia tikimybė, kad viskas kas vyksta gyvenime yra iš anksto nuspręsta.

Tu tik gimsti į gyvenimą ir prasideda siužetas, kurio tu nepakeisi. Nepakeisi savo kūno, nes kūnas adaptuojasi prie gyvenimo. Sportuosi ir bėgiosi - būsi lieknas. Nesportuosi - būsi storas, čia su sąlyga, kad į storumą linkęs kūnas.

Tu juk nežinai, kas dedasi kitų žmonių galvose ir apie ką jie galvoja. Todėl iš esmės matrica yra nenuspėjama, bent jau man iki tam tikro lygio. Jei žmogus rūko, tai tu jau žinai, kad jis ankščiau ar vėliau užsitrauks kita cigaretę.

Kitas dalykas, kuris patvirtina, kad gyvename sistemoje programoje yra tas, kad nuo realybės, kaip ir nuo sapno  galima atsijungti ir patekti dar į kitą realybę - čia kai patiri psichozę.

Prieš psichozę aš buvau kaip ir visi - aš nemačiau ir nesupratau, kad gyvenu kažkokio lygio matricoje. Nes iš esmės, tokį dalyką - tik neigsi, jei nesupranti.

Viskas po truputį tampa aišku, kad žmonės nesupranta, nes nebuvo atsijungę nuo realybės. Juk kai būna haliucinacijos, tai juk smegenys pripiešia realybę - todėl patyręs pripieštą realybę pradedi abejoti realybės realumu.

Nesakau, kad viskas netikra ir nerealu - realus dalykas yra tik tavo pačio patirtis. Visa kita yra išgalvota. Bet jei pakankamai daug žmonių tiki - tai tampa, kaip ir tiesa.

Čia tas pats su religija - niekas dievo nematė ir nuo dievo nieko negavo - bet va yra žmonės, kurie meldžiasi ir jiems gerai - juk aš nesakau, kad tai yra absurdas ar nesąmonė. Nors irgi juokas ima, nes visa religija yra išgalvota.

Viskas veikia pagal kažkokius algoritmus - čia yra faktas, nes jei nebūtų algoritmų, tai gyvybė nesusikonstruotų iki tokio lygio kokį turime dabar.

Niekas juk iš esmės nesusikuria, todėl gali būti taip, kad arba kažkokia aukštesnioji jėga sukurė realybę, bet tai būtų šiek tiek nesąmonė, nes kas tada sukūrė aukštesniąją jėgą? Arba gali būti taip, kad pati visata yra intelektualia ir save kurianti - ta prasmė sukurė save tam, kad save patirtų.

Dar vienas variantas, kad tas, kuris patiria realybė yra kaip ir pagrindinis veikėjas sistemoje, bet kai kažkas kitas pasako, kad yra pagrindinis veikėjas ir tu egzistuoji tik jo sąmonė, o pats neegzistuoji, tai būna labai juokinga. Tačiau tokio dalyko niekada nežinosi, nes negali patirti realybės ne savo kūne - tiek, kiek aš kol kas žinau.

Viskas yra labai įtikinamai sukurta, todėl galima sakyti, kad egzistuoji tu ir sistema, kuri veikia savaime.

Juk norėdamas surasti moterį tu negali priversti, jos tave mylėt. Negali kito žmogaus įtikint, kad tau duotų pinigus už kažką, kas jam visiškai nereikalinga. Ir mūsų visas gyvenimas priklauso nuo stimulų, kuriuos mes gauname iš sistemos. Jei tau savaime veikianti sistema neduos nieko, tai tu nieko ir neturėsi ir tai yra faktas. O jeigu duos, tai turėsi - gali duoti žinias, galimybes ir žmones, kurie tau pritaria. Žinios yra toks sąlyginis dalykas, nes tu negali gauti žinių, kurių nėra arba, kurios yra virš tavo suvokimo. Turi tam tikrą protą ir tu neįkiši daugiau nei telpa. Čia tas pats kas į dvi litrinį indą pilti tris litrus vandens - vienas litras garantuoju netilps.

Mes turime fizinius apribojimus, taip pat ir protinius, nors daug kas tau pasakys, kad smegenys yra neribotos, nes žmonės to nori ir jie tuo tiki, kad turi neribotą potencialą, bet kaip ir viskas, tai yra ribota.

Jei žmogus sėkmingas, tai jis išmano vieną sritį. Dažniausiai į kitą sritį jis nelenda.

Ką žinau, tai tik tiek, kad sistema veikia savaime, be jokios tavo pagalbos. Ir tu pats funkcionuoji be jokios pagalbos, kol patenkini minimalius fizinius poreikius. Mes reaguojame į stimulus ir jei stimulai dingtų - mes būtume visiškai atrofuoti nuo realybės. Neturėsi su kuo kalbėt nemokėsi kalbėt, neturėsi kur eit nemokėsi vaikščiot.

Viskas yra informacija, kuri sukelia tam tikras reakcijas - ignoravimas irgi reakcija.

Objektyvus pasaulis skleidžia informaciją, kuria mes apdorojame savo pojūčiais - rega, klausa, uoslė, skonis, ir kūno prisilietimai - gal yra daugiau, bet tai neaktualu - kai patiri psichozę tave sensorika pradeda apgaut. Tu pradedi matyti, girdėti ir užuosti to ko nėra ir dar prarandi kontrolę, nes reaguoji į stimulus, kurių nėra objektyvioje realybėje, o tik subjektyvioje.

Iš to seka tai, kad objektyvus pasaulis iš tikro egzistuoja, kiti žmonės yra taip pat realūs ir taip toliau - bet tai gali būti tik realybės pojūtis. Tu negali išeiti iš savo kūno, iš savo smegenų ir tai reiškia, kad niekur kitur tu neegzistuoji. Mirus bus tamsa - tik klausimas kiek laiko, nes neegzistuojant, kaip ir miegant laikas išsikreipia, todėl esu linkęs mąstyti, kad į egzistenciją galima bus ateiti dar kartą. Žinant faktą, kad jau vieną kartą čia buvome.

Žinant faktą, kad subjektyvią realybę galima patirti tik vieną vienu metu. Galima teigti, kad žmogus, kuris patiria subjektyvią realybę yra pagrindinis tos realybės veikėjas. Tai reiškia, kad yra kažkoks siužetas, kuri turi patirti subjektyvios realybės veikėjas. Tai arba atsitiktinumas arba ne. Jei tai atsitiktinumas - reiškia, kad mes čia ne tam, kad patirtume kažką specifiško ar asmeniško. Jei tai ne atsitiktinumas - tai mes tam, kad patirtume būtent tą skirtą rolę.

Kitas dalykas informacija. Visa informacija, kuria tu gauni yra asmeniška - tik tavo akims ir tik tavo protui, tačiau per ilgą gyvenimo ciklą smegenys sukūrė filtrus, kurie atriboja tai, kas yra tau neaktualu. Sukurta visiems, skirta tau. Nes jei gimtum kitu laiku - gautum visiškai kita informacija, kuri ir suformuoja žmogų taip, kaip jis yra šiandien.

Kiekvienas objektas - turi kažkokią reikšmę visatoje. Tai, kad tu sėdi ir nežinai ką daryt su gyvenimu yra minties problema, o ne sistemos - visi mes jaustumės nevertinami ir neįvertinami, kai iš realybės negautume tam tikro stimulo, kuris pakelia mūsų dopamino ir seratonino ( nežinau tiksliai kokių ten chemikalų) kiekį, tai reiškia, kad mūsų savijauta priklauso nuo cheminių elementų junginių mūsų smegenyse. Jei mes jaučiame, kad kažko negauname pagal savo vertę - mes jaučiamės blogai. Blogai jaustis yra natūralu. Emocinis skausmas, fizinis skausmas - visa tai sudaro kažkokį aspektą individo gyvenime.

Kai neatkreipi dėmesio, sunku pamatyti, kad objektyvus pasaulis veikia savaime. Mes prie to esame pripratę, todėl į tai nekreipiame dėmesio. Tačiau, kai tai suvoki - pasidaro šiek tiek lengviau, nes pradedi suprasti, kad kitaip būt tiesiog negali, nes tu realybės nekontroliuoji - tu tik save kontroliuoji, bet čia yra didelis klausimas ar mes save iš tikro kontroliuojame ir ar turime laisvą valią.

Pagal mane, tai jokios laisvos valios mes neturime, ypač jei yra kažkoks kūrėjas, kuris viską žino ir viską sukūrė - tuomet jis mums duoda siužetą ir sukurią jausmą, kad mes esame laisvi. Jei būtum laisvas galėtum nevalgyti, negerti, nedirbti, ir gyventi bet kur, bet kadangi mes turime fizinius ir emocinius poreikius, tai mes priversti juos tenkinti, nes priešingu atveju mes tiesiog numirsime.

O kadangi mes gyvename monetarinėje sistemoje, tai mes būsime priversti daryti kažką už pinigus tam, kad galėtume realizuoti dalį savo poreikių. Kadangi vienas žmogus negali išgyventi, tai mes visi veikiame, kaip didelis sisteminis organizmas - kuris save palaiko ir išlaiko. Jei mums nereikėtų rūpintis savo poreikiais ir gyventume ne monetarinėje sistemoje - tai mes būtume visiškai kitokie, tačiau yra kaip yra.

Daugelis žmonių yra pripratę prie tokios sistemos ir neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip, tačiau nereikia svaigti - yra kaip yra ir pasaulio tu, paprastas žmogau, nepakeisi. Iš to seka, kad mums belieka susirasti darbą ir prisitaikyti prie sistemos. Ankščiau ar vėliau sistema tave palauš, ypač jei neturi jokių talentų. Apmaudu, kad mažų vaikų svajonės dažniausiai neišsipildo.

Mirus sąmonė dingsta, nes ji neegzistuoja už kūno ribų. Tai ką sukaupi per vieną gyvenimą tampa neaktualu kitam gyvenime, jei jis bus. Jei mes žinotume, kad dar kartą gyvensime, tai jei gyventume prastą gyvenimą - pasikartume, ir pasikarinėtume iki tol, kol taptume sėkmingi, bet nežinia mus sulaiko. Jau taip esame užprogramuoti ir tai yra geras dalykas.

Jei kažkokiam žmogui lemta gimti, tai jis ir gims. Susiklostys tam tikros sąlygos, kurios leis jam gimti. Žinant faktą, kad kiekvienam žmogui gimti reikia dviejų žmonių, dviems žmonėms - keturių ir taip toliau, todėl pasaka, kad viskas prasidėjo nuo adomo ir ievos yra išgalvota. Aš aišku per daug į tuos raštus nesigilinau, todėl negaliu daugiau komentuoti. Tam, kad užpildyti populiaciją reikia minimum 100 žmonių, kažkas tokio. Todėl galima sakyti visi mes esame broliai ir seserys ir penkiasdešimtoje kartoje atgal mes turėjome bendrų giminaičių, bent taip sako mokslininkai ir tai yra gerai, bet niekas iki galo to nesupranta ir ką tai reiškia.

Apatiškame pasaulyje trūksta užuojautos vienas kitam, bet tai irgi yra nesvarbu, nes viskas vyksta natūraliai.

Dabar žiūrime į žmones pagal jų statusą, o ne pagal jų asmenybę, protą ir kitus dalykus. Kai matome statusą - iš karto žinome ar žmogus sėkmingas ar ne. Nesusiklostys tam tikros sąlygos ir neturėsi tu to statuso. Laikas, sugebėjimai ir aplinkybės nulemia dauguma dalykų.

Norėdamas pristatyti kažkokias idėjas ar naujus požiūrius susilauksi pasipriešinimo, nes visiems mums patinka komforto zona, kai mes neįtempiame savo smegenų, tačiau nesportuojančios smegenys atrofuojasi kaip ir raumenys, todėl yra būtina semtis naujų žinių ir mokytis. Norėdamas pakeisti savo gyvenimą susilauksi pasipriešinimo iš aplinkos. Juk darbo niekas negarantuoja - dėl visko pasaulyje reikia konkuruoti. Tačiau esmė yra bendradarbiavime, o ne konkurencijoje - bendradarbiaudami galime daugiau nei konkuruodami. Aišku, konkurencija leidžia sukurti geresnių produktų vartotojams, bet juk mes gyvename ne tam, kad vartotume ir po truputį žmonės pradeda suprasti. Tie amerikiečiai išvis tiek daug daiktų turi, ir vistiek jaučiasi nelaimingi. Vartojimas yra begalinis. Visiems visko reikia, tačiau kai kurie įžymūs žmonės sako, kad esmė ne šlovėje ir piniguose.

Jei žmonės negautų atpildo už tai ką daro, retas, kuris kažką darytų. Pasaulį valdo pinigai, o tas, kuris turi pinigų valdo pasaulį.

Todėl iš esmės pačiam reikia suprasti, ką darai, kur esi ir kaip veikia ta realybė, kurioje tu gyveni. Kartais mūsų darbai neduoda reikiamo rezultato - ir nieko čia nepadarysi, nebent įvyks stebuklas ir tu pasikeisi. Ir iš tikro pradėsi kurti kažkokią vertę, bet ne tame esmė. Tiesiog gyveni ir žvengi.