internauto monologai

Kartais gyvenimas bando tave prispausti

Yra taip, gyvenimas bandys tave suformuoti, ir jei tu palūši siekdamas savo svajonės - viskas, sustosi ir nieko nepadarysi.

Praeitą savaitę rašiau Seth Godin, Ir pasakiau savo situacija, kad rašau penkis metus ir nematau rezultatų. O jis man atsakė labai paprastai.

Kartais nėra tų žmonių, kuriems rūpi, kartais tau nesumoka už tavo darbą. Kartais tiesiog negauni to ką esi vertas.

Ir vienintelis būdas ką gali padaryti, tai ieškoti kitos auditorijos. Arba nuolat tęsti tai ką esi pradėjęs.

Aš aišku rašau tai kas man įdomu ir gaunasi taip, kad tai ką aš rašau yra įdomu tik man. Išsiaiškinti ko nori auditorija yra pakankamai sunku. Tu tikrai neatspėsi ko nori tavo skaitytojai, bet pripažinkim 10 nuolatinių skaitytojų yra menka auditorija iš kurios nenugręši nei lito.

Aš jau tiek kartų galvojau viską mest, bet yra dalykai, kuriuos norisi daryti ir negalvoti, kad nesiseka. Žinai per dešimt dvidešimt metų kasdienio rašymo gali nemažai prirašyti ir tie postai, jiems atsiras skaitytojų su laiku.

Ką dabar noriu padaryti yra tai, kad reikia prisiversti rašyti informaciją, kuri bus aktuali dešimtmečiui. Bet rašyk tu tokius dalykus, kad gudrus.

Kiekvienas rašytojas turi bent 1 skaitytoją, yra daug dalykų, kurių mes negalime.

Esu aš pasimetęs, nu labai daug dalykų išbandžiau ir niekas neina taip kaip aš noriu. Aš pripažinsiu, kad gyvenimas yra sunkus. Sunku ne gyventi, o įtikti žmonėms ir gauti už tas šaibas.

Aš vis dar tikiu, kad galiu geriau, bet tikėjimas labai greitai blėsta.

Ir kai tu pradedi savim netikėt. Tu nieko nepadarysi, kad ir koks tu ten paslėptas genijus esi.

Mane grūzina šita realybė. Aš jau praradau viltį, kad save atrasiu ir žinosiu ką noriu daryt. Bet esmė yra ne daryme kažkokiam, o rezultate, kurį tu gauni iš darymo.

Gali dešimt metų rašyt nepopuliarų blogą ir tu neišpopuliarėsi - nes yra dalykai, kurie tiesiog yra nepopuliarus ir didžiosios masės jais nepritrauksi.

Aš sakau, penkis metus rašau įvairiausius blogus, aišku daug ištrynęs, pradėjęs iš pradžių ir taip toliau ir ką aš gavau už visą šitą darbą? Nieko.

Tai man gali pisti protą apie kažkokius dėsnius, apie tai, kad viskas nuo manęs priklauso, bet aš tau pasakysiu. Viskas priklauso nuo aplinkos, kurioje tu gyveni.

Ir jei neiškris tinkama korta, tu nieko negausi.

Tie sėkmingi žmonės, jie gali tau pasakyt viską, kad viskas nuo tavęs priklauso, kad esi savo likimo kalvis, bet žinai ar patiksi žmonėms ar tavo idėjos geros bus - čia ne nuo tavęs priklauso, o nuo tavo smegenų galingumo. Jei taip lengva yra sugalvoti, tai sugalvok kažką unikalaus, ko dar nebūtų ir pamatysi kaip sunku iš tikro yra sugalvoti kažką, ko dar nebūtų.

Ir dabar kai kažką sugalvoju. Aš ieškau per google ir dažniausiai tai kas man atrodo nauja yra seniausiai žinoma - tik aš nežinojau.

Nesvarbu kokį lengva gyvenimą gyvensi - vistiek susidursi su kažkokiomis problemomis, ar tai sveikata pradės šlubuot, ar smegenys susisuks ar dar kažkas.

Čia tik taip atrodo, kad mes viską galime. Čia optimistai ir pozityvistai sako, bet jei viskas būtų kaip jie sako, tai gyventume afigenus momentus ir nesuktume sau galvos apie gyvenimą. Išeini į lauką, o jame išvis nėra ką veikt. Kūrvos nepapisi, jei neturi pinigų. O jei darbo neturi ar dirbt nenori, tai iš kur tau kūrvai pinigai.

Neturėsi išvaizdos, bus iškritę dantys ir atrodysi kaip lochas, jokia pana tavęs nenorės. Tik kūrva atidirbs darbą ir tau sakys, kad tu nesveikas, nes tu sekso metu juokiesi, o juokiesi, nes rauna nuo gyvenimo. Stogas važiuoja, vaistai nepadeda, nes jų nevartoji. Tai taip ir važinėsi į durkę, nes nesuprasi, kad čia ne pasaulyje problema, o tavo galvoje.

Tiek daug iš to durnyno, nevartoja vaistų ir neigia savo psichines ligas - jiems atrodo, kad viskas su jais gerai. O tai, kad tu pripažinsi, kad turi liga - tau nuo to nebus lengviau, nes tu vistiek sergi ir rysi vaistus, kurie dar labiau tave slopina ir dienos gale tingėsi net iki tuliko nueit.

Tu gali rūkyt žolę, gert alkoholį ar leistis heroiną, bet taip neišspręsi gyvenimo problemų. Viskas kas duota lengvai tik pražudo žmogų. Gali metų metus brūžint savo talentą ir tai dar nėra jokių garantijų, kad tu būsi kažkam reikalingas.

O kol tu nesi reikalingas - tu neturėsi bobos, tu neturėsi šaibų, ką jau kalbėti apie darbą kažkokį, jei tavo smegenys yra ligotos - tau niekas neduos darbo. Ir tu nieko nepadarysi, kad tave rauna.

Vieniems atrodo, kad psichines ligas galima pagydyti darbu, bet jei darbu gydytų, tai kam visus tuos vaistus kurti, kokia gi tada to prasmė?

Tu nepasirinksi ligų su kuriomis gimei, tu nepasirinksi savo intelekto, grožio, talentų, tėvų, vietos - labai daug ko nepasirinksi, o ypač savo gyvenimo siužeto. Nes ką ne visi milijonų nori, ne visi valgyt nori - atsimink sistemoje lyderiai yra patys protingiausi žmonės ir tu nieko nepadarysi, kad nesi protingas ar talentingas.

Visuomenėje iškyla tik tie, kurie turi kažką pasiūlyt, o kitiems belieka eit į darbus, kuriuos gauna.

Išbandai save vienoje srityje išbandai kitoje ir žiūri kad nieko nesigauna taip kaip tu nori, tai žinai. belieka viską mest ir viskas, nes jei darysi tai ką darai rezultatai nepasikeis. Nėra taip, kad tu grindini vieną dalyką ir tas dalykas tave praprofina ir tu pist prasimuši, nes tu tapai savo srities profesionalų.

Rašymo sėkmės receptas paprastas - rašyk, tai ką norės kiti skaityti ir viskas, bet dasigalvok tu iki tų dalykų ir jei rašysi kažkokį neformatą ir undergroundą, tai tikrai nebus taip, kad kažkada iškilsi.

Žinai tie laikai, kai rašytojai buvo nepripažinti baigėsi - dabar visi sujungti internetu ir jei tu kažką gero rašai tave turėtų pastebėti, ne tai, kad aš čia kažką bandau unikalaus ar gero parašyti, bet šiaip sakau.

Jei visą gyvenimą rašei ir nieko nepasiekei turbūt buvai prastas rašytojas, bet va žiūrėk seniau rašė rašė ir pist pripažinimą gavo, nes atsirado kažkokie diedukai, kurie paskaitė ir įvertino.

Su tokia galybę konkurencijos labai sunku kažką gero prastumt, būčiau aš vienas rašytojas pasaulyje, tai jo skaitytų, bet kai tokių rašytojų milijonai, o prirašytų knygų dar daugiau, tai žinai tikimybė, kad tave kažkas atras ir skaitys yra labai maža. Ir rašydamas lietuviškai, tu dar labiau save apriboji, nes lietuvių tik 3 000 000 tai žinai. Kuo daugiau žmonių tuo didesnė tikimybė, kad tavo darbai kažkam patiks. Procentas yra procentas ir nieko tu nepadarysi.

Aišku niekas man nedraudžia pradėt rašyt angliškai ir ieškot kitos publikos, bet aš taip nenoriu. Norisi rezultato, bet rašau aš net nematydamas rezultatų, nes tai yra dalykas, kurį norisi daryt ir tiek.

Ir tu gali plėšytis ardytis ir vistiek neįtiksi žmonėms. Jei rašytum kažką gero žmonės pradėtų tave reklamuot su laiku, bet pagal savo rezulatus po ilgalaikio rašymo matau, kad tai ką aš darau patinka tik man ir dar dešimčiai žmonių, tiek gal užtenka, kad jaustis kaip tikru rašytoju - ką aš žinau.

Gyvenimas man neduoda to ko aš noriu, ir šitoje situacijoje atsiduria labai daug žmonių. Tai ką visi lochai, visi debilai, nes negali pasiekt savo svajonių? Eik tu, aš tuo netikiu.

Ir kol tu nepadarysi tinkamo dalyko, tinkami rezultatai neatsitiks. Ir tu kaip koks idiotas, bandai kažką, vis bandai ir nieko tu negauni. Nu ir kas tau belieka? Tiesiog bandyt dar kartą ir bandyt kol kažką  gausi. Ir visi tie dalykai, kurie tau nėra skirti atkris ir liks tik tas dalykas, kurį tu gali padaryti gerai, o jei ji darysi, tai tu prasiprofinsi.

Kaip aš norėčiau tikėti pasakomis apie lygų ir teisingą pasaulį, kad kokybė ar gilios mintys būtų šlovinamos, bet tenka pripažinti tik tokį dalyką - aš negaliu, nes nemoku, o mokytis tingiu, nes kol išmoksiu reikės vėl mokytis.

Aš kažkada tikėjau, kad net darydamas bet ką susilauksi kažkokių rezultatų, tačiau aš klydau. Jei tu darysi tai ką nori daryt, ir nepaisysi kitų žmonių nuomonės, tu niekur nenuvažiuosi. Tai kas tinka ir patinka tau - nepatinka niekam, aš tuo įsitikinau. O jei ir patiktų, tai tu nuo mažens būtum populiarus, bet kai nesi populiarus, tai nieko populiaraus tu neparašysi. Nebent komentuosi aktualijas delfi portale ir jausi širdyje, kad esi geras rašytojas.

Gyvenimas spaudžia prie grindų ir laikui bėgant jis tave suformuos ir tiek, tavo ambicijos žlugs, tavo svajonės nunyks ir tu būsi kaip visi pilkas pasaulio žmogus, bet atsimink tokį dalyką, kol tu bandai, tol turi galimybę kažką pakeist. Vos tik nustosi bandyt - skaityk - gyvenimas tave suformavo.