internauto monologai

Gyvenimo prakeiksmas

Kol mokiausi mokykloje, nu kiek ten aš mokiausi atlankiau tą šūdą ir tiek. Nepatiko man mokytis, nes tradicinė mokymo sistema yra mėšlas.

Vienu žodžiu mokydamasis aš galvojau apie tą dieną kai pasibaigs visi kėlimaisi 7 valandą ir ėjimai kažkur, ir kai tik aš baigiau tą mokyklą aš kažkaip supratau. Kad kėlimasis 7 valandą lydį visą gyvenimą, jei tu pats nesukuri kažko unikalaus ar kokio savo darbo ir taip toliau.

Niekada aš nemėgau keltis 7 valandą. Man tas niekada nepatiko ir šiandien atsikeliu ir galvoju.

Jei aš nieko nepadarysiu su savo gyvenimu, tai ateis laikas kai turėsiu keltis 7 valandą ir eiti į kažkokį suknistą darbą, kur turėsiu vykdyt kažkokius nurodymus.

Gal tai kažkam tinka, bet man nuo pats mažens norėjosi laisvės.

Norėjosi pabėgt nuo visų privilegijų, rutinų ir kitokių dalykų.

Ir dabar jau dešimtmetis kai keliuosi kada noriu ir tas prakeiksmas dingo kuriam laikui, bet jei ir toliau nesiseks rašyt - gyvenimas ankščiau ar vėliau mane suformuos.

Gyvenimas gi visus suformuoja, tik yra žmonės, kurie nepasiduoda taip lengvai.

Nemėgstu aš pardavinėti ir nemoku nieko parduoti ir tai yra gyvenimo pravalas.

Niekada nieko nedariau dėl pinigų, dėl to esu biednas žmogus. Kažkaip mačiau gyvenime svarbesnius dalykus nei pinigus. Pinigai paprasto žmogaus gyvenime yra laikinas dalykas. Pinigai tampa pastovūs, kai tau pradeda sektis.

Yra tiesiog darbas, kuris atsiperka labiau. Tai ką darau dabar yra beveik mano svajonių dalykas trūksta tik pinigų. Ir jei reiktų daryt kažką gyvenime ir negalvot apie pinigus, tai būtent tai ir daryčiau ką darau dabar. Nepaisant to, kad egzistuoju ir negyvenu - kaip čia ant manęs stumia pradvinuti žmonės. Aš darau ką noriu ir tai yra jėga.

Ką padarysi, kad gyvenimas ne visus apdovanoja. Bet tai nereiškia, kad to nebus vėliau.

Aš negaliu patikėti, kad žmogus, kuris išlieja savo sielą į kompiuterio ekraną yra niekam reikalingas, tai yra taip keista.

Žinai, jei tu esi niekam reikalingas, tai spėju, kad patiri tą ką aš patiriu.

Kai tavo amatas tiesiog neina. Yra tai kas žmonėms patinka ir yra tai ant ko žmonėms nusišikt ir tu nieko nepadarysi.

Aišku viskam galioja kažkokios taisyklės, bet aš linkęs laužyti visas tas taisykles. Gyvenimas galėtų duoti tiek daug, bet va neduoda, nes greičiausiai nesi to vertas.

Bet reikia suprasti, kad tavo vertė neturi būti nustatyta pagal išorinį pasaulį. Kiekvienas pats nusistato sau vertę ir visus darbo grafikus ir standartus - jei jis nori dirbti sau ir ant savęs.

Mes žmonės save vertinam pagal tai, ką gaunam iš pasaulio ir jei tu nieko iš pasaulio negausi - tu savęs išvis nevertinsi ir savim nepasitikėsi. Taip jau yra

Bet kaip yra iš tikro, tai reikia save pačiam įvertinti ir neklausyti tų kvailų žmonių ir jų moralų ar ten kažkokių dalykų.

Rašytojas, kuris negauna sėkmės atrašęs 20-40 metų pradės galvoti, kad jis lėvas rašytojas, nes jo niekas nevertina ir jis neturi auditorijos. Nes mūsų savęs suvokimas yra išorinis, o ne vidinis. Mums pasaulis sako, kas mes esame, o mes juo tikime. Jei nesugebi užkalbint mergos ilgą laiką, negauni darbo ar nenori dirbt, neturi ten tačkos, pinigų ir pradėsi galvot, kad esi nevykėlis. Bet nevykėlis tai tik žodis, kuris sukelia tam tikras asociacijas.

Aš geriau būsiu nevykėlis, kuris rašys blogą, miegos kiek nori ir nedirbs ir nesiparins dėl pinigų nepritekliaus, bet taip bent jau būsiu atviras sau. O ką mano visuomenė apie tave yra ne tavo reikalas. Pasakyk, kad nenori eit į armiją pasakys, kad tu ne vyras, kad tu myžnius, kad bailys esi. Taip jau yra. Žmonės patys nelabai supranta, ką jie kalba ir žinai. Kai ant tavęs stumia dauguma, tai tu pradedi galvot, kad jie teisūs, tačiau toks dalykas yra, kad dauguma yra nevykėliai ir vidutiniokai, kurie žiūri teliką, skaito naujienas ir eina 8-5 darbą ir jei toks žmogus yra tau pavyzdys, tai tu jo ir klausyk. Man tai toks žmogus yra visiškas nulis, nesvarbu, kad jis dirba. Supranti.

Gyvenimo esmė yra dirbti ties savo projektais. O ne kažkam kitam už kažkokį lėvą atlygį.

Jei tu nuo 16 metų pradėsi rašyti blogą ir rašysi jį kol numirsi, kiekvieną dieną, tai tu padarysi daugiau darbo negu tas, kuris 40 savo gyvenimo metų eis dirbt kažkokiems darbdaviams. Ir kai jis baigs dirbt - jis neturės nieko, tik savo supistą pensiją.

Ir jei rašysi visą gyvenimą, tai būsi pastebėtas - čia yra garantas ir nesvarbu ką tu ten rašysi tu turėsi skaitytojų, nes per tiek laiko susiformuos srautas. susiformuos tavo mintys ir tu subręsi kaip asmenybė.

Esmė būti menininku, genijumi, o ne pilkosios masės atstovu. Bet čia yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Nors ką čia apie juos kalbėt, kai dauguma žmonių yra botai, kurie veikia tik tam, kad sistema funkcionuotų.

Man gerai, aš nesu sriegis sistemoje - aš netikau, mane atmetė, dėl kažko. Ir kai tave nuolat atmeta - tu ieškai kažko, ką gali daryt, ir to kame jautiesi pakankamai geras.

Dabar nieko neturiu ir iš esmės džiaugiuosi savo gyvenimu - nes aš tik egzistuoju. Aš geriau sumažinsiu savo judesius iki tiek, kad man nereikės išvis nieko daryt, o ne eisiu bandysiu kažką kažkam įrodinėt ir pradėt gyvent. Žinai, kad tavo talentas leidžia tau užsikalt šaibų, tai tada jo gali gyvent. Bet kai turi kitiems pataikaut, pagal kažkokius nustatytus normatyvus - tuomet yra visiškas šūdas, o ne gyvenimas.

Visi gi nori kažkokių įrodymų. Visiems viską reikia įrodinėt, niekas netiki žodžiais. Viską reikia įrodyti darbais. Bet deja negimiau čia tam, kad kažkam kažką įrodinėčiau. Aš žinau savo vertę ir jei kas to neįvertina - manęs kaip sakant nejibiot. Žmonės paskendę iliuzijose, prisigalvoja įvairiausių dalykų ir taip toliau.

Kažkada mėgau tuos žmones, turėjau vilčių žinai, bet dabar aš žmonėmis visiškai netikiu - abidniakas. Pripažinsiu, kad neblogą sistemą sugalvojo čia žmonėms. Viskas veikia kaip laikrodis, bet jei apeisi tą sistemą ir kažkaip ištrūksi iš 8-5 gyvenimo - skaityk tu laimėjai žaidimą, nes visi bus įkalinti 8-5 ir neturės galimybės iš to ištrūkt, nes ne visi gali ištrūkt. Jei visi ištrūktų sistema žlugtų ir būtų kapec.

Sistema veikia tam, kad vienetai galėtų nedirbt ir piktnaudžiaut sistema. Todėl iš vienos pusės gerai būti parazitu, kuris tiesiog neprisideda prie visuomeninės veiklos. Aišku tokių žmonių nemėgsta, bet iš esmės nejibiot kas ką mėgsta ir kas ko nemėgsta. Yra žmonės, kurie vertina darbą ir galvoja, kad žmogus sutvertas dirbt savo načialnikui. Bet pavyzdžiui aš, tai nevertinu darbo visiškai ir man dirbt yra didžiausia nesąmonė, kokia tik gali būt, bet gi ne nuo manęs priklauso viskas. Nedirba tūkstančiai žmonių pasaulyje tiek vargšai, tiek turtingi ir be to darbas darbui nelygus. Vienas plytas kilnoja, kitas blogą rašo. Ir kuo lengvesnis darbas, tuo jis labiau apmokamas. Pats warrenas buffetas sakė, kad nereikia didelio proto daryt tai, ką jis daro. Bet kažkodėl tik jis vienas yra sėkmingiausias investuotojas pasaulyje. Matai geriausias gali būt tik vienas. Visi kiti nėra tokie geri, bet čia ne esmė.

Jau turint tiek pinigų išvis gali dėt skersą ant gyvenimo. Bapkės kalba už žmogų. Kai žmogus turi šaibų, tai supranti, kad jis turi smegenų ir nereikia niekam nieko įrodinėt. Tada visi puola klausinėt, kaip būti tokiu turtingu kaip tu. Ir prasideda sėkmės patarimai. Find your passion. Do the work you love ir kitoks new age mėšlas. Just do it.

Ir nesvarbu kaip tu suksi tą gyvenimą - tu turėsi kažką parduot. ar savo raides. ar savo laiką, ar kokį kitą produktą. Visi mes pardavėjai ir laimi tas, kuris brangiau parduoda.

Life sucks.