internauto monologai

Galybė idėjų ir galimybė klysti.

Tenka pripažinti, kad pasaulis apstus idėjų, visokių patarimų ir iliuzinių pasisakymų ir taip gaunasi, kad iš tikro sunku suprasti, kas vyksta ir kaip viskas turi ar turėtų būti.

Aš galvoju, kur mano kailis gyvenu kažkokioje šiaurėje ir neturiu kailio - turiu pirkt drabužius
Žmonės miršta iš bado, tai kur gamtos maistas? Man taip labai yra keista, kad žmogus priešingai nei visi kiti gyvūnai yra visiškai neprisitaikęs gyvent žemėje.

Maistą reikia pirkti parduotuvėje ir beveik visas maistas yra fabrikų pagamintas.

Aš tiesiog nesurišu galų, nesuprantu kodėl viskas yra taip, kaip yra.

Ir dar kai žmonės prirašo visokiausių dalykų, tai išvis protas susipisa ir nežinai kuo tikėt. Ar čia dievas visą šitą matricą sukūrė, ar kaip čia.

Kokia tikimybė, kad iš visų gyvenančių gyvūnų ir žmonių gimsiu aš čia Lietuvoje toks ir toks.

Vienintelis dalykas, ką apie save žinau, tai yra tai, kad turiu Identifikacijos pažymėjimą, kurio duomenys yra kaip ir viskas išgalvota.

Tačiau, tai kad gyvenu kažkokioje sistemoje yra faktas ir tas man neduoda ramybės.

Kuo toliau apie tai galvoju, tuo labiau susipisa protas. Esu matęs kitą realybės pusę, tačiau kas iš to, kai esi neadekvatus ir prarandi kontrolę.

Žinau, kad nesu kažkoks vergas, kuris turi kažkam tarnauti, tačiau, kai niekam netarnauji - tuomet nieko neturi. Kas nustato, kas bus populiaru, kas nustato, kas bus skaitoma, o kas ne?

Kas nustato, kas yra įdomu, o kas ne?

Nesuprantu, kodėl kai kurie žmonės turi daugiau galių nei aš. Aišku aš šitam gyvenime naujokas, nieko nepasiekęs, nes nieko niekad nesiekiau, tačiau vėl gi savęs klausiu, kodėl gimiau čia ir čia, o ne kažkur kitur ar kokios nors kitos rūšies. Kodėl negimiau su kailiu.

Mano gyvenimas, o gal ir visų, yra kažkokia mistika, kur ką internete skaitau - negaunu jokių atsakymų, tik kažkokių nuomonių ar žinių iš kitų žmonių subjektyvių pasaulių.

Aš tarkim jaučiuosi taip, kad žemė nėra mano namai. Nes esu visiškai neprisitaikęs čia gyventi ir esu priklausomas nuo kitų tam, kad galėčiau išgyventi. Kai tuo tarpu yra gyvūnai, kurie gali be kitų pagalbos išgyventi.

Atrodo, kad žmonės veikia panašiai kaip skruzdės - viena didžiulė sistema, kuri viena be kito išgyventi negali.

Balandžiai tarkim, randa maisto gamtoje arba koks žmogus pašeria turi kailį gyvena po balkonais ar tarp balkonų, skraido, drabužių pirkt nereikia, darbo irgi jokio nereikia.

Arba karvė išveda ją į pievą ir valgo sau žolę visą dieną, kai žmogus gali viską vartot, tik žolės negali valgyt nes skrandis nevirškina.

Aš apie viską skaitau ir vistiek nesurišu galų, nu kaip taip - arba čia kažkoks žaidimas, kuris yra kažkieno sukūrtas arba čia kažkokia nesąmonė.

Ir svarbiausia, kad niekas nežino kaip yra iš tikrųjų, o kai dar tave pradeda raut, tai išvis pasikeičia tas realybės suvokimas, kad pradedi nesuprast. Man seniau viskas atrodė natūralu, taip, kaip turi būt, bet dabar, po rovimo, išvis nesuprantu nieko.

Ir priėjau prie išvados, kad aš išvis neturiu smegenų ar proto, nes kai pažiūriu kas yra sukūrta aš chujeju. Aš net bulvių nemoku užsiaugint.

Ir kai gyveni komforte žinios, kurias galėtum įgauti atrofuojasi, nes nereikia nieko daryt. Nesi įsipareigojęs niekam savo įgūdžių negerini, o jei neturi įgūdžių reikalingų visuomenei tai neturi darbo ir pinigų ir taip gaunasi kad esi niekam reikalingas. Nei mergai, nei draugams.

Esi apribotas realybės, nes jei galėtum daryti ką nori, tai pradėtum keliaut ir taip toliau, o dabar gaunasi, kad darai tik tą ką gali. Vieniems dalykams trūksta technikos, kitiems dalykams žinių ir taip toliau. O dar jei kažką padarai, tai matrica apriboja, nes yra dalykai, kurių tu nežinai. Tu gi nežinai, kas patiks matricai ir ko jai reikia.

Vienaip ar kitaip kažkaip turi pradėt kurt vertę, bet kaip tu su savo žiniomis sukursi vertę, kai visas pasaulis konkuruoja dėl tų pačių pinigų. Kaip tu dirbsi sau, kai nematai jokių rezultatų - aš tiesiog nepagaunu kampo. Kaip įmanoma kažką tęsti, kai kai kurie žmonės per kelis mėnesius tampa žinomi ir juos mėgsta, o tavęs kaip tyčia niekas nemėgsta ir niekam neįdomu, ką tu ten sau pizdiš.

Ir taip gaunasi, kad masė nusprendžia, kas įdomu, o ne tu. Tai ar tu turėsi pinigų ar ne priklauso ne nuo tavęs ar tavo sugebėjimų, o nuo masės žmonių.

Kas iš to, kad tavo raštas ar dar kas piešiniai kokie patiks dešimčiai ar šimtui žmonių - tu gi iš tiek pinigų nepasidarysi. Būtum amerikonas, tai būtų kita rinka ir kitokie rezultatai, bet aš irgi matęs tinklaraščių, kurie ten rašomi pora metų ir kaip jie niekam neįdomus, taip niekas jų ir neskaito.

Tai čia ir lietuvoje tas pats, rašai rašai ir bybis.

Tada pradedi išvis galvot apie savo egzistenciją ir kam tu čia gyveni. Kokia prasmė iš to darbo, jei tu vistiek kažkada numirsi, tai kokia gi prasmė tą gyvenimą išvis gyvent.

Vieni sako, kad yra kažkokia prasmė gyvenime, kiti sako, kad nėra. treti sako, kad reikia pačiam susikurti tą prasmę ir užmeta tave ant to, kad realiai niekas čia nieko nežino ir tu ne vienas esi pasimetęs šitam pasaulyje.

Ir visi viską nuolat išvedžioja tame tarpe ir aš. Kažkaip suka tuos žodžius, kad tave įtikint, kad yra kitaip nei tu galvoji. Man tarkim atrodo, kad kai kurie dalykai yra nulemti ir tu nieko negali pakeist, net tavo kūnas nėra tavo kontrolėje. Širdis sustos ir game over. Dantis ten iškris ankščiau laiko arba akys ten pareis, reiks akinių.

O dar kiek žmonių, kai kurių dalykų nežinodami šūdus šneka ir klaidina. Tai taip ir gaunasi, kad žmonės klauso tik tų, kurie turi kažkokį akademinį pripažinimą, o tie, kurie tik 12 klasių baigę, tai kam jie įdomūs. Ką gi žmogus gero gali išmąstyt, kas dar nebuvo išmąstyta iki to.

Ir kuo daugiau informacijos prisisemi tuo sunkiau būna kažką suprast, kuo daugiau žinai, tuo durnesnis jautiesi. Būtų aišku gerai būti savo srities specialistu, bet vistiek kas iš tos specializacijos, kai niekas tau už tai šaibų nemoka.

Aš žinau, kad esu profesionalus šizofrenikas, bet va dabar vaistų nevartoju ir žiūriu, kad smegenys normaliai dirba. Tik kad nuo pirmų rovimų smegenys susipisę ir pasaulis nėra toks, koks buvo anksčiau.

Aš suprantu kaip gyvena žmonės, kiti, jie tiesiog nemato, kad gyvena programoje ir kai tai primeti, tada jie juokiasi ir nesupranta. Bet jei tai nebūtų programa, tai niekas nežinotų ką ir kaip veikti.

Pripažinsiu tokį dalyką, kad visą gyvenimą gilinausi į kažkokį šūdą ir dabar nieko neturiu, nei pinigų, nei kažkokio pripažinimo ar dar kažko, nes atrodė, kad viską reikia išmąstyt permąstyt ir ką turiu kaip rezultatą tai susipisusios smegenys, kurios kliedi neįmanomus dalykus ir kuo toliau tuo aš labiau pradedu išprotėt ir nesuprast savo minčių - aišku realybė dabar neišsikreipus, bet kai atsijungiu nuo programos, tai prarandu kontrolę.

Jei aš nebūčiau išprotėjęs, tai aš nežinočiau, kad gyvenu programoje, kuri tiesiog veikia savaime, o juokčiausi iš tokių, kurie sakytų, kad gyvenu programoje. Ir dabar yra nenuostabu, kad žmonės žvengia ir nesupranta.

Aš nežinau koks jausmas, kai susilaužai koją, todėl reikia kažką patirti, tam, kad suprasti.

Jei žmonės įlįstų man į galvą, tai viskas būtų aišku, kaip aš suprantu ir kuo aš remiuosi, bet taip neįmanoma, todėl reikia aiškint žodžiais arba filmais, arba paveiksliukais, nes kitaip nieko nesupras niekas.

O kai dar savęs nesupranti, tai išvis problema yra kažkam kažką paaiškint, bet manau protingi žmonės jau yra seniai iki to dasigalvoje, tik žinai, kai mokytis filosofiją ar dar kažką nėra labai populiaru ir didžioji žmonių dalis nėra labai protingi - tame tarpe ir aš. Nes tai matosi facebook feede supranti, tu matai kuo žmonės domisi ir darai išvadas. Numeti ką protingo nulis like, numeti šūdą kokį krūva like.

Kai išprotėji tai tu neišeini iš smegenų ar iš realybės. Tiesiog kažkaip smegenys prikuria pusę realybės ir pradedi matyt dvi realybes vienoje ir viskas taip realu, kad atrodo, jog tai tikra.

Ir kai apturi tokią patirti pradedi abejoti realybės realumu. Viskas atrodo pakankamai įtikinamai, bet ir žaidimai atrodo pakankamai įtikinamai iki tam tikro lygio.

Kuo labiau apie tai galvoji, tuo labiau smegenys susisuka.

Supratau tokį dalyką, kad per didelis loginis mąstymas gali nuraut protą, jei pradėsi klausinėt ką tu čia matai, tai smegenys išeis iš rikiuotės. Esmė, kad protas gali nulaužti visą šitą programą ir išeiti į kažkokią alternatyvią realybę, kuri yra pusiau sapnas pusiau realybė.

Ir man visada buvo įdomu sužinoti, ką aš čia matau, nuolat smegenyse su savimi kalbėdavau. Brūžindavau kažkokias idėjas iki tol, kol jas nušlifuodavau ir jos tapdavo skambios. Niekas man nesakė, ką žmogus turi daryti savo galvoje, tai aš kalbėjau, man atrodė, kad kalbėjimas savo galvoje yra filosofija. Tipo mąstymas. Nors iš esmės tai yra sutrikimas, kuris privedė mane prie išprotėjimo ir nuo tada mano gyvenimas išvis prarado prasmę ir kryptį ir dabar nesuprantu, kodėl ir kam aš gyvenu šitoje programoje ar matricoje ar sistemoje ar vadink kaip nori - gyvenime.

Negali iš tikro pasitikėt niekuo, net ir savo mintimis, nes nežinai, kas per gyvenimą visokiausio šūdo į jas primėtė. Atrodo vieną dieną, kad yra vienaip. Po to nuprotėji ir pradeda atrodyt visiškai kitaip - ir tu nežinai kuo tikėt, ar tuo kaip mąstei seniau ar tuo kaip mąstai dabar.

Ir kuo labiau giliniesi, tuo labiau pradedi nesuvest galų ir tu tada nežinai ar tu nesveikas ar pasaulis nesveikas.

Abejoji viskuo.

Pasimetęs savo minčių labirintuose. Viskas pradeda atrodyt kaip viena didelė nesąmonė, bet ką tu padarysi - juk tu turi prisitaikyti prie pasaulio, o ne pasaulis prie tavęs.