Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2017-02-10

Ambicijos

Tu gali būti ambicingas, bet jei išsikelsi tikslus prieš realybę - tau nieko nepavyks.

Mes gyvename realybėje, kuri kol kas dar yra reali.

Visi jaučiam, kad gyvenam ir taip toliau.

Todėl tikslus reikia išsikelti atsižvelgiant į realybę, nes priešingai realybė suės tavo ambicijas.

Gerai išties būti ambicingu.

Čia tas pats su rašymu. Esi ambicingas rašytojas turi ambicijų, bet jei nesugebėsi pataikyti į taktą, tai ir būsi toks prasčiokas rašytojas.

Aišku galima nusibukint ir bandyt savo žinutę pateikti paprasčiau - taip aišku susilauksi daugiau dėmesio.

Pasidarai labai nepopuliarus, kai pradedi demonstruoti savo intelektą - niekam nepatinka protingi žmonės, nes jie priverčia kitus jaustis kvailai.

Bet kokia prasmė yra įtikti kitiems ir nusivertint pačiam save - palaikyk aukštus standartus ir nesižemink - ateis laikas, kai kiti tave supras ir gal iš vienos pusės pavydės tavo sėkmės.

Jei niekas tavęs neskaito, tai nereiškia, kad tu rašai nesąmones ar šūdus - tiesiog tu neradai savo auditorijos, kuriai patiktų tavo taip vadinami pezalai.

Juk pagal tai ką mėgsta žmonės, galima suprasti - kokie tie žmonės yra. Visi mes matom kas yra populiaru ir kas pritraukia masės dėmesį ir jei tu taip negali - tai tu ir nebūsi populiarus.

Aš per savo rašymo "karjerą" jei taip galima pavadint supratau, kad rašyme svarbiausia atrast savo stilių ir savo balsą - nesvarbu ar tai populiaru ar ne.

Tas, kuris rašo iš širdies sukurs daugiau vertės, nei tie, kurie rašo tik tam, kad patenkinti savo skaitytojus.

Jei tu neskaitai naujienų, tai nereiškia, kad niekas jų neskaito.

Šiais laikais susilaukti dėmesio internete yra pakankamai sunku, ypač jei nereklamuoji savo rašomo dalyko. Niekas neateis ir nereklamuos tavęs už tave ir tikimybė, kad tave ras tavo auditorija yra maža.

Jei nereklamuoji savo rašto - tai tavo raštą už tave reklamuos Google, jei parašysi pagal tam tikrus raktažodžius ir taip toliau.

Niekas iš tikro negarantuoja, kad kažkas tave ras.

Bet kokiu atveju rašyti apsimoka, nes tai moko mus mąstyti ir gerina rašymo įgūdžius ir jei prie rašymo sėdėsi pakankamai ilgai - išmoksi rašyti taip, kad patiktų kitiems.

Tačiau jei vertinsi save pagal tai ką gauni - nusivilsi, rašai tarkim kokį dienoraštį, kaip aš - tai nereiškia, kad tavo dienoraštis prastas ar tavo mintys nekokios - tiesiog žmonės neskaito nieko nepasiekusių žmonių dienoraščių. O tu gali būt ambicingas ir trokšt būt žinomas ar populiarus ar turtingas.

Nesakau, kad taip negali būti, visa tai yra sėkmės reikalas. Jei tau nusišypsos sėkmė - rašydamas gali tapti milijonierius ir dėl to verta rašyt, bet žinai - didžioji dalis žmonių nėra milijonieriai nors ir rašo, kai kurie net per 40 rašymo metų nesugeba susirast auditorijos.

Ir čia ne dėl to, kad jie rašo blogai ar dar kažką - tiesiog jo auditorija nesugeba jo rasti, o ką jau kalbėt apie tuos rašytojus, kurie tapo pripažinti tik po savo mirties.

Kitas aspektas yra tas, kad žmonės, kurie ieško informacijos internete - jie neieško kažko šiaip paskaityt ir nuolat skaityt - aš irgi pakankamai daug blogų skaitau, bet nesu jų nuolatinis skaitytojas - tiesiog skaitau tą ką randu per Google. O jei paieškos sistema neišmes ir niekas nenumes linko, tai tu niekaip nerasi, kad ir kokia gera ta rašliava būtų.

Alternatyvi informacija niekada nebuvo populiari ir čia ne dėl to, kad tai šūdas ar dar kažką, o tiesiog žmonėms tai neaktualu - tik  vienetams.

Pripažinkim, kad žmonės skaito viską - juk ir mano šitos rašomos nesąmonės susilaukia skaitytojų srauto - aišku daug jų nėra, bet vistiek.

Jei žmogus nori rašyt, tai gi jam to niekas negali uždraus, o kai kuriems tai bus net naudinga. Ir visiškai nesvarbu ką ir kaip rašai - visada atsiras bendraminčių, kuriems bus įdomu.

O jei būsi įdomus personažas, kiti pradės apie tave kalbėt - vat ir viskas.

Aišku priversti kitus dalintis tavo idėjomis nėra taip lengvai, kaip iš pirmo atrodo, bet tai nereiškia, kad tai neįmanoma.

Jei nori rašyk - rezultatai ateis po to.

Bet sakau, rašymas, gal ir lengvas dalykas, bet tai sunkus darbas - valandų valandas sėdi prie kompo, bandai kažkam kažką įrodyt ir galiausiai lieki nieko nepešęs.

Internete yra apstu turinio ir kiekvieną dieną daugėja. Tarkim parašysi kokią idėją ir ją ras po kokių 10 metų, tai ką - nejaugi, tai reiškia, kad rašai veltui?

Problema su tinklaraščiais yra ta, kad mes randam tik tuos, kurie yra kažkiek geri, o tų, kurie turi potencialą būt geri - mes nerandam. Ir tai iš dalies demotyvuoja.

Tada dar kai nebuvau rašęs ir neišbandęs šito dalyko. Man atrodė, jei kiti žmonės gali rašyt ką nori ir būt skaitomi, tai kodėl aš negaliu, bet kai išbandžiau šitą dalyką supratau, kad ne viskas taip lengva, bet kadangi rašymas mane traukia - tai aš nesigailiu.

Užknisa ne rašyti, o nieko iš to negauti atgal.

Pagal visus tuos jing jang ir taip toliau - mano šitą darbą turėtų kažkaip kompensuoti ir tai bus arba vėliau arba to nebus niekada ir tu sužinosi tik tai - rašymas ir ne kitaip.

Gal reikia tam tikrą kiek informacijos parašyt, kad Google pradėtų tave vertint, gal reikia ant atskiro domeno tai daryt ir taip toliau - čia yra daug niuansų.

Esu skaitęs informacijos, kad žmonės 2-5 metus rašė be jokio rezultato ir po to tik pist rezultatai parėjo ir visokie apdovanojimai - nors žmonės patys pripažįsta, kad rašo nesąmones.

Tai, kad tu rašai kažkokią nesąmonę nereiškia, kad jinai nepatiks kažkam kitam.

Pagal mane tai visi rašo kažkokias nesąmones, tiesiog yra taip, kad kažkuriame lygyje tos nesąmonės su mumis rezonuoja. Yra daug žmonių, kurie neskaito, bet nereiškia, kad parašytos knygos ir išleistos yra šūdas - leidyklos nori iš rašytojų uždirbt pinigus, bet dabar kai gali rašyt į internetą beleką - tai tokių rašytojų belekiek - tos informacijos per akis tik skaityk.

Kodėl daugelis lietuviškų tinklaraščių yra negyvi, o gi todėl, kad rašytojai arba išsisėmė arba nemato prasmės rašyti, kai aplanko jų tinklaraštį tik 10 - 100 žmonių į dieną. Tinklaraštis iš esmės yra nišinis produktas - ne visi juos skaito, nes ne visi pasitiki autoriais ir Lietuvos tinklaraštininkai dauguma atvejų yra pasislėpę, tai kaip tu skaitysi tinklaraštį, kai tu nežinai, kas jį rašo.

Blogosfera yra socialus dalykas. Skaitome, tam, kad pažintume, skaitome tam, kad suvoktume ar kitaip įsigilintume į rašantį žmogų.

Aišku, jei tavo personažas nėra visuomenei patrauklus - maža tikimybė, kad būsi skaitomas. Bet ta tikimybė juk išlieka.

Rašant reikia savimi pasitikėti, nes nepasitikėjimas persiduoda per mintis. Supranti, jei savimi netikėsi - tai niekas tavimi netikės. Aišku, jei savimi tiki ir nieko už tai negauni - tas irgi atsiliepia tavo suvokime. Jei sakysi, kad rašai šūdą - visi ir galvos, kad čia šūdas.

Aš visas savo viltis sudėjau į blogosferą ir kai sužinojau, kad Lietuvoje niekas iš to neuždirba mane apėmė liūdesys - nu kaip taip. Net patys geriausi nieko neuždirba, tai ką jau kalbėti apie vidutiniokus ir taip toliau. Tada pradedi suprast, kad esmė yra rinkoje, o ne tame, kaip tu ten rašai. Kuo daugiau žmonių - tuo didesnė tikimybė, kad tave skaitys. Aišku tarp mirusių tinklaraščių tu gauni pranašumą ir gali tapti žinomas tam tikrame žmonių sluoksnyje.

Gali aišku pradėt rašyt angliškai, atsivers rinka, bet konkurencija didelė - ten tavęs išvis niekas neras.

Yra tiesiog dalykai, kuriuos reikia padaryti norint būti žinomu rašytoju ir jei tu to nepadarysi - niekada ir nebūsi žinomas, juk žinomumas priklauso ne nuo tavęs, o nuo kitų žmonių - jei jie tave mėgs, tai tu ir būsi žinomas nepriklausomai nuo to ką tu ir kaip tu rašai.

Ir jei nesi koks grafomanas ar hypergrafas, tai daug tu nerašysi - rašyti daug ir visaip yra kaip ir liga, kažkoks sutrikimas. Juk normalus paprastas žmogus nerašo, nes arba gėdijasi savo mintis parodyti kitiems arba jam tai tiesiog neįdomu.

Ir kai sudedi į kažkokį dalyką visas viltis, tada pradedi galvot ar išvis verta rašyt - stengtis ir taip toliau. Sveikas žmogus jau seniai būtų viską metęs. O tu išlieki - tu sėdi, tu rašai, tu kažkiek stengiesi ir visa tai atsispindi tavo rašte.

Nesakysiu kaip kam ką rašyt, nes pats nežinau. Tiesiog pasakysiu tiek, kad jei tu rašai tai nereiškia, kad šlovė tau garantuota. Šlovė yra sąlyginis dalykas, kuris priklauso nuo daugelio aspektų. Vieni tau sakys, kad tu negali rašyt, nes nesi baigęs univero. Kiti sakys tau, kad tavo raštas šūdas. Tretiems patiks tai ką tu darai - tai manau dėl jų ir reikia daryti. Ir nepaisant visko - tokių žmonių tik daugės, nes su laiku visi kam reikia tave atras ar per Google ar kitaip.

Jei turi spelingą kompe - tu gali rašyt ir reikšt savo idėjas. Net tavo gramatika nėra svarbi - svarbu, kad žodžiuose klaidų nebūtų, o jei ir pasitaiko, tai net ir tai nesvarbu yra - tiesiog reikia gerų minčių ar kažkokio kitokio palaikymo kitiems. Žmonės visada ieško žmonių su kuriais gali rezonuoti.

Vienaip ar kitaip tu būsi pastebėtas, gal neįvertintas, bet pastebėtas būsi - tai yra neginčijamas faktas. Prie kai kurių minčių žmonėms tiesiog reikia pribręst - nesvarbu, kad tu nieko unikalaus nesakai. Ar kažką iš istorijos kartoji, tai yra nesvarbu.

Svarbiausia čia gal yra išsakyti savo poziciją ir atverti savo mintis kitiems, o jei dar mėgaujiesi rašymu ir esi koks grafomanas - tai ko tu savim abejoji?

Aišku pasiekt tam tikrą konkurencijos lygį nėra lengva.

Aš bandžiau rašyti pagal užsakymus, bet man tai nepatiko. Man labiausiai patinka rašyti laisva forma ir niekam neįsipareigoti - nei skaitytojui, nei užsakovui nei dar kažkam.

Tiesiog žinok kokiam žmogaus tipui nori perduoti žinutę - gal tu nori rašyt šizofilosofiją šizofrenikams - iš kur gi aš žinau. Gal nori rašyt rašytojams, kurie yra kažkur užkibę.

Iš vienos pusės rašyti dienoraštį yra gerai, bet iš kitos pusės tas dienoraštis nebus kažkam naudingas ir tu įsiremi į faktą, kad turi rašyt skaitytojams - nesvarbu ar tave skaito ar ne.

Rašytojo gyvenimas tikrai nėra lengvas ir rožėmis klotas. Aš kai pradėjau rašyti iš tikro tikėjausi daug gauti atgal, bet realybė kai trenkė per galvą - tai visos viltys ir lūkesčiai žlugo - gal iš vienos pusės tai yra gerai, bet iš kitos pusės tai apmaudu.

Kartais sėdi ir galvoji - kodėl vieni rašydami kažkokius šūdus susilaukia dėmesio, o tie, kurie turi ką iš esmės pasakyti yra niekam neįdomūs. Juokas iš tikro ima iš tokio dalyko. Supranti, kad esmė yra kiekybėje, o ne kokybėje - bet vienam kokybė, kitam šūdas.

Dirbi tas valandas ir tai atrodo kaip tikras darbas, nes tu ir stengiesi ir kažkiek mąstai, bet galiausiai lieki vienas su savo rašliava. Ir svarbiausia, kad nieko negali padaryt ir jei darysi tą patį per tą patį - reikalai nesikeis. Čia jau seniai įrodytas faktas.

Bet kaip sako viltis miršta paskutinė ir viltis durnių motina - tai realiai nežinai kaip yra ir nežinai kaip bus. Gal pats durnas, kad rašai ir stengiesi ten, kur nesi gabus. Gal pasauliui bandai įrodyti netuos dalykus, kuriuos reikia - čia nesuprasi.

Ir kai visą gyvenimą praleidi gilindamasis į kažkokius dalykus, kurie kitiems savaime suprantami - tai ką aš žinau, gal čia aš kažko nemoku?