internauto monologai

Žmonės nemėgsta vidutinybių

Žinai, jei esi vidutiniokas, tai toks ir liksi - niekas iš tavęs nepirks.

Jei nori parduoti - turi padaryti taip, kad žmonės tave pamėgtų ir apie tave kalbėtų.

Supranti, tu negali žmonėms kišti savo produkto, kišti savo idėjų ir kitaip brukti savo mėšlą.

Yra begalė variantų kaip galėčiau pagerinti savo blogo kokybę, tačiau aš būsiu vidutiniokas, o kol rašau dabar tai suprantu, kad tokio blogo kaip pas mane - pas nieką nėra. Nėra prasmės versti žmonės tave pamėgti ir bandyti jiems įtikti.

Reikia tiesiog būti savimi ir mėgautis gyvenimu. Jei tau lemta ką nors parduoti - tu parduosi.

O jei kiši šimtus į reklamą iš to nieko gero nebus. Neapsimoka reklamuoti tai iš ko nepadarysi pinigų.

Aš tuo įsitikinau šimtu procentu. Kažkada ir blogą reklamavau ir video savo reklamavau, bet nuo to man neatėjo jokios pajamos o išleidau 150 lt ir 40 eur. Tai už tokius pinigus galėčiau nusipirkti domeną ir ten laikyti savo blogą, bet kadangi mano blogas neneša man pajamų aš nuspręndžiau neeiti ir nemokėti už jokius domenus.

Taip jau yra.

Žmonės kalba apie tai, kas yra gera. O apie tai, ką nekalba - to neverta ir vystyti.

Aišku, aš galėčiau gerint savo rašybą - bet rašyba pagerės su laiku - tai įvyks naturaliai.

O jei esi geras - susilauksi skaitytojų. Visiškai nesvarbu ar 1 žmogus ar 10 000. Rašymas yra tas pats darbas ir nereikia kreipti į savo rezultatus. Aišku norisi daugiau peržiūrų daugiau skaičių, bet yra kaip yra.

Į šitą blogą nekišau nei cento ir nekišiu - jo niekur nereklamuoju ir nereklamuosiu. Tai, ką verta rasti internete žmonės randa. O tai kas yra vidutinioko rašliava taip ir lieka paskendusi tarp galybės kitų darbų kurios daro vidutiniokai.

Aš savo gyvenime esu vidutiniokas - nesu ypatingas kažkokioje sferoje nebent rašyme, kurį dar reikia tobulint ir tobulint.

Laikas iš tikro parodys kaip man seksis, nes kiek skaičiau užsienietiškų blogų, tai sėkmė ateina kažkur tarp 2 - 5 metų rašymo, o jei dar nereklamuoji tai išvis gali užtrukti dvidešimt metų.

Reikia tiesiog tikėti savimi ir nepasiduoti ir bandyti pakelti savo standartus.

Gyvenimas yra gražus, kai gera nuotaika. Bet mes ne visada gauname tai, ko mes esame verti. Kiti žmonės nusprendžia ko mes esame verti.

Aš supratau, kad šiais laikais kažką brukti yra beprasmiška. Jau man pačiam taip nusibodęs tas brukalas, kad naudoju adblocką, nes iš tikro nusibodo kai bruka tai, ko aš matyti visai nenoriu.

Aišku reklama tai būtų pospyris blogui - tada daugiau žmonių atrastų jį, bet vėlgi pakartosiu, kad neapsimoka kišti pinigus į tai iš ko negausi jokio finansinio atpildo.

Kas liečia šlovę tai pasakysiu taip, kad daug rašytojų rašė rašė rašė ir numirė nepripažinti. Tas pats bus ir su visais rašytojais. Šlovė ateina tik tiems, kas uoliai dirba ir stengiasi sukurti kažkokią tai vertę kitiems. O tie kas rašo dėl savo malonumo - tai kam jiems šlovė?

Aš sakau taip, jei tavo raštas yra kažko vertas - tu būsi pastebėtas. Juk dabar turime internetą, kur visi gali rasti tai - ko ieško. Juk rašai į internetą, o ne sau po lova. Dabar yra lengviau būti žinomu rašytoju nei bet kada istorijoje, bet tuo pačiu konkurencija nežmoniška. Reikia pripažinti, kad žmonės visais laikais rašė - o žinomų tik vienetai iš milijonų žmonių. Aš aišku raštu nelabai domėjaus, bet lietuvių rašytojų žinau mažai. Nors jie ir žinomi, bet parduot 500 knygų ir uždirbt 1000 litų yra šlamštas. Tikras rašytojas, kuris gavo pripažinimą uždirba milijonais. Jį verčia į kitas kalbas ir dar iš jo darosi pinigus visa grandis žmonių. Aišku lygint savo jėgas su užsieniu yra kiek apmaudoka, nes kur daug anglakalbių ir kur tik 3 milijonai lietuvių, tai skirtumas yra didelis. Bet yra kaip yra.

Kad ir kokią auditoriją turi - turi dėl jos stengtis. Turi stebint kiekvieną dieną kažkuo - ne tai, kad nertis iš kailio ir bandyt įtikt, bet turi turėt savo balsą ir pasakyt tai, ką galbūt ne visi žino.

Lietuviui, kuris nemoka anglų ir rusų lietuviškas internetas yra nikus reikalas. Retas, kuris žmogus rašo gilų mėšlą kaip aš. Bet taip jau yra.

Tikrai nieko neverčiu skaityt savo blogą ir pridėt man respekto taškų. Laikas parodys, kas yra kas šioje žemėje. Žinai jei žmonėms patinka bukos aktualijos, tai dėl to aš gi nekaltas. Juk aš nekaltas dėl kitų žmonių pomėgių - tiesiog man patinka vieni dalykai, kitiems kiti ir tiek.

Norisi aišku atvert žmonėms akis, bet kai žmonės patys to nenori tai tu nieko ir nepadarysi.

Matai - turėčiau aš auditoriją didesnę nei 10 žmonių, tai gal ką nors gero ir parašyčiau kokią knygą ar dar ką nors, bet kai turi tiek mažai žmonių savo rate, tai nelabai išgausi finansinės algos.

Aš aišku norėčiau gauti donate, bet tie kurie žiūri mano kvailus video man nepaaukoja, tai aš nematau prasmės daryti tuos kvailus video ir save statyti kaip pajuokos objektą. Juk aš rimtas žmogus su rimtais ketinimais, bet pasaulio nepakeisi ir neverta čia verkšlenti. Geriausiai gyvena tie, kurie prasimuša ir išsiskiria iš minios.

Aš ir tau siūlau pradėti rašyti, jei dar nerašai ir lavinti savo mąstymą ir komunikacijos skilą - rašymą.

Matai rašant atsiranda galimybė tapt žinomu. Juk mane žino kažkiek žmonių. O tie, kas yra žinomi - gauna viską. Kvietimus į pokalbius ir į visokias fiestas, ne tai, kad aš labai ten noriu, bet vistiek. Kai esi žinomas atsiveria platesnis galimybių horizontas. Atsirakina pasaulis.

O kai esi niekas, tai sėdėsi namie ir sau rašysi. Geras dalykas tas internetas, nes jo pagalba mano rašliava ( ir kiti dalykai ) tampa lengvai prieinami kitam pasaulio gale.

Aš juk svajojau apie tai, kad kažkada sėdėsiu gersiu rytinę kava ir rašysiu sėdėdamas kokioje nors Turkijoje ir už tai gausiu pinigus. Tai buvo ir yra mano svajonė, bet deja svajonės ne visiems pildosi arba mano laikas dar neatėjo - velnias čia žino.

Juk šiais interneto laikais taip lengva išaukštinti tuos, kas Jums patinka. Nereikia dar pamiršti to, kad viskas kyla eksponentiškai. Gal man dabar nesiseka, bet pasiseks vėliau - dėl to negali būti garantuotas ir dėl to reikia daryti ir stengtis. Ne tai, kad rašymas atima daug energijos ir čia reikia labai stengtis, tačiau dėl to, kad rašymas rašymui nelygus.

Vieni rašo apie marketingą, kiti rašo apie finansus - treti dar kažką. Jie tiesiog stengiasi užpildyti kažkokias nišas. O aš rašau apie gyvenimą irgi dar viena gera tema, kuri aktuali visiems, bet turbūt visiems jau blogą nuo to gyvenimo, tad geriau skaityti apie finansus arba marketingą.

Aišku pinigai buvo ir bus aktualu, tačiau nereikia pamiršti ir žmogiškųjų vertybių. Reikia suprasti kaip ir dėl ko mes čia gyvename. Žinoma, aš norėčiau gyventi kitokiame pasaulyje. Pasaulyje kur nėra smurto, kur nėra visokių negandų, bet toks pasaulis tik svajonėse arba kai esi užsidaręs namie.

Jei jau nori būt rašytojas, tai pirma tapk žmogumi. Būk atviras ir skleisk savo idėjas, gal aš neskaitysiu, bet gal kažkas kitas paskaitys. Juk taip sakoma, kad skaito tie, kas nemoka parašyti.

Esu matęs labai idiotiškų blogų, tačiau jie sėkmingi mano pagal vartotojų skaičių, tačiau aš nenoriu dar vieno blog apie kažkokį šūdą. Geriau jau rašysiu apie savo gyvenimą. Taip bent gausiu malonumą moralinį, jei jau finansinio gauti nepavyksta.

Kas liečia kasdienį rašymą, tai pasakysiu, kad porą metų pasipraktikavus išties galima rašyti neblogus postus. Tačiau žinai, reikia praktikuotis. Reikia rašyti. O skaitydami, mes tiesiog praplečiame savo žodynėlį ir išplečiame savo suvokimą. Jei jau skaitome kažkokius šedevrus.

Bet jei rašai blogą ir skaitai blogą, tai reiškia, kad žmonės mėgėjai rašo juos. Viskas yra labai subjektyvu ir nelabai patvirtinta. Tačiau juk nuomonę kiekvienas gali reikšti - tai ir yra svarbiausia.

Lietuvoje blogai nėra populiarūs, nes čia nėra tokių žymių blogerių apie kuriuos visi kalbėtų. Jie gal irgi nesireklamuoja, kaip aš.

Kitas faktorius yra tas, kad iš blogo lietuvoje neuždirbsi nebent labai juokingą sumą ir pritrauksi kokius 200 000 žmonių, tada tai jo - gali uždirbt, bet visi blogeriai mėgaujasi 0 - 15 000 žmonių srautų į dieną. Ir, kad tiek surinktum turi būti išties geras rašytojas ir pasakoti kažką labai įdomaus.

O jei jau apsiimi kažkokia niša, tai nesulauksi didelio lankytojų srauto, nes kuo siauresnė niša - tuo mažiau žmonių ji vilioja. Taip jau yra.

Sakau apie tuos blogus žinau. Esminis dalykas yra padėti skaitytojui kažkuo. O jei rašai apie save ir savo nesėkmes arba sėkmes tai nelabai kam būsi įdomus. O aš rašyti kažkokius patarimus nenoriu, nes patarimų pilnas internetas. Jei supranti apie ką kalbu. Prišikta tu gidų ir patarimų ir motyvacijų.

Jei nori rašyt savo malonumui - rašyk, bet jei nori uždirbt šaibas, tai jau reiks stengtis rašyti žmonėms, tai ką jie nori skaityti.

Iš rašto galima gyventi ir Lietuvoje, bet tai nebūtinai turi būti blog pavidalu. Gali rašyt knygas, gali rašyt į delfi ar alfa ar dar kur nors, bet jau būsi parsidavėlis. Aš tarkim naujienų portalų neskaitau ir lietuviškų knygų neskaitau ir blogų lietuviškų neskaitau, nes jie atsinaujina pakankamai retai.

Pripažinsiu, kad aš buvau pasimetęs. Galvojau, kad kažką pavyks su video padaryt, bet supratau tik tai, kad ne visiems žmonėms aš įdomus. Mano niša yra labai siaura.

Man patinka pakalbėti apie sėkmę apie motyvaciją, bet pats tai aš nesu nei sėkmingas, nei motyvuotas. Tiksliau motyvuotas daryti tik vieną dalyką - rašyti savo dienorašti ir tikėtis, kad sėkmė kažkada ateis. Tačiau ką aš žinau, kaip aš pats galiu spręsti apie savo talentus?

To niekas negali pasakyt, esu gavęs keletą laišku, kad mano blogas geras, tai mane ir palaiko, bet tuos laiškus gavau pakankamai senai. Dabar jau nebežinau ar dar turiu tuos pačius skaitytojus.

Aš aišku labai džiaugiuosi, kad mano pezalus skaitote ir gal kažkam tai ne pezalai, o rimtas dalykas. Sakau žmonės labai skirtingi ir visiems įtikti yra beprasmiška ir neįmanoma, bet reikia įtikti daugumai. O daugumos standartas yra labai aukštas, todėl tokiam rašytojui kaip aš yra labai sunku pakliūti į daugumos akiratį. Bet čia ne esmė.

Juk esminis dalykas yra išsipasakoti ir išsakyti savo nuomonę. Jei aš rasčiau tokį blogą, kokį pats rašau, tai aš jį skaityčiau, nes tai deep shit.

Man patinka, kai žmonės pasakoja apie savo gyvenimą, bet žinomi yra tik tie, kurie yra pripažinti. O tuos kitus atrasti yra taip sunku, todėl gal ir verta kažkiek investuoti į reklamą, kad padidinti savo žinomumą. Tačiau aš to nedarysiu. Manau, kad tie, kas ieško - randa.

Mano šitą blogą žino 2,162 žmonių, čia nuo 2015 07 01. O mano video žino 85,777 per pusmetį, tai žinai jei tiek daug žmonių susilaukčiau čia, tai be abejo kažkada tapčiau žinomas blogeris. :)

Bet esmė yra pastoviuose vartotojuose, kurie ateina reguliariai. Nes reikia suburti sau auditoriją.

Gerai būtų turėt tiek bendraminčių, bet žinai - internetas kupinas skirtingų žmonių. Vienam čia auksas, o kitam šūdas. Tame ir yra visa esmė.

Gali žinai apsimetinėt, kad darai kažką gero, o iš tikro darai šūdą. Pavyzdžiui mano video - jie kažkam patinka, tačiau jais aš nepritraukiu tų žmonių, kuriuos norėčiau pritraukt. Tame visa problema.

Norėčiau aš pritraukt pozityvius, savim pasitikinčius lyderius ar dar ką nors. Tokius žmones, kurie mąsto. Debilai man nereikalingi. Nors tiesą sakant iš kiek video pritraukė - debilų - buvo vienas kitas.

Mes pritraukiame žmones tokius, kokie esame patys. Turi būti sėkmingas, tam, kad pritrauktum sėkmingus. O jei esi vidutiniokas, tai pritrauksi vidutiniokus - todėl iš esmės, reikia kelti savo gyvenimo standartą ir visus idiotus siųsti velniop.

Jie gi gadina gyvenimą. Su savo neigiamom mintim, nors aš pats nepasakyčiau, kad optimizmu spinduliuoju.

Man toks jausmas, kad gyvenimas mane šiek tiek nubaudė, bet aš nesiskųsiu čia. Gal kitą kartą.

Vidutinybės užknisa, nes jos nieko savo gyvenime nesiekia. Neturi tikslų - jų vienintelis tikslas užsidirbti darbe, kad galėtų išgyventi. Nors ką aš čia sakau - pats vidutiniokas būdamas, tiesiog aš turiu kiek kitokį tikslą, nei mano draugai ir pažįstami.

Man reikia šlovės ir pripažinimo, kad galėčiau puikiai gyvent - o kol to nepasiekiau, tol aš būsiu vidutiniokas, kuris bando atsitiesti. Aš aišku nežinau, kiek kiti žmonės dirbo ties savo projektais. Vieni sako, kad dirbo 7 metus undergrounde. Kiti 5. O sėkmingas problogger saitas, tai jau nuo 2004. O tai jau 14 metų. Tai sakyčiau nemažai žmogus dirbo.

Aš irgi panašiai planuoju, nors kartais pritrūkstu minčių - ką galėčiau parašyti ar ką nors pamokyti, tačiau ką aš žinau. Puikiai žinau, kad tavęs mokyti nereikia - tu ir taip viską žinai ir gal būt čia šitas blogas tau yra malonumas ir tiek, bet aš tikiuosi, kad ir toliau skaitysi mano šitą prakeiktą saitą.

Visi mes esame verti sėkmės, tačiau reikia apsispręsti ko mes iš tikro norime, kai mes blaškomes, tai niekas negimsta. Todėl reikia žinoti, ko mes norime ir ką mes galime padaryti, kad tai gauti.

Kartais nuklystam klystkeliais, kurie nieko nežada. Kartais susigadiname savo reputaciją, bet ką jau padarysi. Man atrodo, jei nebūčiau savęs dėjęs į internetą - būčiau nieko nepasiekęs. O dabar turiu šiokį tokį pripažinimą, tačiau ne video aš noriu daryt - rašyt. Tą žinau tikrai.

Dabar belieka tik rašyt ir laukt ir žiūrėt kas bus. Nes rašytojas nieko daugiau padaryti ir negali, kaip ir sakiau nereklamuoju savo šito saito ir jei bus lemta man pasiekt savo svajonę, tai aš ją ir pasieksiu.

Taip pat ir tu. Jei tu kažko nori ir esi užsibrėžęs tikslą - tu jį pasieksi. Pamatysi. Tie, kas daro, tie ir padaro - taip sako mano mama. O tie kas meta ir pasiduoda, niekada nepasiekia aukštumų. Taip jau yra.

Rašyba pagerės su laiku - pamatysi. Tereikia nepasiduot ir dirbt. Kitaip gi nieko nepadarysi "bandau įkvėpti kažkiek pozityvo į savo negatyvų gyvenimą".

Man tiesiog norisi, kad viskas vyktų greičiau - man juk nereikia pripažinimo, kai aš numirsiu, nes juk pasidžiaugti tuo nesugebėsiu. Kai numirsiu - man bus jau nesvarbu.

Norisi visko dabar ir ant smūgio. O taip - gyvenime deja nebūna. Nebent eini kažkam dirbt ir tai gauni algą po mėnesio.

Man patinka blogosfera, nes ji dirba kai tu miegi. Tame yra visas kaifas. Tu atsisėdi kažką parašyt - parašai ir tai kabo internete 24/7. Ir niekada nežinai, kada reikiami žmonės tave suras. Gal kažkada kažkas pasiūlys tau darbą, pagal tavo hobį - tu nežinai. Aišku tai būna retai, bet taip būna.

Tu pats turi siekti žmonių ir žmonių dėmesio. Nes niekas pas tave namo neateis ir nepasibels ir jokio pasiūlymo tau neduos. Nebent Jehovos liudininkai pasiūlys dievu patikėt ir įsivelsi į sektą. Ir bus pizdec - pradėsi dievais tikėti. Aišku aš juokauju, bet pas mane buvo atėję religiniai žmonės į namus.

Aš pasakiau jiems, kad viskas veikia savaime. O jie to nesuprato. Sako, kaip tai? Iš kur tu žinai, kad viskas veikia savaime? Man sako. Sakau ne durnas, tai ir žinau.

Kad ir kaip ten bebūtų - reikia mylėt gyvenimą, reikia mylėt žmones. Arba bent jau apsimesti kažkaip, nes nieko nemylėt tai yra nesąmonė, bet kaip pamilti tuos žmones? Kas man pasakys?

Kaip gali iš jų kažko tikėtis, jei tu jų nemyli?

Vienu žodžiu. Daryk savo darbus ir tikėkis geriausio, bet sakau nepasiduok. Nes pasiduoti ir pradėti kažką naujo - neapsimoka. Nes lygiai taip pat reikės laukti ir nusivilti.

Su blogais mano problema ta, kad daug kartų aš jau pradėjau - mečiau ir vėl pradėjau ir niekas nepasikeitė. Tik įgavau daugiau patirties. Tačiau sėkmė neatėjo. Bent jau kol kas.

Aišku galėčiau kišti į reklamą šaibas, bet man gaila pinigų, kurių ir taip neturiu. Neapsimoka.

Jei esi vertas - tave žmonės patys suras ir pradės apie tave kalbėti, o jei ne. Tai žinok, kad gimei ne toje šalyje ir ne tuos talentus turi, bet žinai. Turint kažkokį setą talentų reikia juos išnaudot.

Bet pradžiai reikia išsiaiškinti ko tu nori. Tada, kai jau žinosi ko nori - tada galėsi kibt į darbą ir tą darbą daryt iki kol mirsi. Tame visas kaifas. Pripažinimas greitai neateina. Sėkmės