Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2017-01-15

Turi žinoti, kada pasiduoti

Jei rašei knygą ir tau nepavyko, jos parduoti ir jinai neturėjo visiškai jokio susidomėjimo ir jei 6 mėnesius rašai blogą, kurio niekas neskaito - tau gal reikia nusiraminti ir daugiau niekada nerašyti.

Žinai, jei visada darai tą patį ir niekas nesigauna. Tai žinok, kad ir toliau nesigaus.

Visas šitas dalykas yra užburtas ratas. Aš aišku galėčiau nerašyt, bet man vis atrodo, kad turiu ką pasakyti. Nors žmonės tiek rašo, tiek kalba ir aš dar čia savo šūdą kišu. Visa tai chujnia.

Juk tokiems pezalams nėra skaitytojų. O aš vis sėdžiu ir dėlioju žodžius taip kaip man patinka. Aišku, gerai, kad yra žodžio laisvė, kad bet kas gali bet ką sakyt ir už tai negaut pizdi, bet vistiek. Norisi skaitomumo, norisi surinkt žmonių į šitą terpę, bet kaip nesigauna taip nesigauna.

Aš nežinau išvis kam aš rašau. Koks man iš to tolkas. Antros knygos parašyti negaliu, nes tik pradėjus rašyti man pradeda atrodyti, kad aš rašau šūdą - taip ir yra. Juk esmė yra ne kiekybėje, o kokybėje. Kiekvienas gali parašyti knygą, tačiau klausimas ar rašant ne tuo stilium ir dėl savo malonumo knyga kada nors išvys lentynas ir ar bus pirkimas.

Juk esminis dalykas rašant knygą yra ją parduoti. Gerai, tiems, kas turi pripažinimą - jie prasimušė. O aš ką? Galiu rašyt man nesunku, bet taip ir neprasimušiu jei rašysiu tik tai kas man įdomu. Tame visa problema ir yra.

Galiu rašyt dešimt ar dvidešimt metų, bet labai didelis klausimas ar bus kitaip nei dabar yra. Norisi kažkaip rašyti tą dienoraštį ir pasipasakoti kas ne taip su tuo gyvenimu, bet ką aš žinau.

Pilnas pasaulis tų rašytojų, kurie už mane geriau rašo, bet aš nesuprantu, kaip vieni tampa žinomi ir pripažinti, o kiti rašo rašo ir nieko gero neparašo. Kame čia korkė. Aš aišku savo šūdo nereklamuoju ir nebruku jo kitiems, nes tai ne mano stiliuje. Aš noriu, kad žmonės, kuriems įdomu patys surastų mano blog. Gal dėl to nieko ir nesigauna.

Juk kiekvienas žmogus turi ką gero pasakyti, tik vieniems rašymas nelimpa, o kiti rašo kaip pašėlę. Bet nu ir kas. Tu tik pagalvok, kiek internete visokiausių straipsnių, kiek komercinių saitų ir dar tu rašai? Tai tu pagalvok ar tau apsimoka tai daryti, nes jei neuždirbi iš to tai tu neturi rašymui talento. Bent taip jau man atrodo.

Kai buvau mažas galvojau. Atsidarysiu blogą ir parašysiu ką nors ir žmonės supuls skaityti, tačiau taip nebuvo ir taip nebus. Gerus rašytojus pastebi kiti žmonės. Nes jiems patinka tai ką rašo. O dėl manęs, tai ką aš žinau - nesu aš talentingiausias rašytojas, bet man tai daryti patinka ir aš nežinau kodėl po visų šitų nesėkmių ateinu ir ką nors parašau. Aš tiesiog nežinau. Aš noriu būti žmogus ir rašyti apie žmogiškus dalykus. Aišku jei aš rašyčiau apie pinigus ir kaip juos užsidirbt - tada jo mane skaitytu, bet apie pinigus neturiu nė žalio supratimo.

Žinau tik tiek, kad jei nori pinigų - turi rašyti kitiems ir tenkinti jų užgaidas, bet aš taip nenoriu. Noriu būti įdomus toks koks esu - nenoriu apsimesti tuo, kas nesu.

Taip norėčiau save pažinti ir žinoti ką gi turiu daryti šitoje prakeiktoje žemėje. Greičiausiai taip ir nerasiu savo tikslo, nes jau man laukti atsibodo. Žinau, bet ką padarysi. Nesusitvarkau su savo šūdu. Neišnaudoju savo potencialo ir talentų. Aišku. Man būtų miela jei mano šituos pezalus skaitytų koks šimtas žmonių - tada man nereiktų pinigų ir aš būčiau laimingas, bet ką aš žinau. Pilna tokių rašytojų kaip aš, kurie rašo ir nė grašio neuždirba. Ir toliau sėdi ir rašai dėl malonumo. Tai užpisa.

Bandau vadovautis sėkmės formulėmis, bet, kad man jos neveikia. Sako daryk - ir nepasiduok ir turėsi. Bet kiek laiko man nepasiduot? Metus? Du? Tris? 20?

Kol man bus įdomu rašyt, tol aš ir rašysiu, bet sakau - jokių knygų, tik dienoraštį. Aš žinau, kad žmonių, kurie nieko neveikia gyvenime dienoraščiai yra šūdas, bet kokį gyvenimą turiu - tokį ir gyvenu. Visi taip daro.

Mes visi iš gyvenimo norime daugiau, bet daugiau gauna tik tas, kuriam pasiseka. Aš pradėjau abejoti, kad visko galima pasiekti savo pastangomis. Jei neturi balso, tai juk nebūsi dainininkas. Jei neturi kokių kitų talentų irgi neturėsi to, ką jie gali atnešt.

Greičiausiai reikia susitaikyt su prastu gyvenimu ir jį gyvent, bet blemba - aš noriu daugiau. Noriu rasti bendraminčių. Tokių pačių kaip aš - su kuriais galėčiau leisti laiką. Mečiau gert, bet gyvenimas nuo to nepagerėjo - tik nustojau vemaliot.

Kartais norisi nuo savęs pabėgti, bet kad nėra kur bėgti. Mes visi traukiame žmones panašius į save. Norėčiau, kad mano darbas būtų rašyti dėl malonumo - tada būčiau užtikrintas, kad užsidirbsiu sau pinigų, tačiau ką aš žinau - taip nėra.

Gyvendamas pasidariau kažkoks pesimistas, niekada man nebuvo taip, kaip aš noriu. Nu gal vieną kitą kartą. Bet vistiek. Aš žinau, kad visiems neįtiksi ir net neapsimoka bandyt, tačiau ką čia Lietuvoje nerasiu 1000 žmonių bendraminčių? Būtų visiška nesąmonė. Jie yra tik jie manęs nežino. Aišku. Aš visada rašiau tai, ką pats norėčiau skaityti. Kažką tokio atviro ir griebiančio už sielos, nes visi rašo prisidengę kažkokiais šydais ir bando primest, kad jie įdomūs.

Jei nerandi, ką skaityt - pradėk pats rašyt - bus lengviau. Aš gi pradėjau rašyt, nes pats neradau ką paskaityt. O dabar turiu nemažai materialo iš kurio gal būt kažkada kažkas gausis, bet tuo labai abejoju. Tiesiog noriu būt žmogumi ir išverkt viską į kompą ir po to sudegint tą visą internetą.

Gyvenimas yra labai trumpas. Kai nieko gyvenime neveiki - dienos pasidaro monotoniškos. Aš žinau kas bus rytoj, po ryt ir žinau kas bus po dešimt metų - jei aš nieko nepakeisiu. O pakeisti galėčiau daug ką, tačiau aš nenoriu gyventi taip. Aš noriu gyventi taip, kaip gyvenu dabar - tik kad užsidirbti iš rašymo. Man reikia vienintelio dalyko ir aš būsiu laimingas - man nereikia tų video ir pigios šlovės, nes žmonės manęs nesupranta. Galvoja, kad aš kažkoks durnelis, nes man gerai sekasi tokį primest.

Aš tiesiog negaliu patikėt, kad žmonėms rūpi pigus šūdas, nei rimti kažkokie pasakojimai ar išgyvenimai. Ant kameros aš negaliu būti savimi. O rašydamas galiu. Tai ir yra didžiausias skirtumas. Tam, kad pasakyti, tai ką aš noriu pasakyti - man reikia laiko, man reikia pagalvot ir supratau, kad žmogus gali būti ir durnas ir protingas tuo pačiu metu. Žmonės internete nėra draugiški, nes kai esi anonimas - gali bet ką išdarinėt, tačiau juk aš nesu anonimas.

Nemažai esu apie save parašęs, bet vistiek gyvenimas man nesišypso. Man niekada nebuvo įdomus paviršutiniškas mėšlas - visada mėgau gilesnius žmonės, kurie mąsto, bet mąstytojų šiam pasaulyje nereikia. Vienas priedurnis man pasakė, kad psichozė nepagydoma, nes ji neegzistuoja. Gerai būtų, tokių priedurnių pilni kampai.

Norėčiau gyventi pasaulyje, kur kiekvienas gauna kažką pagal įdėtą darbą, bet čia dedi - dedi - dedi ir nieko negauni atgal, tai mane labiausiai užknisa.

Kodėl gi aš negaliu gyventi savo svajonių gyvenimo? Tik todėl, kad tai niekam nepatinka. Aš žinau, kad mano stiliaus rašliava patinka tik labai ribotam kiekiui žmonių ir jie manęs dar nerado.

Man reikia gilių žmonių, kurie masto ir jiems patinka mąstyti, bet žinai šiam pasaulyje per daug visko. Per daug pasirinkimo, per daug galimybių, kurių aš neturiu ir taip toliau. Pasakysiu, kad sėkmingi žmonės labai protingi ir galvoja, kad jeigu jiems pavyko, tai pavyks ir tau. Bet tai yra nesąmonė. Jei nori, kad tau pavyktų - turi būti pats pirmas toje srityje. O jei tu toje srityje paskutinis, tai nieko tau nepavyks pakeisti savo gyvenime. Žodžiu apie tai kalbėti yra kvailas reikalas. Čia gal man nesiseka, kad aš pesimistas? Bet gyvenimas mane išmokė būti pesimistu. Aš to pats nepasirinkau. Aišku galėčiau rašyti kažkokias lėvakiškas knygas, bet kas man iš to? Jų niekas nepirktų, nes jos ne tame stiliuje. O vaikytis madų yra ne mano stiliuje.

Aš garantuoju, kad jei tu darysi kažkokį šūdą, kuris tau suteikia malonumą - tu negausi jokio atpildo, nebent moki konkuruoti rinkoje. Viskas yra konkurencija.

Ir jei kažkas nesiseka, geriau yra mesti. :)