Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2017-01-15

Kai tau blogai

Sako, kad bėdoje pažinsi žmonės -- tas tiesa.

Kai tau blogai, nuo tavęs nusisuka giminės, nuo tavęs nusisuka draugai ir tu lieki vienas. Ką jau padarysi.

Visi nori žavių akimirkų. Žmonės bando pabėgt nuo pasaulio problemų ir apsimesti, kad jų nėra.

Kaip apmaudu žinoti, kad kitam gale pasaulio miršta žmonės iš bado. Visi internete žiūri tik sėkmingus žmones, o tie, kam sekasi prasčiau yra visų užmiršti.

Niekas nenori mokytis iš prasčioko. Niekas nenori mokytis iš žmonių, kuriems nesiseka.

Ir va supranti kaip jie sako -- sako, kad pesimizmas užkrečiamas, kad neigiamos idėjos gadina teigiamas ir dar sako, kad sėkmė užkrečiamas reikalas.

Aš neįsivaizduoju, ką tokio reiktų padaryti, kad užsikrėsti sėkme. Čia turbūt reiktų gimti vunderkindu, kurio gyvenime krenta reikiama korta.

Jei mano gyvenime būtų iškritusi reikiama korta, tai aš irgi būčiau pan milijarder ir visi galėtų man pačiulpt, o aš niekam nepadėčiau - sakyčiau vyručiai, kelkit savo gyvenimo standartą. Sakyčiau dirbkit ir sėkmė ateis. Visko turite pasiekti patys.

Ir kadangi būčiau pan milijarder, tai manęs visi klausytų, nes norėtų būti tokie kaip aš. Tačiau, kai esi niekas ir pripažinkim 90% žemės gyventojų yra nieko nepasiekę šūdžiai. Jei juos lygint su milijardieriais.

Tai kaip gali būti tokia masė žmonių tik gyvenimo mėgėjai neišnaudojantys savo pilno potencialo?

O gi taip, kad rinka užpildyta herojais. Naujų herojų niekam nereikia. Niekas nenori naujos muzikos, nes nauja muzika yra šlamštas - niekas nenori naujų filmų, nes visi filmai yra šūdas. Ir taip toliau ir taip toliau. Ir kuo toliau, tuo mes labiau išsisemsim. Pradės kartotis idėjos, pradės kartotis pateikimas ir galiausiai gausis taip, kad nieko naujo nebepamatysime.

Tas pats šūdas, tik įvyniotas į kitą popiergalį. Taip jau yra.

Reikia suprasti, jog mes nesame neriboti. Aš per savo 28 metus tiek filmų matęs, kad nauji man nebeįdomūs, nes juose viskas kartojasi. Sumušk tą - išgelbėk aną. Tas pats aktorius kitoje vietoje kažkam į snukį pylė. O dar tie filmai. Po 10 dalių. Juokus turbūt mėgstat - bet čia ne apie tai.

Žmonės nuo tavęs nusisuka, kai tau būna blogai - čia faktas. Tai yra neišvengiamas faktas.

Tačiau ką daryti, kai nuo tavęs visi nusisuka? Melsti jų sugrįžti? Jei žmogus vieną kartą nusisuko, jis nusuks nugarą ir antrą ir trečią kartą.

Esu matęs įvairių žmonių gyvenime ir galiausiai tu lieki vienas niekam nereikalingas asmuo. Na nebent mamai. Mama gi tau visada sakė, kad tu geriausias. Kitaip ji pasakyti ir negali. Bet jei galėtų tai ir ji nusisuktų. Matyt negali.

Mes gimstame vieni, augame vieni ir mirštame vieni - taip jau yra. Jei tau atrodo, kad šiam gyvenime kažką turi, tai tu klysti, nes tu nieko neturi. Tu numirsi ir tavo žmona susiras kitą jobariu, kuris augins tavo vaikus. Bet ką tu. Visi gi galvoja, kad turės kitą gyvenimą, kad gyvens rojuje. Jei ir turėsi kitą gyvenimą, tai tikrai nebus rojuje. Rojus neegzistuoja, nes šiame pasaulyje kai kas gyvena kaip rojuje. Turi visus pasaulio pinigus ir jiems čia gerai - jie nenori atiduoti savo valdžios prasčiokams, jei supranti apie ką aš kalbu.

Toks tas gyvenimas. Jis žiaurus ir negailestingas ir jame yra savo paniatkės. Negali prisitaikyti prie aplinkos? Mirsi! Negali susirasti darbo - išeisi iš namų ir eisi gyvent gatvėse - juk daug tokių yra.

Reikia pripažint, kad mes esame sistemos vergai. Mums tik dirbt ir daugiau nieko nereikia. Kai nueini į darbą visi draugiški ir mieli, o kai iš darbo išeini - tai visi primeta, kad tavęs nepažįsta. Nėra darbe draugų. Nėra lauke draugų. O jei su kuo mokeisi - visi emigravo ir tu likai vienas.

Vienas lauke ne karys, vienas žmogus negali išgyvent todėl visi įsirėmę į sistemą tvirtai laikosi. Mes sistemai, o ne sistema mums. Nieko neveikiančiam žmogui sistema nieko neduoda - na nebent pavalgyt labdaros valgykloje ir viskas. Nori kažką turėt - turi tenkint kitų žmonių poreikį, o jei bandysi daryti tai kas tau patinka ir tai darai dėl malonumo, tai gausi tik moralinį atlyginimą už kurį net duonos nenusipirksi.

Sakau, kad reikia būt realistu - žiūrėt į gyvenimą realistiškai. Jei tau nesiseka šiandien, tai nesiseks ir rytoj jei darysi tą patį - todėl reikia kažką keisti.

Supranti, jei aš gyvenčiau vienas ir niekas mano svajonių nepalaikytų, tai man būtų dvi išeitys arba kartis, arba eiti dirbti kažkokį supistą darbą, kurio dirbti aš nenoriu - nes turiu svarbesnių tikslų, bet tokie tie ir tikslai jei neneša pajamų.

Suburti apie save puikių bendraminčių ratą yra pakankamai sudėtingas darbas. Bet ir tai yra įgyvendinama, bet užtrunka ilgai - na priklauso nuo medijos, kurią tu pateiki internetui.

Žinok, kad kenčiančių žmonių yra pilnas pasaulis. Pavydėtinus gyvenimus gyvenantys žmonės irgi yra nelaimingi ir jie turi savo problemų.

Gal žmogus toks sutvėrimas, kad jis nebūna laimingas iki galo. Vis kažkas pastoja jam kelią. Aš nežinau, kas aš toks, kad žinočiau. Jei ne finansinės bėdos, tai aš jokių bėdų neturiu.

Man dabar grūzas dėl vieno vienintelio dalyko, kad aš būdamas sveiko proto žmogus negaliu sau užsidirbti savarankiškai pinigų. Ir šitas grūzas mane kankina jau gan ilgai. Mane gruzina, kad nemoku prasimušti į žmones.

Turi visą galybę technikos, kuri tavo gyvenimą gali paversti šokoladu - o naudotis nemoki. Taigi čia pizdec koks grūzas.

Ir va supranti. Kuo toliau aš tai darau. ( bandau prasimušti išmones aka rašyti ) tuo man labiau atrodo, kad aš darau kažkokį šūdą. Aišku ne visiems patiks mano rašliava, bet ką padarysi. Aš nieko neverčiu skaityti. O jei tu skaitai ir tau patinka - parašyk laiškelį - aš apsidžiaugsiu.

Toks tas gyvenimas. Tu bandai bandai bandai ir niekas nesigauna. Dabar aš nesuprantu kodėl aš savo laiku nesimokiau ir nesistengiau - ko gero būdamas kaip visi būčiau daugiau ką pasiekęs, nei kad dabar.

Pasakyk kam nors, kad esi autodidaktas - tai pasakys kas čia per žodis? O, kai pasakai, kad esi savamokslis - tai visi supranta.

Kai kurie žmonės bando mums subalamutint protą. Tas tiesa. Jie bando mus suklaidinti ir paslėpti tiesas, kurios net bukam žmogui aiškios, tačiau žinai, kai esi pasimetęs ir nežinai ko nori. Tada būna sunkiausia. Bet kai susivoki savo noruose. Tada tikslas iškyla prieš akis ir turi būti visiškas durnelis, kad išsvajotą tikslą mestum. Tu tik pagalvok, kiek daug žmonių nori neturėt darbo vietos o dirbti internetu. Iš bet kurio pasaulio taško. Juk tai tikrų tikriausia svajonė, tik klausimas, jei visi dirbs internetu - kas namus statys? :)

Supranti, kad tu esi šiam gyvenime vienas, tai dar nereiškia, kad negali susirasti gyvenimo kompanionų. Arba kokią fainą bobikę arba kokį družoka, kuris tau padės siekt tikslų, o ne kieme gert. Šiuo momentu niekas manęs nepalaiko ir esu vienas. Aš nenoriu eit į kiemą ir gert - man gert nepatinka. Bet kai pradedi keistis, tai turi praeiti kažkiek laiko, kad tu įsitvirtintum toje "kitokių" žmonių rinkoje.

Aišku būdamas pesimistas, niekada netapsi optimistu. Nes toks tavo būdas. Nebent pradėsi save apgaudinėti ir sakyti, kad viskas yra gerai. Nu kas gerai, kas gerai? Nieko čia gero.

Eilinė diena, kai nesiseka. Nematai rezultatų ir vistiek kažkur skalpo gale yra mintis, kad gal ne šiandien, o gal rytoj pasiseks? Tiek daug galimybių viską mest ir pradėt kažką daryt iš naujo, bet neapsimoka mest.

Jei jauti, kad gyvenimas eina nachuj, tai reiškia, kad atėjo laikas keistis ir keisti visus aplink save. Atsisakyti draugų, kurie veda į niekur. Ir ieškoti naujų nuotykių. Aišku, nesakau, kad mest savo darbą reikia ir išvaryt gastroliuot po pasaulį. Tai aišku galima, bet tai yra sudėtinga - aš šiandien to padaryti negali, kad ir kaip norėčiau.

Jei nerašai, pradėk rašyt. Jei neskaitai, pradėk skaityt. Jei kažko nedarai - pradėk kažką daryt ir pasikeis viskas. Durnystė yra daryti tą patį dalyką ir tikėtis skirtingo rezultato. Tai durna.

Bet kardinaliai pakeisti savo gyvenimą yra tikras iššūkis. čia ne kiekvienam duota. Aš vis bandau mest rūkyt ir man nesigauna, tai ką jau kalbėt apie gyvenimo pokyčius.

Kažkada nerašiau ir pradėjau rašyt. Ir tai pakeitė mano gyvenimą. Nežymiai, bet pakeitė. Pradžioje norėjau būti labai žinomas ir galvojau, kad čia ras pliunut, bet ne viskas taip paprasta su tuo rašymu.

Lengviau eiti dirbti burgerių kepėju nei būti rašytoju. Tikrai būčiau uždirbęs daugiau nei iš rašymo. Iš rašymo uždirbau 10 $ per visą savo "karjerą" tai žinai. Galėjau į viską spjaut ir pasiduot, bet ką aš žinau širdis neleidžia.

Man atrodo, kad jei aš rašysiu - tai galiausiai parašysiu viską ko nespėju papasakot, per kokius nors susitikimus. Ir dar labai svarbus dalykas yra tas, kad jei tavim niekas netiki - tai sunku pačiam patikėt, kad tu gali. Rašymas tai hobis, kokie čia pinigai. Bent jau šitas hobis nekainuoja pinigų ir tai išties džiugina.

O kai lieki vienas tai išvis pizdec, nei su kuo pabazarint, nei su kuo kavos išgert - nieko neturi ir tada belieka rašyt į internetą, kad bent išvedint savo dūšę.

Kai pradėjau rašyt, niekada negalvojau, kad bus taip sunku atkreipti žmonių dėmesį, tikrai negalvojau. Galvojau, kad aš parašysiu ir žmonės ateis savaime paskaityt mano pezalų. Bet taip gavosi, kad niekas neateina ir niekam čia neįdomu - tik tiems 10 žmonių, kuriuos jau esu minėjęs.

Tai dabar kaip koks mulkis sėdžiu ir rašau dėl tų dešimt žmonių, bet juk čia svarbu ne auditorijos dydis, o būtent bazaras, kurį čia valdau. Aš rašau, nes man reikia. Nereikėtų tai negaiščiau laiko ir nerašyčiau. Nu tu supranti kas čia vyksta.

Niekada neplanavau tokio gyvenimo kokį gyvenu dabar. Aš kai norėjau nedirbt, tai nesakiau, kad nenoriu būti rašytojas. Tiesiog neminėjau to fakto, kad noriu užsidirbt ant savęs, bet ką jau padarysi yra kaip yra.

Aišku galėčiau eiti dirbti, tikrai galėčiau, bet nerandu kas mane tokį visą šizanutą priimtų. Pasakyk kam, kad esi šizikas, tai iškarto nosį užriečia. Tai supranti, nusisuka netik giminės, draugai bet ir darbdaviai. Šioje valstybėje niekam ligoniai nereikalingi. Bet vėlgi. Kokį man darbą dirbt, kai aš nenoriu jokių poreikių tenkint? Panimajiš. Svarbiausia man išlikti savimi ir daryti tai, ką aš noriu.

Bet jei ir toliau darysiu ką aš noriu ir nekreipsiu į nieką dėmesio, tai mano komercinė vertė bus lygi šūdui ant lėkštutės. Čia supranti -- aš bandau būti kaip žmogus ir bendrauti su visais kaip žmogus, bet kas iš to. VISIEMS REIKIA SĖKMINGO ŽMOGAUS, O NE KAŽKOKIO ŠŪDO.

Tame ir yra visas reikalas. Pinigai atveria pasaulį ir iš šūdo tampi kažkuom, bet kol to nepadarai - tai ir negauni pinigų. Čia kažkoks užburtas ratas. Jei supranti apie ką aš.

Neužtenka vien įdomiai ir gerai rašyt, nes ne visiems įdomu tai, kas man įdomu ir juo labiau mano blevyzgos apie mano supistą gyvenimą. Kam tai įdomu?

Žiūrint kitu kampu, tai aš čia bandau išspręsti netikusio rašytojo dilemą. Kiek kartų sakiau, kad daugiau apie save nerašysiu ir vėl atsisėdu ir rašau apie save, nes po galais - apie ką dar man rašyt?

Rašyt, kaip aš gerai jaučiuosi ir jūs taip darykit. Aš pradėjau rašyt ir dabar man zjbs ir jūs rašykit ir Jums bus zjbs. Nu žodžiu, tai yra visiškas mėšlas, kaip ir motyvacinės lekcijos idiotams.

Visiems reikia pinigų. PINIGŲ. ir kai turi pinigų išsisprendžia visos bėdos. Tačiau kai tu nemoki užsidirbt pinigų savarankiškai ir turi eit kažkam nigerint, tai čia išvis šūdas.

Jei aš užsibrėžiau tikslą, kad būsiu afigeniausias "tipo" blogeris lietuvoje, tai taip ir bus. Jo, jo ir visi skaitys apie mano gyvenimą ir sakys. Jo pas šitą gyvenimas tikrai supistas.

Ką aš žinojau, kas bus ateityje. Negalvojau, kad taip gali nesisekt žmogui. Atrodė visi gali rast darbą, jei jie nori dirbti. O aš matai kitoks, aš dirbti nenoriu. Aš noriu rašyti apie savo gyvenimą ir daugiau nieko nedaryti. Tai bent sėkmingą rašymo temą pasirinkau. Sveikinu. Tai tikrai yra pats geriausias pasirinkimas gyvenime. Jau tada apie matricas geriau rašyt, nei apie savo gyvenimą.

Reikia suprasti tokį dalyką, kad tavo gyvenimas įdomus tiktai tau ir niekam kitam jis neįdomu. Nebent sėdi du nevykėliai. Vienas iš neturėjimo ką veikti rašo, o kitas iš neturėjimo ką veikti skaito. Čia tai bent kolektyvas.

Aš laukiu tos dienos, kai matysiu kažkokius tai rezultatus. O rezultatų čia nebus, nes aš rašau apie save, o ne apie kitus ir tai yra logika. Sakau, pas mane auksinė logika.

Čia turbūt bus pats geriausias blogas apie rašytoją, kuris norėjo rašyt ir rašė apie save, nes save geriausiai pažįsta.

Kita vertus yra labai įdomu paskaityti apie kitus žmones ir pažiūrėti kaip jie jaučiasi, bet kadangi mes jau nutarėm, kad tai yra neįdomu. O žmonės nenori rašyti to, kas yra neįdomu, nes visi nori prasimušti į žmones. Čia tai kurva anekdotas gaunasi.

Jei aš internete rasčiau blogą apie žmogų, kuriam pastoviai nesiseka - skaityčiau. Nes nesėkmingi žmonės apie sėkmę žino daugiau. Jie va stengiasi, stengiasi ir bybys jiems nieko nesigauna. Ir jie nesupranta, kad ne taip daro kažką.

Tu manęs neklausk, kodėl aš rašau tokį blogą, o ne kitokį. Tiesiog blogai yra šūdas ir skaitomi yra tik patys geriausi. O kas ten giliai internete voliojasi - tas gali būti auksinis perlas, bet jei jo nepripažino - tai tu jo ir nerasi. Reikia ten daryti visokius SEO ir kitus šūdus, kam aš neturiu nei laiko nei noro.

Rašau, nes noriu išsiliet ir pasakyt, kad šitas gyvenimas nuostabus tik tada, kai tau sekasi. O kai tu sėdi namie ir niekas nevyksta tavo gyvenime, tai yra nūdnas reikalas.

Ir aš žinau, kad tokiu turiniu niekada neprasimušiu į žvaigždes, kad ir kiek aš bandysiu. Nes visų pirma tai nėra fasonas, o kas nėra fasonas - tas yra nepopuliaru. O kas yra nepopuliaru, tas neatneša pinigų. Todėl aš tau pasakysiu tokį dalyką. Rašytojas tai tu gali būti, ir gali rašyti pačius nuostabiausius tekstus, bet jei tu rašai ne tai kas įdomu kitiems tu gali šimtus tomu prirašyt ir niekada tu nebūsi žinomas. Nes esmė yra ne kiekybėje, o kokybėje. Kas iš to, kad tu rašai kiekį. Nu gal rašyti tau patinka. Tada tu turi rašyti iš esmės ir nekreipti dėmesio į status. O jei pradėsi dėmesį kreipti į savo svetainės statistika, tai galvosi blecha - mano šūdas neskaitomas, ką man daryt?

Va čia ir aš sėdžiu ir galvoju, ką gi man daryt. Ir tau pasakys visi profai savo rinkoje, kad turi išanalizuot rinką. išsiaiškint savo nišos paklausą ir tik tada rašyt tai, ką kiti žmonės norės skaityt.

Bet blet, iš kur aš žinau kas kitiems žmonėms patinka? Čia aš turiu remtis kažkokia statistika ir atspėti ar mano blogas bus skaitomas ar ne? Man tie populiarus blogai (išskyrus Seth Godin) yra šūdų šūdas. Nes jie visi tokie standartiniai. Ir ten juose parašyta viskas, kaip kažkokiam mažamečiui pizdukui. Padaryta taip, kad nereiktų skaityt.

Čia headline

Čia topik 1 
bla bla bla
čia topik 2 
bla bla bla
bla bla bla
čia topik 3
bla bla bla bla bla bla
bla bla bla bla bla bla

Nu ir nafig skaityt tokį blogą, kuris specialiai padarytas, kad jo niekas neskaitytų? Čia ir taip aišku, kad internete niekas neskaito o visi surfina ir skanuoja teksta, bet jiems dar palengvinimą padaryt?

Žodžiu netokių žmonių aš ieškau, kurie ateina pasurfina ir nieko gero neranda. Man reikia tokių, kurie ateina čystai manęs paskaityt. Nenoriu aš čia niekam įtikt. Jei žmogui neįdomu tai pašol jis kitur skaityt.

Ir čia galima surengti debatus, koks gi stilius yra patrauklesnis skaitytojui. Aš žinau, kad ilgų postų niekas neskaito. O gi todėl, kad labai sunku gauti kažkokį dėmesį, šitam skubančiam pasaulyje.

Aš iš šito reikalo pinigų negaunu, todėl aš nematau prasmės stengtis ir bandyti kažkaip kitaip pateikti. Man rūpi žmonės, kuriems aš rūpiu. O tie, kuriems ant manęs nusispjaut man nerūpi. Viskas yra taip paprasta.

Aišku rašyt blevyzgas apie savo gyvenimą, tai turbūt yra pašaukimas. Bet ne man spręsti apie tai, kas patinka 3 milijonam žmonių. Viskas yra skaitoma. Nuo tokio šūdo, koks yra pas mane. Iki to šūdo, kuris būna ant lentynų.

Va tas geras dalykas yra su blogu, kad tai atveria duris neformaliai literatūrai. Seniau tai neformalai negalėjo reikštis, nes viską reikėjo spausdint. O dabar belekas gali varyti į internetą ir tai žavi. Bet kuo daugiau žodžio laisvės, tuo daugiau įvairaus mėšlo. Įskaitant ir mano.

Tikrai nesakau, kad aš čia skaldau afigenus tekstus ir kodėl manęs žmonės neskaito. Tai yra ne tame problema. Problema tame, kad šitas saitas negauna lankomumo jokio beveik ir potencialūs skaitytojai viską pražiopso. Nejaugi po to atsiras gudročių, kurie knisis po archyvą? Aišku, kad ne.

Bet nereikia apie visus spręsti kaip apie save. Gal kažkam šitos mano tyrados pasirodys mielos ir taip aš užvaldysiu pasaulį. Esmė, kad čia neskirta tipiniam naršytojui. Čia yra skirta tam tikrai auditorijai, kuriai tokie dalykai patinka. Nu po velnių, jei debiliškus mano video žiūri, tai ką neatsiras tokių, kurie skaitys šitą mano rimtą dienraštį?

Visa tai yra skaičių žaidimas. Kuo daugiau žmonių žino - tuo daugiau potencialių skaitytojų. Bent jau mano tokia logika.

Bet jei tu būsi vienišas ir pradėsi rašyti tinklaraštį tokiu pačiu stilium kaip aš, apie savo supistą gyvenimą, tai man irgi netinka, nes atimsi mano skaitytojus.

Sakau, jei nori rašyt, tai rašyk apie bet ką, bet ne apie save. Reikia pripažinti, kad tu esi niekam neįdomus. Lygiai taip pat kaip aš.

Ir rašymas į internetą nėra joks išsigelbėjimas, gal tai buvo stebuklas prieš 15 metų, bet dabar tai kasdienybė. Visi rašo, visi neršia ir kažko ieško. O vargšas rašytojas net šimto žmonių į dieną nesurenka. Tai ką čia kalbėti apie populiarumą, ką čia kalbėti apie šlovę. Ką jau kalbėti apie pinigus.

Man vienas žymus rašytojas pasakė taip: tavo rašliava yra nuobodi. Aš juo patikėjau ir supratau, kad nuobodiems žmonėms nuobodi rašliava yra pats tas.

Nenoriu aš čia nieko linksmint ir džiugint ir dar pamalonint.

Mano stilius maždaug toks: pradedi šnekėt kažkokia tema, o po to nusivarai į kažkokį oftopiką ir pradedi pats su savim diskutuot. Marazmas totalus, bet tai mano stilius ir galiausiai nieko aš čia nekviečiau.

Aišku, labai keista, bet kaip priedurnis tikiuosi, kad mano stilius kažkam sueis. Neturiu aš nišinės rinkos. Savo blogo temų aš neanalizuoju. Aš tiesiog noriu užtaikyt ant kažkokių žmonėms subjektyvių dalykų. Bet visa tai šūdas. Ką aš čia bandau apgauti. Pasakysiu atvirai - neturiu jokio suopračio, kaip padaryti skaitomą blogą ir susilaukti daug skaitytojų, o dar Lietuvoje. Būčiau anglas, tai rašyčiau angliškai, o kadangi esu lietuvis, tai rašau lietuviškai. Ir šalyje, kur niekam nieko nereikia būsiu pats blogiausias blogeris ever.

Kai žmogui blogai, jam reikia vietos, kur jis galėtų išsireikšti. Ir gal atsiras žmonių, kurie jį supras. Bet iš kitos pusės, kas gali tave suprast, jei ne tu pats save.

Kai užplūsta rašymo banga, tai reikia išrašyti ir atslūgsta kuriam laikui. Po to vėl ir vėl. Ir taip tą ciklą kartoji, kol tampi populiarus blagioras ir visi nešte neša tau šaibas. Tu rašai ir tu lobsti.

Ah, gerai būtų taip, bet deja viskas yra kitaip nei man atrodo.

Reikia kažkaip pasikelti savo reputaciją, nes ją susigadinęs su tais durnais video. Ai, bet galu gale koks gi skirtumas, kai tu nesieki jokio finansinio turto? Nereikia žmonėms įrodinėt, kad tu vertas jų draugystės. Draugai ir viskas ateina savaime, todėl svarbiausia būt savim ir tikėt savim ir siekt savo tikslų, kad ir kaip beviltiška tai būtų. Negali gi pastoviai nesisekt.

Kažkaip nesinori tikėti tuo, kad tu kažko negali ar kažkas tau neišeina. Ar kažkas tau kažko neleidžia. Tiesiog ignoruoji visus ir toliau darai tai ką suplanavęs. Gauni gerą laiškelį - gerai, gauni šūdiną irgi gerai. Nes visgi kažkas gaišta laiką, kad tau parašytų. Ir tai yra gerai.

Vistiek aš pasiūlysiu siekti savo tikslų ir nepasiduoti ir galiausiai daryti tai ką nori tu, o ne kiti. Juk esmė yra ne finansinis rezultatas. O moralinis kaifas, užsidirbti duonos galima ir kitais metodais. O moralinio kaifo ne. Gal dėl to ir verta stengtis. Aš tiesiog nežinau.