Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2017-01-30

Jei pasaulis nepriima tavęs tokio koks esi

Žinai. Aš vakar pastebėjau, kad rašau įvairiausius blogus jau apie penkis metus. Ir per šiuos metus, kuriuos rašiau tuos blogus - negavau nieko. Tai aišku yra abidniakas.

Mano video niekam neaktualus ir vakar supratau, kad aš tiesiog mąstau kitaip nei dauguma. Nesakau, kad aš unikalus ar kažkuo geresnis, bet kai suvoki, kad tavo darbas ar hobis yra bevaisis - tai tave palaužia.

Nieko nepadarysi, kad pasaulis tavęs nevertina - tu negali pakeisti kitų žmonių reakcijų į savo amatą, tu negali pakeisti kitų žmonių požiūrio, nes pats esi nieko nepasiekęs.

Niekas niekada neklausys žmogaus, kuris yra nieko nepasiekęs.

Kad ir kiek stengsiesi - susidursi su viena problema.

Tai, kad žmonėms pochuj ant tavęs kol tu nepadarai kažko gero ir verto dėmesio.

Reikia pripažinti - ne visi mes galime nuskristi į mėnulį, ne visi galime dainuot ar piešt.

Bet ir pats durniausias žmogus gali kažką daryt gero visuomenei

Ir čia nieko nepadarysi, kai visuomenė tavęs nepriima. Nekalbu apie visus, kalbu apie tiek, kiek tau reikia, kad turėtum pastovias finansines įplaukas.

Tu gali kurti tuos video, tu gali rašyti tuos blogo įrašus, bet esmė yra ne kiekyje, o bent menkiausiam pripažinime ir tame, kad žmonės tavimi tikėtų. Kad tu gali.

Sunku kažką daryti, kai tavimi niekas netiki, niekas nepalaiko.

Ir čia nesuprasi nuo ko priklauso ta sėkmė. Kaip tu būsi motyvuotas, kai reikalai neeina į tavo pusę. Nekrenta tinkama korta - nieko nepadarysi, tačiau neverta pasiduot - reikia ieškot dalykų, kuriuos darydamas būsi įvertintas.

Bet pripažinkim. Išmokti kažką naujo, kitokio arba būti geresniam yra labai sunku.

Per savo penkis metus įvairiausio rašymo supratau, kad tai ką aš rašau - reikalinga tik mažumai, kuri man niekaip nesukurs finansinio atlygio.

Aš aišku nenoriu nustoti rašyti savo blogo, nes tai yra vienintelis būdas, kur aš galiu būti savimi ir atskleisti savo potencialą. Parašyti ką galvoju apie šitą pasaulį.

Esu labai neigiamas žmogus, kuris svajoja apie viską, bet niekaip negali pasiekti savo svajonių, nes taip ir lieka neįvertintas. Jei žmonės nebus tavo pusėje, tai tu niekada neuždirbsi sau atlygio, nes žmonės tiesiog neduos tau pinigų.

Ir dar toks dalykas, kad viskas, net ir patys lengviausi dalykai yra labai sunkūs.

Kai pradėjau rašyti, galvojau, kad tai labai lengva. Įsivaizdavau save atsikeliantį ryte, belekokioje šalyje, keliaujantį ir galvojau, kad man tik reiks parašyti apie save, savo gyvenimą, kažkokias savo išvadas ir iš to uždirbsiu kažkokius pinigus, kurie man atvers pasaulį, bet per penkis metus įvairaus rašymo supratau, kad t ai nėra taip lengvai, kaip man kažkada atrodė.

Žmonės turi begalo daug pasirinkimo ir labai mažai laiko. Ir didžiajai daliai žmonių yra nusišikt, kas ką rašo, nes jie neieško kažkokio tai gero rašto, ar kažkokių minčių, pamąstymų - jie ieško konkrečios informacijos, kuri spręstų "JŲ" problemas, o aš mažiausiai noriu spręsti kažkieno problemas.

Man tai neaktualu ir neįdomu, nes aš pats turiu vieną problemą, kuri man sukelia daugiausia grūzo. Tai ta problema, kad aš pats savarankiškai negaliu užsidirbti šaibų ir tai mane užpisa.

Jei galėčiau sugrąžinti laiką atgal, būčiau mokėsis, stengėsis kažkaip išmokt kažką kas man uždirbtų šaibų, bet vat buvau durnas ir nieko nesimokiau. Galvojau aš patiksiu pasauliui, bet supratau tokį dalyką.

Kad jei nesisekė mokykloje, nebuvai populiarus, tai to populiarumo ir nesulauksi laikui bėgant.

Šitas gyvenimas turi algoritmus pagal kuriuos viskas veikia ir tu nieko nepakeisi nebent pats pasikeisi, o tu pasikeisk, kad gudrus.

Kartais problemos neišsisprendžia ir tu supranti, kad jau dešimt metų sėdi toje pačioje vietoje - nieko nepasiekęs, nors ir dėjai kažkokias pastangas.

Rašai, negauni kažkokio pripažinimo ir tu rašyk kiek tu nori - tavęs niekas neskaitys, nes tu nuobodus arba rašai nesąmones, kurių kiti nesupranta arba jiems tiesiog pochuj ir neįdomu.

Tu gali turėt potencialą, bet jei niekas jo nepastebi, tai tu ir numirsi neišnaudojęs savo potencialo - taip jau yra. Kai kuriuos dalykus mes darome geriau, kai kuriuos blogiau, bet vistiek, tas potencialas yra nebent esi visiškas idiotas.

Gyvenime reikia stengtis nuo mažų dienų, daryt ką sako kiti ar kažkaip kitaip integruotis į visuomenę. Aš iš tikro nemėgstu žmonių masės, bet vistiek jiems rašau ir tikiuosi atrasti individus, kurie man patiks.

Aš galiu rašyti šitą blogą ir toliau, aš noriu tai daryti, bet man grūzas tas, kad man šitas blogas niekada neatneš pajamų, ar kažkokių galimybių nepaisant laiko, kurį praleisiu rašydamas jį. Ir tai yra didelis abidniakas. Vakar labai daug supratau apie gyvenimą, jei tavęs niekas nepalaikys - tu niekada neiškilsi iš žmonių ir tavo potencialas niekada nebus išnaudotas.

Atrodo, kad niekas netiki manim, kad aš galiu padaryti kažką daugiau nei dabar darau. Bet jei niekas tavimi netiki, turi tikėt savimi pats, bet ką tu darysi darbą dešimt metų be jokio pripažinimo, kai kiti tuo metu per tris ar šešis mėnesius susilaukia kažkokio pripažinimo. Visi spėju žino Jeff Goins - jis rašo šūdą, bet tas šūdas patinka žmonėms ir tai yra svarbiausia. Aš irgi rašau šūdą, bet mano šūdas žmonėms nepatinka - toks skirtumas. Yra pilna rašytojų ir man realiai nusišikt ant jų, nei aš skaitau, nei man įdomu, bet yra žmonių, kuriems įdomu ir tai yra svarbu.

Pilna rašytojų, kurie patinka žmonėms ir jei tu patinki žmonėms, tai tu būsi pripažintas, o jei ne - taip ir rašysi tamsoje. Bet esmė nėra rašymas, ar video - esmė yra idėjos, kurias tu skleidi.

Ir padaręs 7 mėnesius savo video blogą aš supratau, kad mano idėjos niekam neįdomios. Ten, kur siuntinėju žmones nachuj surinko 2 000 peržiūrų, o kur aš rimtai kalbu - niekam neįdomu. Kai tuo tarpu kažkoks reperis maksas iš šiaulių yra pigus pajuokos objektas ir per ilgus metus susilaukė pripažinimo iš tam tikrų individų maldamas šūdą.

Aš ne tai, kad pavydžiu. Aš labiau nesuprantu, kodėl kažkokios gilios idėjos negauna jokio pripažinimo, kai tuo tarpu šūdas kažkokiems bukapročiams pritraukia mases. Nejaugi iš tikro - žmonės yra tokie debilai, kuriems įdomu pažvengt iš šūdo.

Gyvenimas yra morališkai sunkus, pasaulis nėra teisingas, bet jei dirbdamas penkis metus negali gauti nieko už savo darbą - tada pradedi galvoti, ar išvis yra verta kažką daryti ir kažkiek stengtis. Bet pripažinkim, tai mano problema, kad aš nesu pastebėtas ar pripažintas, bet man nereikia pasaulinio pripažinimo ar milijardų skaitytojų. Man reikia kokio tūkstančio, kuriems tikrai įdomu ką aš darau, bet padaręs penkis metus įvairaus rašymo supratau, kad aš greičiausiai niekada ir negausiu to tūkstančio lojalių skaitytojų, kurie man duos pinigus už mano idėjas ir mano raštą. Nes greičiausiai aš tiesiog nesu to vertas.

Mane gyvenimas meto įvairiais keliais, ir man nesinori pasiduoti ir viską mesti, nes ką gi aš daugiau darysiu. Būtų lengva viską mesti, bet prie rašymo aš esu pripratęs ir tai praturtina mano sielą nepaisant rezultatų ir tai mane morališkai džiugina, kad aš rašau ir kažkaip reiškiuosi šitam šūdo kupinam pasaulyje.

Aš supratau, kad kuo žmonės lengviau gyvena, tuo labiau degradai jie užauga. Kitas mano vietoje jau būtų palūžęs ir pasidavęs, viską metęs, o aš dar laikausi, nors buvau pasidavęs daug kartų, tačiau vėl ir vėl ateinu ir kažką parašau, tam, kad praturtinčiau savo sielą, bet kas iš to sielos turto - juk už jį negausi pavalgyt, ar parūkyt. Turtingos sielos žmonės neturėtų mirti badu, bent man taip atrodo. Nors ką aš išmanau apie šį pasaulį.

Man visada patiko filosofija, aš mėgau mąstyt, bet studijuoti nenorėjau - ir nenoriu. Nenorėjau tikėti kažkokiais mąstytojais, norėjau pats kažką išmąstyti, bet niekada negalvojau, kad žmogus renka mintis iš pasaulio ir jas kažkaip perdirba ir pateikia kaip savo. Būti mąstytojų, kad ir kiek tu ten mąstei, yra džiaugsmas, bet liūdesys prasideda tada, kai tu tiesiog lieki be jokių rezultatų. Visiems reikia pigaus juoko, o po to žmonės tave pamiršta.

Nesvarbu kiek minčių, kiek vertės tu įdėsi į savo darbą - tu liksi nepastebėtas, nes tu mąstai ir matai kitaip nei kiti. O jei dar neturi jokio diplomo, tai tu išvis ne žmogus, o lochas. Jei ir mąstysi, tai tu permąstysi tai, kas ir taip išmąstyta. Ir nieko naujo tu nepasiūlysi žmonėms, bet esmė yra ne naujienose, o tavo pačio išvadose.

Tu turi tikėt savimi, nesvarbu kas esi. Gal tas tavo gyvenimo tikslas ateis vėliau, kas čia žino, gyvenimas įdomus dalykas. Jis aišku yra subjektyvus ir tai, kaip tu suvoki gyvenimą nulems tai, kaip tu jį nugyvensi. Sėkmė gali ir nepasirodyti tavo gyvenime, bet jei tu pasiduosi dabar - tai kam išvis gyventi, kam pirmoje vietoje reikėjo tai daryti, jei tu nebuvai pasiruošęs jokiems sunkumams? Kam reikėjo pradėti kažką kurti ir kažkam kažką įrodinėti? Reikėjo susitaikyti su gyvenimu ir bandyti į jį integruotis, o ne užleisti kelią savo charakteriui ir savo ambicijoms ir bandyti pasauliui įrodyti kažką kitaip. Aš tau pasakysiu taip, kol tu esi niekas - žmonėms ant tavęs nusišikt. Ir tu nieko nepakeisi, nebent įrodysi jiems priešingai.

Yra dalykai, kuriuos reikia įrodyti pradžiai sau. Reikia save įvertinti ir save suvokti - gyvenimas neduoda lengvų rezultatų, ir siekiant tikslo jis tave sutraiškys, nes negauti ko norime yra esmė. Tie, kas kažko pasiekia - jie nuolat dirba, stengiasi, skaito knygas ar dar kažko mokosi.

Bet kas iš tų žinių, jei tu jų praktiškai neišnaudoji? Žinios atrofuojasi ir susensta, jei yra nenaudojamos. Todėl tai, ką suvoki turi būti panaudota iškarto, nes atsiras žmonės, kurie tave apspjaus visu sprindžiu - juk šiame pasaulyje yra tokių protinguolių.

Belieka tik pripažinti tai, kad mes nesame tokie protingi, kokie sau atrodome. Jei mes būtume protingi, mes matytume rezultatus jau per pirmus metus, bet kai nėra jokių rezultatų - pradeda atrodyti, kad viskas yra beprasmiška. Kam man visa tai ir visos šitos problemos?

Jei esi nepastebėtas, tu nieko nepadarysi. Tu negali įrodyti žmonėms, kad esi vertas daugiau nei gauni, nes visi taip galvoja, kad jie verti daugiau. Visi galvoja, kad pasaulis kažką jiems skolingas, bet reikia pripažinti - visata tau nieko neskolinga.

Gyvenimas visada bandys tave suformuoti, bet tu neturi pasiduoti tam, nes jei pasiduosi žlugs tavo siela, jei ją turi. Kiekvienas žmogus turi problemų - tu jų visų neišspręsi, nes žmonės turi patys spręsti savo problemas. Niekas tau nepadės, jei nepadėsi pats sau. Aš tuo įsitikinau, gal kokį tūkstantį kartų - kad ir kaip ten atrodytų, mes patys, kuriam savo gyvenimą. Kad ir kokias ligas ar nesėkmes gaunam, bet viskas nuo mūsų priklauso - ką mes darysime toliau. Nors tu visame kosmose esi niekas ir nereikia savęs sureikšminti - tu gauni savo gyvenimo siužetą - jį ir gyveni.

Nereikia tikėtis, kad kažkas ateis ir išties tau ranką - taip nebūna, nebent motyvacijose, filmuose ar kur kitur. Visi viską daro dėl asmeninės naudos, nes žmonės yra savanaudžiai. Tu tai turi suprasti, gal yra vienas kitas kitoks, bet tai ne dauguma. Todėl tu nesutiksi tokio žmogaus, kuris tau padės - kad ir kaip neigiamai tai skamba.

Per savo gyvenimą sutikau daugiau nei 100 žmonių, ir niekas iš jų netapo mano draugu su kuriuo išlaikyčiau ilgametę draugystę - jei turi savo nuomonę ir kitokį požiūrį - tu neturėsi draugų. Tu gimsti į šį pasaulį vienas ir mirsi vienas. O kai numirsi tave visi pamirš, nes mus pamiršta dar būnant gyvus.

Tu gali svaigti apie teisingą pasaulį, apie lygias galimybes, apie vienodus talentus ir perspektyvas bei potencialą - bet to nebus, bent jau kol aš gyvas. Pasaulis yra žiaurus, čia žmonės dėl skirtingų įsitikinimų vieni kitus pjauna ir skerdžia bandydami įrodyti savo tiesą ir kažkaip paveikti pasaulį. Tu tik gimsti ir jau tavęs nekenčia už tai, kas esi.

Iš tavęs gali juoktis, gali tave smerkti, teisti, įžeidinėti ir kitaip neįvertinti ir nužeminti ir tu niekur nepabėgsi iš šito negailestingo pasaulio, nebent susisuks smegenys ir pasikarsi ar palysi po mašina ir liksi invalidas visam gyvenimui. Nuo to niekas neapsaugos, bet yra kažkokia aukštesnė galia kuri tave saugo, bet ji nesaugo kitų. Gyvybė yra trapi ir turi džiaugtis, kad išvis gyveni ir nebuvai užmuštas, kol dar buvai mažas. Ne visiems vienodi tėvai ir ne visiems vienodos galimybės.

Tai, kad mes esame neriboti ir pasaulis pilnas galimybių yra mitas, kuriuo visi tiki. Mes dar ir kaip riboti, tik niekas nenori to pripažinti, nes tai numenkintų jų menkavertę savivertę.

Niekam nerūpi tavo sėkmė, niekas nenori, kad tau pasisektų. Pas nieką akyse nepamatysi laimės spindulių, kurie tave parems net sunkiausiomis akimirkomis. O sunku bus, nebent esi pripažintas talentas, kuriam išvis nusišikt ant šito pasaulio. Pasaulis nėra mielas, kol tu nepasieki tam tikro lygio. Visi, kas tik netingi bando pabėgti nuo žiaurios realybės, niekas nenori spręsti problemų, nes didžioji dalis problemų yra smulkmenos, kurios išsisprendžia savaime.

Kartais būna žmonės patys susikuria sau problemas. Ir kai žmonės gerai gyvena, jie užmiršta ką turi ir pradeda to nevertinti ir susikuria sau mentalines problemas, kurias neva kažkas turi išspręst.

Tada atsiranda pardavėjai, kurie pastebi visas tas problemas ir sukuriamas produktas, kuris yra pigus ir greitai ir efektyviai išsprendžia kažkokią tai problemą, o tam pardavėjui visi sumeta šaibas ir jis jau milijonierius, kuris prasuko reikalą.

O tu bandyk įdėt kažkiek pasauliui vertės, kažką iš širdies parašyk ir tu nesusilauksi nei cento į savo kišenę. Nes tu nesprendi jokios problemos - tu tik rašai savo fantazijas, kurios yra šūdo vertos, nes viskas ką tu darei gyvenime - tik svajojai ir nieko nepasiekei, nes niekas tavęs neįvertino, nepastebėjo ir išjuokė ir galiausiai ant tavęs nusispjovė. Tie 500 žmonių, kurie mane seka yra niekas lyginant su tuo, ką galima turėti. Aš ne durnas - aš matau, kai idėjos neprasiveržia ir kai kitiems ant jų nusispjaut. Bet kai žmogus nusispjauna ant tavo idėjos, jis iš esmės nusispjauna ir ant tavęs. Ir tu daryk ką nori - šlifuok idėjas, kalbėt apie tai daug kartų arba žudykis - tu nieko nepakeis, nes pasaulis jau daug metų yra toks koks yra. Tu negali pakeisti pasaulio, nes tu per silpnas. o tavo idėjos yra menkavertės, ypač kai milijonai žmonių kalba apie tą patį. Tu tiesiog gali netylėt ir prisidėt prie tų kas kalba, bet tu būsi nepastebėtas ir vienas iš tų, kurie tik kalba ir nieko iki galo nepadaro - depresucha, bet ką padarysi. Toks gyvenimas, tokia realybė ir mes šito šūdo nekūrėm.

Susilaukti pripažinimo yra sėkmės reikalas. O kol jo neturi ardykis tu kiek nori - tu nebūsi niekam įdomus. Taškas. The end. MIC DROP.