Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-12-09

Trancendencija - tu niekada netapsi kompiuteriu

Žinai, mokslininkai galvoja, kada galės žmogaus sąmonę perkelti į kompiuterį, tačiau net ir perkėlus sąmonę į kompiuterį tu netapsi kompiuteriu. Tu esi stebėtojas - stebi per savo akis ir visus įvykius užrašinėji į pasąmonę.Vienus įvykius atsimeni geriau, kitus prasčiau ir taip toliau.

Tačiau žmogaus protą, sąmonę ir gal net pasąmonę tikrai bus galima perkelti į kompiuterį, bet žmogus niekada nebus kompiuteris.

Gal kažkada galėsime prisijungti prie savęs papildomus įrenginius ir išvysti kitokį pasaulį - tokį, kokio mūsų turimi sensoriai nemato.

Viskas juk priklauso nuo sensorikos, kokius pojūčius jaučiame dabar priklauso nuo mūsų turimų sensorių.

Aš sakau - pasaulis tikrai nėra toks, koks atrodo žvelgiant akimi. Akis mato tik vieną šviesos tipą, kiti šviesos tipai mums yra nematomi. Ausis irgi girdi tik tam tikrą diapazoną.

Norėčiau aš pamatyti pasaulį tokį koks jis yra, neužtenka vien pajausti, kad viskas veikia savaime.

Mokslas - jis bando objektyviai paaiškinti koks yra mūsų pasaulis. Tačiau mes esame subjektai ir kiekvienas patiriame tokią realybę kokią mums interpretuoja mūsų smegenys.

Laikas bėga ir mes nesame tokie, kokie buvome prieš dešimt metų - mūsų organizme pasikeitė beveik visos ląstelės - visi atomai. Iš vienos pusės galima sakyti ir net įrodyti, kad transformacija nuolat vyksta. Ji vyksta tiek mūsų organizme, maistas tampa mumis, tiek už mūsų organizmo. Visa aplinka nuolat transformuojasi. Realybė nėra statinė. Ji nuolat kinta. Tačiau mes to nejaučiame, nes esame pakankamai sėslūs. Realybė yra interaktyvi. Ją galime pakeisti iki tam tikro mąsto.

Mūsų gyvenimas yra sąveikos su aplinka padarinys. Mes gyvename aplinkoje, kurioje turime adaptuotis arba kitaip mes numirsime. Realybei nerūpi koks tu - jai iš viso yra ant tavęs nusispjaut. Gali būt turtingas, vargšas - storas ar plonas - tu vistiek gale gyvenimo numirsi. Niekas apie mirtį nekalba. Ir tie, kas pasakoja kas bus po mirties - koks puikus mūsų gyvenimas bus po mirties - visi jie yra šarlatanai ir visi jie klysta. Gali būti tik du keliai - arba tu gimsi vėl į kažkokią matricą arba tu negimsi niekada vėliau... Kitų, jokių rojų, ar paralelių pasaulių nebus.

Man asmeniškai atrodo, kad po mirties aš vėl gimsiu, nes išsikreips laikas - akimirka taps amžinybe, o amžinybė taps akimirka. Juk tu nelaukei kelis milijardus metų kol gimsi - tu tiesiog atsiradai.

Bet man kyla klausimas, kodėl čia, o ne kažkur kitur, kodėl taip, o ne kitaip. Ir vienintelis mano paaiškinimas yra tas, kad gyvenimas nėra asmeniškas. Mes patys jį suasmeniname.

Grįžtant prie trancendencijos pasakysiu taip: mes niekada nepatirsime kažkokio tai nežemiško gyvenimo. Viskas taps natūralu ir normalu, kad ir kokie pojūčiai tai būtų. Mūsų pasąmonė yra labai galinga - ji mums gali prikurti neįtikėtinu dalykų, kuriuos patyrus kyla klausimai. Juk visą objektyvų pasaulį sukūrė žmogaus protas - sąmoningas ar nesąmoningas - nėra skirtumo.

Mums duotas vienas gyvenimas, kol kas, kol nėra jokių įrodymų apie pomirtinį gyvenimą. Nepatirta realybė neegzistuoja, tačiau yra užrašyta begalybėje popiergalių. Tu negali ateiti ir pasakyti, jog to nebuvo. Viskas buvo - o gal tiesiog kaip ir viskas, tai yra irgi sukurta. Tu negali sakyti, kad prieš tau gimstant tavo tėvai negyveno. Visą sistemą kažkas sukūrė ir gali būti taip, kad dievas pats save materializavo sukurdamas visą realybę sau ir atimdamas ten visas magiškas galias. Nes vienu metu galima patirti tik vieną realybę, viskas, kas yra apart jos neegzistuos, kai tos vienos realybės nebus.

Aišku, tai skamba juokingai, kai kažkas kitas apie tai kalba. Negali gi sakyti, kad draugai neegzistuoja - egzistuoji tu pats ir niekas daugiau neegzistuoja. Žinoma, kad egzistuoja, tačiau ne tavo suvokime. Ar keptuvė žino, kad jinai yra keptuvė? Ne, ji nepatiria realybės, nes ji negyva. O kiekvienas gyvas daiktas patiria realybę, kad ir kokia žiauri ji būtų.

Niekada neįrodysi, kad be tavęs - niekas neegzistuoja. To įrodyti nėra įmanoma, bet mano nuomone, kad kaip ir žaidime yra sukurtas pasaulis kurį tu gyveni, bet žaidime tu esi užtikrintas, kad visa tai tik žaidimas, kad visa tai netikra. O gyvenime niekada nebūsi užtikrintas tuo.

Paklausk savęs, kodėl tu negimei kokių nors turčių šeimoje. Ir atsakymas tik vienas - tau nebuvo duota. Ir neįmanoma patirti to, kas tau neduota. Kita vertus, atrodo, kad paprastas gyvenimas, kurį gyvena milijonai žmonių diena iš dienos sėdėdami prie kompiuterio ekrano yra nevertas gyvenimo, nes sėdint prie kompiuterio mes beveik negauname jokios patirties, tad galiu tik spėti, kad mes čia nesame tam, kad rinktume kažkokią patirtį. Po mirties viskas bus baigta. O patirtis, kurios tu neturi ir neturėsi yra nereikalinga.

Iš to seka tai, kad daugybė gyvenimų neegzistuoja, nes kam tą patirtį kaupt? Kad uždirbt daug pinigų ir važinėt su Porsche? Aš esu užtikrintas, kad mes negalime nukalti gyvenimo taip: kaip mes patys norime, nes jei aš galėčiau kažką rinktis - pasirinkčiau, bet deja nemoku. Gal čia kalta mano gyvenamoji aplinka ar kažkas dar, bet kam kaltinti aplinką dėl susiklosčiusių situacijų.

Vienaip ar kitaip gyvenimas vyksta ir jis vyks net mums mirus - po mūsų gyvens žmonės lygiai taip pat, kaip ir prieš mus gyveno. Tu aišku galėtum gimti kitame gyvenimo cikle, bet kam reikalinga ta visa patirtis, atsiprašau, kad kartojuosi, bet aš tiesiog negaliu suprasti. Kam reikalinga prasto gyvenimo patirtis. Juk iš jos jokio peno.

Kitas aspektas yra tas, kad daugybė žmonių negyvena svajonių gyvenimo. Visi žmonės, dauguma, gyvena paprastus žemiškus gyvenimus ir nėra pakankamai sėkmingi - jie uždirba tik tiek, kad galėtu ištempti iki kito mėnesio. Dar vienas aspektas yra tas, kad kam man reikalinga kitų žmonių patirtis ir kam kitiems žmonėms mano patirtis. Aš norėčiau tikėti, kad po šio gyvenimo bus dar kažkas, bet negaliu. Nebent būtų tiesa, kad dievas sau sukuria realybę iš neturėjimo ką veikti ir pats joje gyvena sau duodamas viską, kas yra būtina. Bet kam tada ligos ir visi nelaimingi likimai? Dievas neduoda skausmo, kurio žmogus negali ištverti. Dievas neduoda likimo, kurio žmogus negali iškęsti - tačiau kodėl vieniems jis atidaro finansinį laisvės kelią, o kitiems ne. Kodėl vieni darydami šūdą susilaukia ovacijų, o kiti darydami grandiozinius darbus nesusilaukia jokio atpildo. Kada gi ateis ta atpildo valanda.

Aišku kalbėti apie pinigus mes galime, bet pinigai nepraturtina dvasinio gyvenimo. Pinigai tiesiog atveria pasaulį, nes visada už viską reikėjo mokėti.

Galima tik spėti ar gyvenimas po mirties bus ar ne ir tai liks tik spėjimas, kol patys tuo neįsitikinsime. Mirtis yra labai didelė paslaptis. Visiškai nesvarbu, kas vyksta su mūsų sąmone mirties patale, nes mes tiesiog užgesime. Reikia pripažinti, jog be fizinio kūno mes negalėtume egzistuoti.

Aš kažkodėl netikiu, kad žmogus turi dvasią. Bet čia mano reikalas. Aš nematau prasmės neštis kažkokią patirtį į prieš tai buvusį gyvenimą. Esu užtikrintas, kad gyvenu pirmą kartą ir mano gyvenimas yra pakankamai lengvas, tik aš negaliu adaptuotis prie visuomenės. Nes nenoriu ir yra per sunku. Kam man darbas jei turiu hobį.

Kalbėti tokiomis temomis yra malonumas, o malonumų šiame pasaulyje nėra daug. Vieni mėgsta filosofuoti, kiti mėgsta svorius kilnoti. Žmonės kalba apie amžinybę, nes labai nori būti dievais. Bet mes tuo ir skiriames nuo dievų, kad mes nesame amžini ir šiaip dievo kaip asmens nėra. Yra sistema, kuri veikia savaime - kažkokia tai programa. Biologinė ar kompiuterinė - šiuo atveju nėra skirtumo.

Viskas ką mes galime padaryti, tai tik spėti - o tiesą parodys laikas. Nuo gyvūnų mes skiriames - pas mus kitokios smegenys. Mums gyvenant reikia visko išmokti, kai tuo tarpu gyvūnai jau per pirmuosius metus tampa pilnai savarankiški. Nežinia kuo yra būti geriau, kol tavęs niekas nevalgo.

Mano mama sako, kad gyvenimo tikslas yra kažką pamaitint. Kai mes mirsime, mes maitinsime bakterijas, kurios mus suskaldys iki atomų ir mes susiliesime su žeme iš kurios esame padaryti.

Jei visi atomai yra vienodi, tai koks skirtumas, ką vienas atomas galvoja apie šį gyvenimą. Mes, kad ir kaip save iškeltume, esame net nematomi kosmose ir mes nežinome savo dydžio. Mes suvokiame tik santykinį dydį. Iš to seka, kad kosmoso platybėje mes vieni labiausiai susireikšminusių gyvūnų.

Mirtis visada buvo ir bus. Niekur ji nedings. Kai miršta vieni žmonės, kiti ateina į jų vietą ir tęsia visus darbus. Kuo toliau galvoju apie pomirtinius gyvenimus ir trancendenciją tuo labiau pradedu galvot, kad kito gyvenimo nebus, bet labai tikiuosi, kad aš klystu. Laikas parodys.