internauto monologai

Tikėk

Aš abejoju, tačiau esu įsitikinęs, kad realybę galima valdyti savo mintimis. Jei kažkas nepasisekė gyvenime -- esi pats kaltas. Turi atsistoti ir tęsti ką esi pradėjęs. Viską mesti yra labai lengva.

O jei kažką naujo pradėsi, tai vėl viskas nuo nulio ir kur garantas, kad kažkas pasiseks.

Aišku nesakysiu, kad dabar būdamas pesimistas, staiga turi tapti optimistas pozityvistas. To tikrai nebus. Per naktį savo smegenų nesuformatuosi.

Mintys virsta veiksmais. O veiksmai pritraukia realybę. Niekada nežinai, kas ateis paskaityt tavo blogo.

Toks tas gyvenimas.

Tikėjimas savimi yra visko pagrindas, tačiau man pačiam užeina minčių, kad rašau nepakankamai gerai, bet iš kitos pusės. Kiekvieną kartą prisėdęs aš keliu savo lygį.

Noriu tikėt, kad mano raštas atneš man šlovę ir sėkmę bei kažkiek pinigų. Bet kol dar tai neįvyko, tai ką aš galiu garantuot? Nėra čia jokių garantijų, tačiau jei vieniems sekasi darant tą patį, tai kodėl man nepasiseks? Sakau -- reikia tikėti tuo ką darai ir daryti tai, kuo tiki.

Supranti turi rasti savyje tokią nišą, kuri bus įdomi tam tikram sluoksniui žmonių. Galėčiau aišku kišti į reklamą pinigus, bet kad neturiu tų pinigų. Esu pusbomžis žmogus.

Vienintelis mano talentas rašymas, bet pagal rezultatus - tai rašau kaip pirmokas, gal biškį geriau.

Aš svajojau būti blogeris ir tos svajonės neprarandu. Tačiau rašyti tam tikrai auditorijai yra be galo sunku. Žmonės patys atsirenka savo herojus. O kai esi nefasoninis žmogus, tai tuomet žinai. Sunku užtaikyti į tam tikras nišas.

Jei netikėsiu, tai nieko ir neparašysiu. Nesu aš kažkuo ypatingas žmogus. Bet jei gyvenau ir nieko neišmokau, tai kam tada aš gyvenau?

Reikia tikėt. Reikia rašyt. Ir reikia stebėt rezultatą. Sėkmė gali ateit ir po 20 metų ir vėliau, bet tą laiką tu turi dirbt ir nesitikėt jokio atpildo. Juk pagal visus tuos energijos dėsnius - energija niekur nedirba. Jei tu dirbti, reiškia turi gauti atlygį - bent jau tuo turi tikėt.

Man būtų apmaudžiausia jei visos šitos, prie rašymo praleistos, valandos nueitų šuniui po uodega.

Vieni prasimuša greičiau, o rašytojai dažniausiai gauna savo pripažinimą po mirties. Aš to tikrai nenoriu. Norėčiau būti pripažintas kol dar esu gyvas, nors dėl ko mane pripažint? Dėl dienoraščio? Baik tu juokus. Žmogus turi parašyti kažką daugiau, kažką ypatingo ir tik tada, gal, jis taps pripažintas.

Aišku yra pilna žmonių, kurie rašo šūdą ir yra pripažinti. O tokiems kaip aš - nėra ką ten skaityti. Ne vienas žmogus sakė, kad turiu ranką. Tai ta ranka ir rašau.

Norėčiau, kad mano gyvenime būtų turtinga moteris, kad pats pralobčiau. Bet vienintelis dalykas ką aš noriu daryt, tai būt blogeriu. Aišku aš toks jau esu, bet mūsų šalyje tie blogai yra nevertinami ir neskaitomi ir nepopuliarūs ir be to nei vienas blogeris neužkala iš to šaibų. Tai čia bent motyvacija darymui, ane?

Kuo gi aš kitoks? Ką aš master klasės rašinius rašau? Turiu savo auditoriją ją ir tenkinu, nes tikiu, kad galiu patarti kažką iš nevykėlio pozicijos. Mano gyvenimas tik prasideda, o man jau nesiseka.

Sako, kad mes save patys programuojame, bet ką tu mintimis gali pakeisti realybę? Norėčiau tuo tikėt, bet kaip esu mąstantis, tai pasakysiu, kad aš nežinau ar tai yra įmanoma.

Bet reikia tikėt, netikėsi, tai jokio veiksmo nedarysi. Viskas stovės vietoje.

Juk tapti populiariu ir žinomu yra realu, tai kodėl tai negali nutikti man? Masės garbina idiotus, o idiotai garbina masę. Taip jau yra.

Kaip mane kažkas pamėgs, jei gyliai viduje aš nemėgstu žmonių, kurie manęs nemėgsta.

Viskas yra laikina ir viskas turi savo kainą. Taip jau yra ir nieko tu čia nepakeisi.

Man daktarė sakė, kad aš rašau tiesą. Visiems įdomu ką aš rašau. Bet retas kuris norėtų būti mano kailyje.

Nu gerai, matau aš tą realybę kiek kitaip nei dauguma žmonių. Man iš tikro atrodo, kad gyvenu žaidime, kurį pats ir kontroliuoju. Aš nerašyčiau, tu neskaitytum. O tu paskaitysi ir dar kam nors pasakysi.

Didžioji masė žmonių nori žvengti ir tiek ir tik vienetai nori kažką rimto paskaityti. Nemėgstu aš lįsti į subinę. Tegul, kam įdomu, susiranda mane patys. Žinau, kad tai ilgas ir nuobodus darbas, bet man tai patinka. O kai patinka, tai gali daryti visą gyvenimą. O jei darysi kažką visą gyvenimą ir tuo tikėsi, nes jei netikėsi, tai nedarysi. Jei kažką darai, tai visada gauni kažkokį atsakymą į savo darbą.

Žinau, kad daugumai nebus įdomu, ką aš čia rašau. Šlovė tik išrinktiesiems, bet aš žinau, kad iki išrinktojo man dar toli. Va kai peržengsiu šimtą skaitytoju per dieną ribą, tuomet žinosiu, kad reikalai eina taip kaip aš noriu, bet kol to nėra - tai negaliu savęs vadinti achuenu rašytoju.