Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-10-14

Kaip nepasiduoti

Žinau, kartais būna dienų, kai norisi viską mesti ir pasiųsti visus nachuj, nes niekas nevertina arba įvertina tavo sugebėjimų.

Tam, kad galėtum žmones mokyti - turi su jais iš pradžių susipažinti. Bet vėlgi, kam tuos žmones mokyti ir kam sakyti tiesas, kurias jie ir taip žino.

Pasakysiu atvirai: šiais laikais jau nieko niekuo nenustebinsi.

Tenka pripažinti tik tokį dalyką. Jei jau pradėjai kažką daryti, tai daryk iki galo. Kam gi mesti viduryje kelio savo rašymą. Kam išvis pradėti rašyti, jei negali sudominti publikos? Bet nesvarbu ką rašysi, atsiras auditorija kuriai tu patiksi, tereikia išlaukti lūžio tašką.

Pripažinkim tokį dalyką: niekam nerūpi ką tu turi pasakyti ar ką gali paduoti. Nėra visiškai skirtumo - šiuolaikiniam žmogui reikia tik gerų produktų, o jei esi vidutiniokas, tai nieko gero tu ir neparašysi.

Kam pradėti kažką daryti, jei viduje savimi netiki? Ne visi mes sėkmingi, ne pas visus tokios pačios galimybės ir be to skirtingi sugebėjimai.

Jei neturi rašymui sugebėjimų, tai nieko tu ir neparašysi. Susitaikyk su tuo. Ypač, jei pasiduosi.

Spėk kiek milijonų rašytojų bando parašyti geras knygas, bet gerų knygų yra tik vienetai. Konkurencija jibat kapat.

Ir dar čia mes rašom ir bandom pasauliui įrodyti, kokie svarbūs mes esame ir kaip svarbiai mes rašome. Visa tai juokas.

Pažiūrėk į mane, rašau jau tris metus, o sėkmės kaip nėra taip nėra. Jos greičiausiai ir nebus, dėl pasirinkto rašymo stiliaus. Aišku viskas yra skaitoma, bet tau konkuruoti su prasimušusiais rašytojais beveik neįmanoma.

Visiems reikia rašto, kuris kažką reiškia. Kuris turi kažkokią tai vertę skaitytojui, o kai rašai sau ir dėl malonumo, tai tada nesitikėk skaitomumo. Taip jau yra, niekam tu nerūpi, niekam aš nerūpiu. Ir padaryti taip, kad kažkam mes parūptume yra be galo sunku.

Tu pats pagalvok, kam pradėjai kažką daryti? Tam, kad įtiktum žmonėms, kad jie tave šlovintų ir garbintų, kad kas trečias šikną palaižytų? Aišku kėslai geri, nieko nepasakysi. Bet pati prasmė dėl ko tu rašai, kokia?

Sakai rašysi sau knygas, blogus, dienoraštį ir tikėsiesi, kad ateis milijonas žmonių ir tave šlovins. Juokingai skamba. Reikia rašyt žmonėms, o ne sau.

Niekam nerūpi tavo sapalionės, kol jos nepradeda padėti kitiems žmonėms.

Dabar yra patarimų amžius, vieni kitiems patarinėja. Kaip nepasiduoti, kaip pasiekti daugiau, bet tu pats pagalvok. Ar verta stengtis kažkam kažką įrodyti, jei jie tai ir taip žino?

Nesąmonė.

Jei mesi, tai ką tada darysi? Susigalvosi dar vieną projektą, kurį mesi? Taip ir metinėsi savo "projektus"?

Aš sakau, kad reikia pasiimti ilgalaikį tikslą ir jį dirbti. Nesvarbu ar rezultatai yra tokie, kokių tu nori. Dažniausiai rezultatai nebūna tokie kokių mes norime, bet vis dėl to apsimoka daryti. Apsimoka stengtis, nes kažkada, tai kas rašoma su didesniu tikslu, nei vienkartinis paskaitymas, - atsiperka. Gal kitais metais, gal po mirties. Koks gi skirtumas, kol mes esame gyvi - mes niekam nerūpime, tik saviems. Tai tu ir rašyk saviems, bet ir tai, ne visada  visi supranta - ką mes norime pasakyti.

Jei negalėtum rašyti, šitos problemos tu neturėtum. Ir tai yra taikytina viskam.

Problemų neturi tik tada, kai nieko nedarai, bet tada pasireiškia menkavertiškumo kompleksai ir kitokie šūdai.

Turi tikėt tuo ką darai ir rašyti šimtmečiams aktualų tekstą. Jei rašysiu apie tai, kas kur nusiperdė, tai susilauksi laikinos šlovės, o kas toliau? Išsibezdės tas rašymas ir kitą dieną niekam nebus aktualu.

Todėl reikia rašyti, aktualią informaciją, kuri bus tinkama ir po dešimt metų. Taip jau yra.

Dar vienas toks aspektas yra tas, kad žmonėms rūpi tik žvengas, o jei nori kažką rimčiau pasakyti - niekam neįdomu, nes tam tikromis temomis domisi tik tam tikras sluoksnis žmonių.

Kuo rimčiau rašysi, tuo mažiau skaitytojų turėsi.

Aš pasakysiu atvirai, taip norisi mesti visus tuos rašymus ir kitus dalykus, bet kam tada aš čia rašau jei ne tau? Pasakysiu atvirai, rašau dėl vieno žmogaus, kiti man nėra aktualūs ir aš jiems nesu aktualus.

Tikėk, daryk ir turėsi, bent taip žmonės sako - nors aš prisipažinsiu, netikiu aš tomis pasakomis. Netikiu, kad mintimis valdau realybę, tikiu tik tuo, kad gyvenimas nėra nuspėjamas ir gali bet kas atsitikti.

Kažkur gi yra tos giminingos sielos, kurios tavęs ieško lygiai taip pat, kaip tu ieškai jų.

Gali sau pasakyti, kad rašai dėl moters, arba dar dėl kažko, gal tavo tekstas patinka tavo mamai. Nesvarbu, svarbiausia žinoti dėl ko rašai ir kam tu tai darai ir kai tu žinosi, nebus prasmės viską mesti ir pradėti kažką iš naujo.

Ne tai, kad tave motyvuoju rašyt, bet pats supranti ką reikia daryti. Ir tai yra svarbiausia.