Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-09-15

Reikia tikslą turėti

Pripažinkim, gyvenimas savaime neturi jokio tikslo. Visi tikslai kaip ir visa kita yra išgalvota -- žmogus pats turi susikurti sau tikslą, kad jo gyvenimas būtų bent kiek prasmingesnis.

Sako, jei nori palaužti žmogų -- duok jam darbą, kuris neturi jokio tikslo.

Žmogus yra susireikšminęs tikslų ieškotojas ir galvoja vien apie save. Visi mes egoistai, o jei ir kam padedam, tai iš savanaudiškų paskatų. Niekas šiaip milijonų nedalina. Niekas šiaip kitiems nepadeda. Jei gimei, tai žinok, kad esi pats už save. Toks gyvenimas ir nieko čia nepakeisi.

Mus automatiškai įmeta į kažkokią tai biologinę programą ir sako: gyvenk ir džiaukis gyvenimu.

Tačiau iš kitos pusės, koks gali būti džiaugsmas, jei didžioji dalis žmonių dirba darbus ne pagal savo norus, o pagal kitų sukurtą reikalą. Jei dirbsi sau, tai sau pats ir mokėsi.

Vienaip ar kitaip reikia turėti tikslą, nes jei tikslo neturi -- tuomet pradedi blaškytis ir daryti nesąmones. Toks tas betikslis gyvenimas, tačiau net ir turėdamas tikslą gali daryti nesąmones ir to tikslo nepasiekti, nes pripažinkim tokį dalyką -- niekam nerūpi, ar tu pasieksi kažką gyvenime ar ne, nes pačioje pradžioje palaikymą duos tik draugai ir artimieji -- ir tai vargu.

Turi pats savim tikėti ir daug dirbti. Pinigai nekrenta iš dangaus nebent esi neįgalus, tai gauni kačiuko ašarą.

Jei tau kokie 30 metų, tai greičiausiai milijonierius nebūsi, nebent sugalvosi kažką gero ir tai įvykdysi.

Kažkada man atrodė, kad sugalvoti idėją yra mano talentas, bet kai susirgau šizofrenija, tai supratau, kad idėjas gali bet kas sugalvoti. Viskas priklauso nuo jų įgyvendinimo. Visi mes daug maž vienodai protingi. Yra durnesnių, yra ir protingesnių - o mes greičiausiai vidutiniokai ir esame tos skalės viduryje.

Ne kiekvienam duotas protas, ne kiekvienam ir tikslas duotas. Tikslą reikia susigalvoti, nes tu pagalvok mes gyvename kažkokios galaktikos šone -- kosmose kažkur. Esame išvis nereikšmingi, tačiau kartais gali atrodyti, kad gyvenimas sukasi tik apie tave, tai gal sakyčiau yra susireikšminęs ir egoistinis požiūriu, bet taip yra.

Matai be tikslo gyventi yra liūdna ir šiaip reikia kažkaip susigalvot ir užsidirbt tuos pinigus, nes pinigai bei sveikata yra gyvenimo pamatas. Niekada nežinai kada susirgsi, niekada nežinai kada laimėsi džiakpotą loterijoje.Yra tiek daug dalykų, kurių mes nežinome, o žmonės -- kiekvienas -- įsivaizduoja esąs toks protingas ir galvoje, kad visi kiti aplinkui jį yra durniai. Bet pasaulį sukūrė protingi žmonės, negali būti taip, kad tu esi protingiausias -- ypač kai nieko nedarai.

Klausimas toks: kas tave pasirenka -- ar tave pasirenka tikslas, ar tu pasirenki tikslą. Vienaip ar kitaip, kad ir koks žmogus būtų jis kažką daro. Mane tarkim pasirinko rašymas, nežinau kodėl, nežinau dėl ko -- tiesiog taip atsitiko ir viskas.

Kažkada perskaičiau senekos knygą: "Laiškai Liucijui" ar kažkas tokio ir pagalvojau mintyse, kaip būtų gerai išlikti kažkokiose raštuose - nuo to laiko pradėjau rašyti ir tuo labai džiaugiuosi.

Aišku populiarumas yra kitas dalykas, bet rašyti yra toks didelis kaifas.

Žinoma, tai yra menkas tikslas, bet pasisekus gali atnešti daug pinigu.

Gyveni ir mokaisi, kiekvieną dieną tobulėji -- kažką naujo išmoksti ir pritaikai praktikoje.

Jei nesirgčiau šizofrenija mano gyvenimas būtų kiek linksmesnis ir aktyvesnis, tačiau dabar, kai sergu, neturiu nei noro kažką keisti gyvenime, nei kantrybės bei valios. Liga daro savo, nors aišku visada buvau prie tinginio. Esu įsitikinęs, kad žmogus turi daryti tai ką nori ir ką mėgsta, o ne tai, ko reikalauja iš jo visuomenė. Garbingam tikslui tu pats save išsirenki, bet apmaudu, kad reikia visur konkuruoti dėl darbo ir dėl pinigo. Save apsireiškusių specialistų yra begalė.

Būti gabiam kažkokioje nišoje yra sėkmė, nes kai nesi gabus, bet turi tikslą, tai tau belieka dirbti ir ugdyti savo talentą. Nors iš kitos pusės, jei nėra talento, tai jo ir neišugdysi. Grojau du metus gitara, bet jaučiau kad neturiu talento, nejaučiau ritmo ir viską mečiau -- nepatiko sunkiai dirbti ir iš to negauti malonumo. Jei nejauti malonumo, tai greičiausiai pasirinkai ne tą tikslą. Pilna gabių žmonių, kurie tave apdės ir tau iki jų kaip iki Kinijos.

Betikslis gyvenimas sukuria dar didesnę beprasmybę. Visi taip ir ieško atsakymo į gyvenimo prasmę, bet to atsakymo kaip nėra tai nėra -- jis, tas tikslas, sakyčiau yra reliatyvus kaip laikas. Vieni pasirenka vieną tikslą, kiti kitą tikslą, o tokio objektyvaus tikslo kaip ir nėra.

Mes aišku nesuvokiame objektyvios realybės, visas realybės pojūtis yra pilnai subjektyvus. Juk susirgus psichoze pasikeičia realybė. Jei realybė būtų statinė, tai ji nesikeistų. O kokia yra realybė aš nežinau, bet man atrodo, kad gyvenu kažkokioje programoje -- ne veltui aš šizofrenikas su savo kliedesiais.

Galima tikėti visokiais dievais, bet visko gale suprasi, kad reikėjo tikėti savimi. Bent jau teoriškai galima viską gyvenime pasiekti. Aišku į kosmosą dabar nenuskrisiu -- man tai yra nerealu, bet teoriškai įmanoma. Kiekvienas žmogus turi vaidmenį, kurį atlieka gyvendamas. Todėl reikia išsiaiškinti koks yra tavo vaidmuo šioje planetoje,, tačiau tai yra sunku ir kai kurie žmonės miršta to nesužinodami.

Jei žmogų pasodina į kalėjimą, tai ką gero iš nuveiks ten? Pasieks dvasinį nušvitimą? Abejoju.

Neužtenka vien tikslą turėti, dar reikia turėti motyvacijos ir valios tam tikslui pasiekti. Viskas yra sunku ir būti geriausiu iš geriausiu yra be galo sunku, nes reikia nesveikai stengtis. O mūsų dauguma vidutiniokai, kurie per daug nesistengia gyvenime. Man išviso dėt pastangas į kažkokius nereikšmingus dalykus yra beprasmiška. Nors reikšmę mes susikuriame sau patys.

Kaip gali tas pats objektas būti gražus ir negražus, geras ir blogas vienu ir tuo pačiu metu. Gėris ir grožis yra subjektyvus pojūčiai, kurie vyksta mūsų galvose. Ir tai suprantant galima padaryti išvada, kad bet ką darant ir kuriant, dokumentuojant galima susilaukti šlovės iš žmonių, kurie kaip ir tu -- vienodai žiūri į gyvenimą.

Filosofija irgi yra pašaukimas. Ne kiekvienas sėdi ir galvoja apie nereikšmingus, bet svarbius žmonijai dalykus. Būti super filosofu irgi sunku. Bet mėgėju gali būti kiekvienas, juk kiekvienas turi savo gyvenimo filosofija

Lengva būti pasiklydusiam gyvenime ir tikėtis, kad įvyks kažkoks stebuklas ir vieną dieną viskas pasikeis. Apmaudu, bet taip niekada nebus. Tą vadinimą stebuklą reikia pačiam susikurti.

O galėtų būti gyvenime viskas lengva, aš tikrai nesupykčiau. Bet va yra kaip yra ir nieko tu čia nepakeisi. Vienas žmogus tikrai negali pakeisti pasaulio - jis gali tik pakeisti save, tai yra susitaikyti su pasauliu tokiu koks jis yra ir judėti į priekį. Tačiau net ir tai padaryti yra sunku

Mano gyvenimas nėra sunkus, jis labai painus -- ypač kai pasikeitė aplinkos suvokimas ir aš praregėjau arba išvis pradėjau kliedėti. Kad ir ką gyvenime nuspręsi veikti -- būsi su savimi visą laiką ir nuo savęs nepabėgsi. Toks tas gyvenimas.

Būtų gerai įsikūnyti į ką nors kitą -- sėkmingesnį žmogų ir pabūti juo bent dieną, bet gaila -- to niekada nebus ir nereikia čia taip svajoti, nes tokios svajonės yra kliedesių pradžia.

Bet jei turi tikslą, tai gyvenimas pasikeičia -- tada pradedi suvokti, kad tau belieką tik vykdyti viską pagal susigalvotą scenarijų ir sėkmė ateis pas tave pati. Geras būtų jei būtų taip lengva.

O populiarumas -- jis ateis savaime, jei esi to vertas. O jei ne, tai bent žinosi, jog gyvenime darei tai ką norėjai ir gyvenai svajonių gyvenimą. Niekas nedraudžia daryti to ką nori, kol esi įstatymų ribose. Tik nesveikas žmogus nori eiti prieš įstatymą.

Tu sustok ir nieko nedaryk ir tai ką užsinorėsi daryti, kai reikės nieko nedaryti. Tai ir bus tavo tikslas. Juk mes tikslus susikuriame iš neturėjimo ką veikti, o veikti galima bet ką, ypač jei tai teikia malonumą.