Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-09-11

Reikia įdėti nemažai darbo

Neužtenka vien norėti sėkmingo gyvenimo - reikia dirbti.

Aš va nežinau ar mano prisėdimą prie rašymo galima vadinti darbu, nes tai daugiau hobis nei darbas. O hobis retai kada atneša pinigus. Nebent pasidarai profesionalas.

Aš kai kalbu apie darbą, tai kalbu apie tokią veiklą, kurios niekas nenori daryti. Bet jei tu surandi tokį dalyką, kuris tau prie širdies ir jį dirbi - tai irgi darbas. Ar ne?

Įsivaizduoju save po dešimties metų žinomą rašytoją, kuris prasimušė rašydamas šį tinklaraštį - aišku būtų gerai, bet tai tik svajonė, o kadangi aš pesimistas. Tai tokios svajonės išsipildo tik tiems, kas sunkiai dirba.

Matai reikia rašyti žmonėms, o aš rašau sau, nes aš irgi žmogus. Kuo siauresnė niša - tuo mažiau žmonių sudomini.

Rašau jau daugiau nei 7 mėnesius, kelis kartus buvau pasidavęs, bet kažkaip vis ateinu ir parašau kažką tik tam, kad nusiraminčiau. Aišku mano rašliavoje nėra įdomių pasipasakojimų, o šiaip dienoraštis ir tiek.

Svarbu žmogui išreikšti savo idėjas ir savo mintis. Mes visi iš dalies esame talentingi, tik va ne visi atranda savo talentus. Man ne kartą yra sakę, kad mano talentas yra rašymas - bet, kol neuždirbu iš to pinigų, tai nemanau, kad čia talentas. Talentas yra tada, kai savo sugebėjimais gali susimokėti mokesčius - tada jo, tada tu jau turi talentą.

O ateiti šiaip kažką parašyti, pasiguosti internetui, talento nereikia. Bet norint būti žinomu neužtenka tik ateiti ir parašyti. Reikia užsiimti dar ir marketingu, bet kaip sakė Seth Godin - blogiausia kas gali būti tai tiesiog niekas neskaitys.

Darbo nemažai įdėta į šį tinklaraštį ir vilčių nemažai, bet rezultato kaip nesimato taip nesimato. Reikia turbūt pradėt rimčiau rašyt, nors kita vertus pasakyk man žmogų, kuris ateina kažko paskaityti internete - juk tokių žmonių nėra. Aš pats internete neskaitau nebent Seth Godin, o visa kita yra tik skanavimas. Žmonės ieško informacijos, o ne skaitalo.

Tinklaraštyje reikia spręsti kažkokią tai problemą, o ne pasakoti apie savo gyvenimą arba apie savo kačiukus. Juk asmeninis gyvenimas aktualus tik stalkeriam, kurie stebi kiekvieną žingsnį.

Net nežinau ką turėčiau rašyti, nes iš esmės aš rašau savo nuomonę apie tam tikrus dalykus. Bet kam gi įdomi mano nuomonė, kuri keičiasi kiekvieną dieną.

Aišku reikia dirbti aš tai suprantu, bet tu pasakyk man kaip pastatyti savo imperiją nuo nulio, kai nesi žinomas, kai esi susigadinęs savo reputaciją, kai žmonės tavimi netiki. Gali rašyti ką nori, gali plėšti savo subinę, bet žmonių savo pezalais nesudominsi, kol nerašysi kažko unikalaus ir aktualaus.

Viskas ką aš rašau yra kažkoks didelis pezalas, kuris niekam neįdomus. Man atrodo, kad rašydamas šį tinklaraštį aš tiesiog noriu pasipasakoti - man tas skaitomumas nelabai aktualus. Kaip ir video įrašuose - svarbu pakalbėt ir išsireikšt ir susirast bendraminčių. Nes gyvenimas be bendraminčių yra labai nuobodus dalykas. Aišku norėčiau aš būti sėkmingas, bet kažkaip sėkme net nešviečia. Gal per kompiuterį neįmanoma suhackinti savo gyvenimo. Bbž

Kol nesi populiarus, tai nieko čia neprihackinsi. O kol nehackinsi, tol nebūsi populiarus. Uždaras ratas.

Aš galiu prisipažinti, kad į rašymą aš pasiruošęs įdėti darbo, bet kas iš to -- rašyti, rašyti ir negauti pakankamai dėmesio. Tada norisi viską mesti ir pradėti rėkti, kad šis pasaulis nėra teisingas. Vieniems sekasi, kitiems ne. Jei Leo Babauta tapo pripažintas rašydamas tinklaraštį, tai ką aš negaliu? Aišku, tik fasonas mano ir jo skiriasi, bet raidės taigi tos pačios.

Koks gi skirtumas kaip tu sakai, esmė kodėl sakai ir ką sakai. O sakyti gali kiekvienas - aišku aš netikiu, kad tie žmonės tapo sėkmingi per naktį, bet vistiek, kai esi žinomas ir sėkmingas atsiveria naujas galimybių horizontas. Pasidaro lengviau dirbti, kai kiti tau padeda ir nori su tavim bendradarbiauti, o pradžioje visada būni vienas. Aš pasakysiu atvirai, nesu aš verslininkas, nesu motyvatorius - esu paprasčiausiai žmogus, kuris nori rašyti ir gaudo iš to kaifą. Juk dedu darbą, tik kas garantuoja, kad man pasiseks. Čia aš aklai darau ir tiek.

Aš visiškai netikiu, kad man pasiseks. Nors youtubėje turiu 176 prenumeratorius, tai aišku nėra daug, nėra milijonas, bet vistiek. Dešimčiai žmonių patinka mano blevyzgos, o tai yra svarbiausia.

Norėčiau šitam tinklaraštyje turėt tiek prenumeratorių, ir šimto srauto per dieną, bet matomai mano raštas nėra toks patrauklus kaip ir mano video. Išpopuliarėti yra pakankamai lengva, nes tai atsitiktinumas. Juk buvau aš populiarus. Bet ne per tuos žmonės video praėjo - žmonės pažvengė ir tiek, bet tai čia yra nesvarbu.

Man svarbiausia didint savo brendą, kuris yra mano asmenybė, bet, kad aš būčiau protingas. Žinai sėkmingi žmonės, kai kalba apie sėkmę, tai būna įdomiau, negu tas noobas, kuris sėdi prie kompo kiauras dienas (čia aš). Nesu sėkmingas ir negaliu toks tapt, nes žmonės manimi netiki. Nors pilna užsienyje žmonių, kurie prasimušė rašydami tinklaraštį - aišku jie jį rašė 7+ metus. O aš tik pusmetį rašau. Manau ir aš galiu tapt žinomas ir sėkmingas, bet esmė, kad aš tuo netikiu. Užkalnis man sakė, kad blogą padaryti užtrunka apie metus, taip pat sakė, kad mano tekstas yra nuobodus, nes man nerūpi skaitytojai. Ką aš žinau -- nerašau aš aktualijų, nes galva užkišta kitomis problemomis.

Juk teoriškai, jei žmogus daro dalyką, kol padaro, tai jam turėtų pasisekti. Manau svarbiausia yra nepasiduoti ir tikėti, bet kartais tikėti savimi yra taip sunku, kad nunax.

Aš nežinau ar čia man vienam, ar čia visiems, bet tikėti savimi yra vienas dalykas, kuris man nesigauna. Kaip tu gali tikėti savimi, jei tau visą gyvenimą nesisekė ir tu išvis nežinai ką turi daryti šitam gyvenime. Gali aišku tikėti, kad yra kažkoks tikslas, kažkokia misija, bet mes žmonės nereikšmingi, juk žinome, kad gyvename kažkur kosmose ant kažkokios planetos ir esame tokie susireikšminę -- neva esame patys svarbiausi kosmose.

Aišku, kai pažiūri į tuos sėkmingus gyvenimus, tai pavydas ima, ypač, kai jie sako, kad kiekvienas gali toks būti. Ką aš žinau -- gal ir gali, bet tu atsidurk reikiamoje vietoje reikiamu metu, tai labai sunku -- ypač, kai visas dienas praleidi prie kompo. Žinoma prie kompiuterio irgi galima dirbti, bet kiekvienas gali prie kompiuterio dirbti ir rašyti tinklaraštin savo mintis, bet tu turi būti už juos visus geresnis - antraip būsi toks pats kaip visi -- neskaitomas ir nežinomas ir niekam neįdomus..

Aš jau supratau, kad nelabai kam aš įdomus. Tenka pripažinti šitą spyrį į kiaušus. Bet ką padarysi, aš bent žinau, kad dirbu tai kas man patinka, o tai yra svarbiausia. Daryti kas patinka ir nejausti to jausmo, kad eini kažkam ir dirbi. Kažkam kitam, o ne sau uždirbinėji kapeikas, o sau tik gabaliuką pasilieki.

Mėgstu rašyti, nemėgstu dirbti ir tai yra mano problema. Aišku susilaukus pripažinimo, tai čia būtų pizdauskas, bet tokius pezalus rašydamas, tai niekada nesusilauksi pripažinimo, tačiau novelių rašyt aš nenoriu. Kelis kartus bandžiau nieko nesigavo, tik šitas. Svajojau parašyti knygą - parašiau. Svajojau rašyti tinklaraštį - rašau, bet kažkaip nekrenta korta taip, kaip aš noriu.

Lietuvoje per mažai žmonių, kad rašydamas kažkokį tai asmeninį tinklapį, dienoraštį taptum žinomas ir garsus ir pripažintas. To niekada nebus, bet kartais gerai turėti šimtą lojalių fanų, negu ten tūkstančius idiotų. Žodžiu, aš pasakysiu dar ir tokį dalyką, kad styveno kingo aš neskaičiau niekada gyvenime, nežiūrėjau nei vieno jo parašyto filmo ar serialo, bet styveną kingą, kaip rašytoją aš žinau, žinau ir tiek.

Išvis pasakysiu tokį dalyką, kad knygų aš neskaitau išvis aš skaityti nemėgstu. Ir tai gal yra mano problema, nes sako, tas, kas nori rašyti turi skaityti. Ai nafig. Manau, kad norėdamas žmogus rašyti, turi tik tą ir daryti. Kam gi skaityti kitų žmonių pezalus. Papezėti kiekvienas gali, bet laimi tas, kas sunkiai dirbdamas rašo pezalą, kurį dauguma žmonių perka.

PAYMEFORMYPEZALS.

Aišku nesakau, kad visos knygos yra pezalai, bet didžioji dalis knygų yra pezalai, kurie neverti pinigų laiko ir šlovės, taip jau yra. Skaityčiau aš knygas, jei rasčiau ką nors įdomaus. O knygų tiek, kad sunku išsirinkti ir kas geriausia, visa rašliava lieka. Ir netyčia gali tapti žinomas po mirties, bet kam ta šlovė po mirties. Šlamštas.

Biškį čia į offtopiką nusivariau, bet savaime suprantama, kad turi dirbti, turi stengtis, nes jei nieko nedarysi, tai nieko ir neturėsi, tačiau mano situacija irgi reikia suprasti. Nėra mano gyvenime veiksmo, o veiksmą noriu pritraukti kurdamas internetui turinį. Geriau būt turinio kūrėju, nei turinio naudotoju. Tokia ta tiesa.

Žinoma reikia dirbti, bet ką dirbti, kai viskas kainuoja pinigus, verslo vienas be pinigų nepadarysi, nebent turi ten neeilinių sugebėjimų ir laiko ir taip toliau, bet jei aš turėčiau sugebėjimų aš parašyčiau knygą už milijoną. Bet deja, nekrenta tam tikra korta - reikia rašyti dabar na haliavu ir gal būt kada nors iškris mano korta, bet aš labai abejoju.

Žodžiu susigalvok kokį nors ilgalaikį tikslą ir jį vykdyk. Rašyti tai ne namus statyti, rašymas yra baltas darbas, bet irgi labai sunkus, morališkai, nes neturi jokio palaikymo ir kai nėra palaikymo atrodo, kad geriau viską mesti ir pradėti kažką kitą daryti, bet kai tave pasirenka rašymas, tai tu jau esi pasmerktas ilgam ir nuobodžiam darbui. Kam man visa tai?