internauto monologai

Niekam nerūpi

Kad ir kiek rašysi, kad ir kiek bandysi reikštis -- susidursi su tokia problema, kad niekam niekas nerūpi.

Šiais informacijos laikais labai sunku padaryti taip, kad "kažkam rūpėtų", tai ką tu darai.

Visi nori tik pasijuokt, pašiept žmogų ar kitaip jį nuvertinti -- padaryti jį menkesniu nei yra kiti.

Aišku visais laikais žmonės šaipėsi, bet dabar, skaitmeniniame amžiūje, visi nori tik pasijuokt iš durnelių ar kokių netikėtų įvykių. Žvengas valdo pasaulį.

O kai nori kažką rimtai pasakyt, tai niekam nerūpės, juk mes žinom, kad didžioji dalis žmonių nemąsto taip kaip mes.

Mes ilgą laiką bandom priversti kitus mąstyti, bet mums nesigauna. Reikia, gal, stipriau reikštis. Bet kas iš to, kad tu rėksi tarp uždarytų durų. Tarp keturių sienų. Jei neturi tinkamo kanalo, kur gali reikštis ir tavęs kažkas klausys - tu niekaip nepriversi žmonių tavimi tikėti.

Juk užtenka žmogų tik pamatyti ir mes jau žinome, kas jis toks. Stereotipai valdo pasaulį.

Gal aš padariau klaidą, kad paviešinau savo išvaizdą internete. Dabar žmonės galvoja, kad aš kažkoks juokdarys, kuris rimtai pašnekėt negali -- kam įdomu rimtai šnekėt, kai galima tiesiog pažvengt.

Pradžioje tave ignoruoja, po to iš tavęs juokiasi, vėliau su tavim kovoja ir tik tada tu laimi.

Žmonės mano, jog mane pažįsta, tačiau ką aš durnas, kad rodyčiau tikrąjį save į internetą? Internete ir vagys slypi ir žūlikai ir šiaip atmarozkai. Internete tupi visa visuomenė, ir kokia ji yra internete, tokia ji yra ir už interneto ribų. Per daug žmonių, kurie nemąsto ir pasiduoda bandos jausmui - gerai tai, kad mano minčių atmarozkai čia neras, o jei ras, tai neskaitys.

Norėdamas parūpti žmonėms, turi užkabinti aktualias temas, bet ką žinau -- geriau rašyti tekstą, kuris bus aktualus dešimtmečiais. Toks tas gyvenimas, tu sakai, sakai, o tavęs niekas negirdi.

Nors sako, kad girdi. Bet jei iš tikro būčiau įdomus personažas -- aš matyčiau rezultatus, o dabar rezultatai yra juokingi. Gal kada nors, ateities kartoms parūps mano kliedesiai.

Šiaip, kai esi trenktas, tai realybę matai kitaip, nei ją mato paprasti žmonės. Man vis dar atrodo, kad aš gyvenu kažkokiame žaidime, kur viskas netikra. Fiktyvu.

Ar gali būti taip, kad net realūs dalykai yra nerealūs? Tas, kas atrodo tikra, yra tik iliuzija protui užglušinti. Protui viskas tikra, net sapnas ir tas atrodo tikras, nors visi sapno herojai yra išgalvoti tavo protu. Gal ir realūs žmonės esantys už tavo smegenų yra tas pats? Jei esi solipsistas, tai to niekada ir nesužinosi. Realybė yra reali, tokia ji ir turi būti. O realybės pojūtis, tai kažkelių vatų signalas tavo galvoje. Gal už tavo pačio proto niekas ir neegzistuoja, iš kur tu žinai, tačiau tai yra juokinga, kai sako kažkas kitas negu tu. Skausmas tikras pojūtis, bet jei kažkam kitam, o ne tau, skauda, tai tu ir nejauti. Todėl mes ir esame egoistai, nes kitų jausti mes nesugebame, nebent esame empatikai. Deja aš nesu empatikas.

Tačiau yra taip: jei tau nerūpi kiti, tai ir kitiems tu nerūpi. Tu prieš juos -- visada taip. Tu tarp jų, kažkur minioje blaškaisi arba sėdi namie ir į kiemą neišeini.

Sako, kad mes gyvename tik vieną kartą, nors aš duodu galvą nukirst, gyvensime dar ne vieną kartą. Aišku aš miręs nebuvau, praeitų gyvenimų negyvenau, bet jei gyvenu tik vieną kartą -- tai gyvenimas išvis yra nereikšmingas dalykas, o mes visi tokie susireikšminę. Gyvenam kažkur kosmose ir mums atrodo, kad visas gyvenimas apie mus sukasi. Greičiausiai taip nėra. O gyventi tūkstančius kartų ir to neprisiminti irgi yra nesąmonė. Kur ta visa patirtis kaupiasi, jei jos negalima apčiuopti -- tai irgi kliedesys. Netikiu aš jokiomis reinkarnacijomis. Išvis dievu aš netikiu, jei jau gimei, tai žinok, kad be šeimos šiame pasaulyje neturi nieko. O jei savo šeimos nepavyks sukurti, tai ir gyvensi sau vienas -- niekam nereikalingas ir nežinomas žmogus.

Bandome mes vis kažką išlaužti iš to gyvenimo, bet gyvenimas yra paprastas kaip du pirštai. Susiveiki pavalgyt ir tu jau gyveni. Nieko sudėtingo čia nėra -- tiesiog yra sukurta pakankamai sudėtinga sistema, kurioje mes ir gyvename. Šiaip gamtoje maisto tu nerasi, nebent kokių nors grybų ar uogų, bet apie traškią vištytę teks pamiršt. Žmogus ir tas, būtų pasaulį geresnį sukūręs, nei tas visų garbinamas kūrėjas. Tik duokit rankas prikišt.

Visa problema yra piniguose, neturi pinigų -- negauni nieko iš sistemos. Pinigai, čia neišsemiama tema. Visi nori jų ir visi nori apie juos kalbėti, bet kai žmogui pasiūlai kažką dvasingiau nei pinigai, tai žmogus atsuka nugarą. Gyvendamas dvasingai, neišgyvensi, nes tavo ta dvasia maisto tau neatneš, o jei tikėsi visokiais aferistais, tai pradėsi misti saulės šviesa. Prana. Kosmine energija

Šimtas procentų, mes gyvename kažkur kosmose. Kažkur skraidžiojame ir tiek. Aišku, kai stambiu mastu žiūri, tai mes esame išvis niekas. Bet mes gyvename mikrokosmose. Realybėje, kuri mus supa. O realybei nesvarbu kaip tu ten gyveni - neprisitaikysi - numirsi ir viskas: game over.