Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-09-14

Kita medalio pusė

Norint būti sėkmingu reikia sudominti kitus žmones ir priversti juos kalbėti apie tave, arba bent jau paminėti tavo kokiame nors internetiniame portale.

Jei apie tave niekas nekalba - gaila, reiškia tu greičiausiai nevertas to populiarumo, kurį nori gauti.

Jau ne vieną kartą esu skaitęs patarimus tinklraštininkams, bet pripažinkim tokį dalyką -- žmonės visada skaitys tik geriausius tinklaraščius, o tie, kurie yra mėgėjiški tokie ir liks.

Sunku konkuruoti dėl dėmesio. Galima sakyt, kad skaitalas turi neribotą paklausą, bet užkabink žmones savo raštu, kad toks gudrus.

Reikia mylėti žmones, leisti užsitarnauti jiems tavo pagarbą ir taip toliau.

Bet internete viskas kitaip -- juk ne skaitytojui reikia užsitarnauti tavo dėmesį, o tau reikia užsitarnauti skaitytojo dėmesį.

Mano rašymo kelionė tik prasideda. Nesvarbu, kad rašau jau daugiau nei pusę metų. Reikės ir dešimt metų rašysiu. Tačiau sakau per šiuos šešis mėnesius niekas per daug nepasikeitė. Lankytojų srautas nei kiek nepadidėjo kaip buvo 5 - 10, taip ir liko.

Norėčiau aš visus jus motyvuoti, kad siektumėt savo tikslų, tačiau ne viskas taip lengva, bet taip ir turi būti. Juk jei būtų taip lengva, tai visi būtų tinklaraštininkai ir niekas nedirbtų.

Tokių mėgėjiškų tinklaraščių yra milijonai ir visi konkuruoja dėl lankytojų srauto.

Aš supratau, kad žinomas rašytojas nebūsiu ir tai mane kiek nuvilia. Nesuprantu kuo kiti yra geresni nei aš. Yra tūkstančiai prastesnių knygų išleistų, nei mano detektyvas. Ir kažkas tas knygas perka -- nežinau.

Iš vienos pusės tu gali įdėt darbo nemažai ir tai yra verta, bet jei darbas neneša tų vaisių, kurių tu nori. Tai ką tuomet daryt? Vat tau ir kita medalio pusė.

Galimas dalykas yra tas, kad reikia sustoti ir viską mesti ir ieškoti kokių nors kitų hobių. O iš kitos pusės, manau, reikia išlaukti to momento kai tau pasiseks - iš tų šimtų įrašų bent vienas tikrai bus geras.

Lengva būti rašytoju. Sunku būti skaitomu rašytoju ir iš savo hobio užsidirbti bent kažkiek pinigų. Aišku šlovė, pripažinimas -- tai kiekvieno rašytojo svajonė, bet pripažinkim, kad dauguma nepopuliarių rašytojų, gal tame tarpe ir aš, rašo tik tam, kad rašytų, o vienas kitas rašo nes turi ką pasakyti, tačiau ką tu žmogaus gali pasakyti naujo?

Vienaip ar kitaip visi mes sprendžiame kažkokią problema. Pripažinkim - kiekvienas turime savo problemas, kurias norime išspręsti, bet kai išsisprendžia vienos problemos -- atsiranda kitos problemos. Ir taip gaunasi, kad mes amžinai sprendžiame kažkokias problemas. Dabar mano problema yra skaitomumas, o jei būčiau skaitomas, tada mano problema būtų - kaip išlaikyti skaitomumą. Nu žodžiu gyvenimas tai vienos problemos. Kartais pagalvoju, kad gal iš viso nereikia nieko spręsti -- tikiu, kad kai kurios problemos gali išsispręsti savaime, nes iki šios dienos viskas mano gyvenime išsisprendė savaime.

Aš niekada negalvojau, kad būti blogeriu bus taip sunku, jei būčiau žinojęs, būčiau pasirinkęs kažką kitą, bet kai pasirinkau blogosferą -- kelio atgal nėra. Įdėta nemažai darbo ir jei jausiu, kad turiu dirbti šitoje srityje, tai įdėsiu dar daugiau darbo ir gal kada nors bus rezultatas, bet šiandien - aš tuo labai abejoju. Sudominti masę neformaliais tekstais yra labai sudėtinga - aišku mažą dalį skaitytojų visada turėsi, tačiau jie tau nepadės susirinkti milijono net ir norėdami. Rašymas yra vienas dalykas, o skaitomumas yra kitas. Ir tu gali rašyti kiek tik nori, bet jei tavęs niekas neskaitys - tai tu ir liksi neskaitomas rašytojas. Pripažinkim -- šlovė nėra skirta visiems.

Kitas tinklaraščio rašymo aspektas yra tas, kad reikia žinoti savo skaitytojus. Reikia turėti auditoriją - tačiau iki šiol aš neišsiaiškinau kokia mano auditorija. Aš rašau bendraminčiams, kurie ankščiau ar vėliau suras mano tinklaraštį.

Ar tave skaitys ar tavęs neskaitys priklauso ne nuo tavęs. Kad būtum apkalbamas ir skaitomas turi turėt sugebėjimų ir rašyt geriausius tekstus, o tai, kaip žinia, padaryti yra sunku.

Nenoriu aš skųstis neteisingu pasauliu, nes žaidimo taisyklės yra visiems vienodos. Žinau, rašantys gyvena amžinai. Norėčiau ir aš gyventi amžinai, todėl ir rašau. Gal kada nors prasimušiu, o gal ne. Greičiausiai ne. Nes tu man parodyk žmogų, kuris rašydamas dienoraštį tapo žinomas.

Dar vienas dalykas yra tas, nepaisant visko daryti tai ką nori. Aš darau ką noriu, rašau kaip noriu ir man nelabai rūpi -- ar mane skaitys ar ne. Aišku galėčiau susiimti ir išspręsti kažkokią problemą, tačiau aš labai tingiu. Pilnas internetas rašytojų, kurie sprendžia problemas. Kam dar vienas toks?

Aš tikiu, kad yra žmonių, kuriems neformalūs tekstai patinka. Juk turi būti kažkokia alternatyva visam tam tradiciniam mėšlui. Aš su mielu norų kažką paskaityčiau -- tačiau nerandu, o skaityti tą pačią knygą antrą kartą yra nesąmonė.

Jei viskas nuo manęs priklausytų, tai būtų jėga -- tada tikrai tapčiau žinomas ir skaitomas ir taip toliau, bet kai nuo manęs priklauso tik rašymas, tai ką aš žinau.

Gal nereikia rašyti apie save ir savo problemas, bet dienoraštis yra toks stilius.

Tačiau jei esi narcizas, tai tik apie save ir rašysi. Gal kas panašiai jaučiasi ir jiems tai bus paguoda -- kas čia žino. Esu gavęs laišku, kad šitas tinklaraštis yra superinis, bet kas man iš tų laiškų? Geriau atsiųstų pinigų.

Tokioje apgailėtinoje padėtyje stengiuosi išlikti optimistu ir tikėti, kad gal kažkada - po mėtų, po dviejų, o gal po dvidešimt susilauksiu bent šimto žmonių į dieną.

Kai esi pripažintas, gali rašyti ką nori ir tu jau būsi skaitomas. O kol esi nepripažintas, tol gali rašyti ką nori ir visiems bus ant tavęs nusišikt - čia dar viena medalio pusė.

Bet sakau, nereikia sustoti, nereikia pasiduoti ir reikia rašyti, kol viską išrašysi. Jei pasirinkai šitą hobį, tai būk pasiruošęs rašyt iki apsitriedimo ir kol pirštai nuluš.