internauto monologai

Hmm. Tau nepasiseks, jei tu pasiduosi

Visi mes norime būti rašytojai, poetai, dailininkai, muzikantai ir taip toliau.

Tačiau yra vienas labai svarbus dalykas žmogaus gyvenime - tai pinigai.

Aišku tu gali būti rašytojas ir manyti, kad tavo šlovė ateis ten po dešimt ar dvidešimt metų. Ir kažkada tu turėsi pinigų - tu gali daryti ką nori gyvenime. Siekti šlovės tam tikroje sferoje, tam tikroje nišoje. Tam tikram dalyke ir taip toliau.

Bet visada susidursi su tokiu dalyku, kad gyventi tau reikia šiandien. Ne po dešimt metų, ne po dvidešimt metų, o šiandien.

Todėl daliai nesėkmingų menininkų teks užsiimti kitais dalykais vien tik tam, kad sugebėtų išgyventi. Negali gi amžinai sėdėsi kažkam ant sprando ir tikėtis, kad va tuoj tuoj ateis šlovė ir pradės byrėt pinigai.

Taip gyvenime nebūna, nebūna, kad staiga pist ir tu jau milijonierius. Sako ne piniguose laimė, ne šlovėje, o paprastame gyvenime.

Logiškai pagalvok - ar visi žmonės gali būti milijonieriai? Kas tada dirbs.

Sistema taip sukurta ir tu turi taikytis prie jos - jei neprisitaikai, ir savo pajamų šaltinio tu nesukuri, tuomet tu miršti arba tampi bomžu.

Žinai lengva kalbėti žmonėms, kurie viską turi apie tai, koks lengvas yra gyvenimas ir kaip lengva jame viską gauti. Tiesiog norėk ir viską turėsi, bet matai - noro vien nepakanka. Tu gali parašyti knygą, bet ar tai bus bestselleris nuo tavęs nepriklauso. Tai priklauso nuo žmonių - ar jiems patiks tai ką tu rašai. Juk rašyti gali kiekvienas, tačiau bestsellerį parašyti gali tik vienetai.

Gali galvoti, kad viskas priklauso nuo to ką tu darai, bet ką žinau. Ar tu gali padaryti kažką geriau nei tu gali padaryti? Visi mes turime savo lygį ir kartais atrodo, kad laimi tas, kas geriau rėkia.

Gaila, kad ne visi mes esame vienodi ir vienodai talentingi. Sako sunkus darbas žmogų puošia. Bet ar verta gyvenime dirbti, dėl dalykų, kurių mums nereikia. Aišku aš norėčiau būti žinomas ir taip toliau. Juk parašyti aš galiu, man nesunku, bet mano šlovė ne nuo manęs priklauso. Aš jau įsitikinau, kad esu niekam įdomus žmogus. Galėčiau aišku stengtis įtikti žmonėms, bet nachuj man to reikia.

Galima rašyti apie ką tik nori, jei turi laiko ir ūpo. Gali rašyti knygą, dienoraštį arba šiaip mintis - visiškai nėra skirtumo ką rašai, bet ar būsi skaitomas priklauso nuo to, ką kiti žmonės mėgsta.

Tam, kad būti pripažintu reikia ilgai ir nuobodžiai rašyti. Juk niekam iš tikro neįdomus tavo rašomas šūdas, nes niekas neturi laiko skaityti tuos supistus tinklaraščius.

Tačiau tu turėdamas talentą, kažkokį, turi nepasiduoti - turi tikėti, kad prasimuši, bet tu žinai kiek tokių gudruolių kaip tu yra? Čia buvo toks prikolas. Vienas geriausių Lietuvoje pianistų nuvažiavo į Maskvą ir ten 200 tokių pačių geriausių ir tarp jų jis vidutiniokas.

Logiškai pagalvojus, visi mes kovojame dėl tų pačių pinigų ir dėl tos pačios šlovės. Viena darbo vieta šimtui žmonių - laimi pigiausias ir geriausias, nes niekas nenori mokėt tų pinigų už darbą, kodėl gi mokėti daugiau, jei galima išvis nieko nemokėti. Žodžiu tai yra šūdas.

Kažkada buvau įtikėjęs tuo, kad esu geras rašytojas, bet kai save šitoje nišoje išbandžiau, tai supratau, kad esu šūdas, o ne rašytojas. Tokia ta tiesa. Yra pilna geresnių pisakų nei aš, o aš šiaip - rašau dėl sportinio intereso, bandau išsiaiškinti, kur pakastas šuo visoje šitoje matricoje. Man nesvarbu, gali niekas čia neskaityt, bet aš vistiek ateisiu parašyt, nes tai yra tai, ką aš darau.

Aišku aš norėčiau tos šlovės ir taip toliau, bet kad nėra už ką tos šlovės gaut  - juk aš mokslinių atradimų ar filosofinių klausimų jokių neatsakau. Pripažinimą reikia užsitarnaut, kad žmonės pamatytų kas tu per vienas esi. O jei parašai dienoraštį, tai koks tu rašytojas. Dienoraštis yra pakankamai lengvas stilius, vieni sako, kad jis pavojingas.

Gali eit kačialintis ir tikrai užsikačialinsi, jei nemesi. Gali rašyt, ir prirašysi daug, jei nemesi rašyt. Bet visas reikalas yra piniguose, nes maisto nemokamai nėra. O tu jei rašai ir nieko iš to negauni, tai kaip tu gyvensi - jei niekas tavęs neišlaikys. Pagalvok truputį savo galva.

Aš supratau, kad milijonierius nebūsiu ir kažkokio žiauraus pasikeitimo mano gyvenime nebus. Nebus taip, kad aš pist imsiu ir tapsiu pripažintas pseudofilosofas. Matai, kai nieko gyvenime neveiki, tai būni arba filosofas arba jogas medituotojas.

Reikia pripažinti, kad apart darbo nėra ką veikti, o kai dirbt nenori, tai užsidarai į tokią klizmą, kad eina sau. Užsidepresuoji, užsistagnatizuoji ir prasėdi didžiąją dalį laiko namie - kaip tikras rašytojas.
Visi rašytojai minko klaviatūros raides ir bando sudėti tam tikrą seką raidžių, kuri atneš šlovę ir pripažinimą.

Viskas būtų gerai, jei reikalai eitų ta kryptimi kuria aš noriu, bet va matai.Niekas net nežada eiti ta kryptim, kuria aš noriu. Nu bent šimtas žmonių reguliariai mano pezalus skaitytų - tai būtų gūt.

Nejaugi dievas iš tikro yra, gaila, bet to niekada nesužinosi - ką jam gaila man pripažinimą pablatu duot. Jeigu aš būčiau bent kiek pripažintas, taigi mano svajonė akimirksniu išsipildytų, bet va nesigauna taip kaip aš noriu ir viskas. O gal dievo nėra, tada visą ką pasieki gyvenime vadinsi sėkmė.

Kalbant apie dievus tai pasakyčiau tokį dalyką, kad nu toks pasaulis yra labai intelektualus, ir čia yra daug intelekto pridėta ir tokie dalykai savaime, bet kažkokių intelektualių nustatymų negali susikurt. Juk čia viskas ne bet kaip sukurta. Gyvybė negali susikurt iš ne gyvybės ir šiaip realybė egzistuoja tik gyvybėje. Kiti objektai, tarkim kompiuteris ar keptuvė - jie juk realybės nejaučia, tačiau egzistuoja.

Visatą kažkas reguliuoja. Kodėl aš gimiau būtent į šitą kūną, o ne kažkokį kitą. Kodėl gimiau dabartiniame laike, Lietuvoje, kodėl? Nejaugi čia yra kažkokia misija? Gal visa tai tik žaidimas - aš juk nežinau. Labai keistas dalykas. Aš esu solipsistas, tikintis solipsizmo idėja. Bet aš nesu pagrindinis pasaulio herojus, nes pagrindiniam pasaulio herojui turėtų viskas sektis. Žinau, kad gyvenu kažkokioje sistemoje, kur viskas veikia savaime. Net mirt esi užprogramuotas. Žodžiu kalbėt apie realybę man yra painus reikalas, ypač, kai aš žinau, jog ji gali išsikreipti psichozės metu.

Jei pats savo misijos nežinau, tai kaip aš ją įvykdysiu? Apie sistemas kalba daug žmonių, tiesiog paieškok internete Simulation hypothesis. Ir ten prišikta straipsnių ir video apie šitą dalyką.

Bet vėl gi žinant tokį faktą, kad mes esame kažkur galaktikoje, kuri yra tarp kitų galaktikų, tai susidaro jausmas, kad mes nesame jau tokie ypatingi. Aišku gyvenimas sukasi apie mus ir viskas yra išgalvota. Tai ką aš žinau. Eiliniai žmonės sugalvojo visą mūsų pasaulį. Mūsų realybė, kurioje mes gyvename yra sukurta kitų žmonių. Ir mes gyvename dirbtinoje realybėje, net keliuose sluoksniuose realybės. Ir kas, kad tai supranti ir tai matai, bet jei nesupranti ką turi čia padaryt, tai nieko ir nepadarysi. Gali aišku sukurt savo filosofiją ir ją pardavinėt, bet visos filosofijos yra briedas. Norint turėti maisto savo rankoje reikia dirbti, o darbų būna visokių gi ---- žmogus sėdi twitch.tv saite ir visą dieną žaidžia žaidimus ir į dieną uždirba kažkas tokio apie 100-200 dolerių. Nu ir ką blogai? Nieko nereikia daryt, tik žaist. Aišku, kai rinka persipildo tais žaidėjais, tai išlieka tik geriausi. Kurie yra gabesni ar talentingesni ir taip toliau. Tai sakau darbų būna visokių.

Rašytojas va irgi namie sėdi, dėlioja raides ir uždirba pinigus, bet kai rašytojų daug, tada konkurencija būna. Nes visi kovoja dėl tų pačių pinigų ir dėl tos pačios sėkmės.

Aš tai neskaitau kitų žmonių rašliavos, nes man neįdomu. Taip pat man atrodo, kad ir mano niekas neskaitys, nes kam skaityti, kai yra video? Aišku raštu gali kitaip išsireikšti ir tiek, bet video tai sumeta visą informaciją į galvą ir tiek. O skaitymas yra darbas. Turi gerai išmanyti visą šitą rašliavą ir taip toliau.

Kas iš to, kad mes gyvename simuliacijoje. Mums vistiek reikės valgyt ir eit į darbą. Jei yra kažkoks suplanuotas likimas, tai tu nuo jo nepabėgsi. Kartais man atrodo, kad viskas vyksta autopilotu - automatiškai. Nes tu pagalvok. Sąmonė apdoroja žymiai mažiau informacijos nei pasąmonė. Todėl gaunasi, kad pasąmonė valdo mūsų sąmonę. Ot, kad aš galėčiau išsiplaut sau smegenis nuo visų šitų nesąmonių.