internauto monologai

Vien kantrybės neužtenka

Aišku kantrybė yra vienas svarbiausių faktorių, tačiau jei nori kažką padaryt gyvenime ir šiaip - turi turėt praktinius įgūdžius.

Kažkada prieš daug metų kūriau muziką, ir visai neblogai sekėsi, tačiau kažkaip supratau, kad muzika nėra mano dalykas.

https://soundcloud.com/carbonium - čia galima paklausyti dalį mano kurtos muzikos, yra likę trys gabaliukai. Visus kitus kažkur pamečiau.

Aišku jie skamba neblogai, bet kai aš ką tik prisėdau prie muzikos kūrimo įrangos pas brolį pasėdėjęs penkias minutes supratau, kad nieko aš nepadarysiu.

Aišku viena - norint padaryti kažką reikalingas laikas, kantrybė ir žinoma žinios - be žinių tu nieko nepadarysi. O tam, kad įgyti žinias reikia sėdėti dieną naktį prie programos ir viską išbandyti, deja tam neturiu nei kiek kantrybės.

Supratau, kad muzika nėra mano niša ir niekada nebūsiu muzikantas. Kažkada prieš penkis metus grojau gitara du metus ir per du metus neišmokau nei vieno gabalo. Ritmo pojūtis prastas, į taktą nepataikau ir su kitais groti nemoku. Pardaviau velniop tą gitarą ir dabar džiaugiuosi.

Žinoma kartais norėtųsi paimt gitarą ir pabraukyt per stygas, tačiau tenka pripažinti, kad profesionalus muzikantas aš nesu ir būti muzikantu yra labai sunku. Reikia žinių ir praktinių įgūdžių bei talento. Jei nieko nėra tai muzikantas tu nebūsi.

O kažkada svajojau, kad būsiu gitaristas arba vokalistas, tačiau vokalui neturiu balso, o grot nemoku.

Kažkaip iki šiol tik rašymas man patinka, tai yra pakankamai lengva ir nesudėtinga - aišku, jei neturi rankos, kaip sako skaitytojai, tai nieko gero tu ir neparašysi.

O rašyti ir būti nežinomu yra abidniakas. Rašau ir honoraro negaunu -- ko gero esu rašytojas mulkis. Nors žinai, aš galiu čia rašyti kiek tik noriu, o kai numirsiu taigi mano rašliava liks ir kažkas ras sakys, o čia tai buvo pisaka - gaila numirė. Dauguma dabar žinomų rašytoju gyveno pusbadžiu ir kažką kito dirbo ir visi tapo žinomi tik po mirties, tai kokia išvadą galima padaryti. Tai tokią išvadą, kad visuomenė turi pribręst prie rašytojo.

Aišku internetas pilnas patarimų kaip rašyti ir kaip dominuoti pasaulį, bet aš nežinau - man nesigauna. Turėčiau rašyti ne apie savo gyvenimą, o apie kažką kito, bet ką žinau yra žinomų žmonių, kurie ir dienoraščius rašė - dienoraštis yra labai pavojingas rašymo būdas. Nes rašydamas nesistengi niekam įtikti.

O bandydamas įtikti, tai visiems vistiek neįtiksi, tad nereikia parintis. Rašai dėl savo malonumo ir tiek. Juk daryti kas patinka yra esminis, hedonisto, tikslas. Ieškai gyvenime malonumų, bet jei kažkas suteikia malonumo, tai būtinai atsiranda toks dalykas, kuris sukelia vieną kančią.

Kas iš to, kad tu rašai ir negauni jokių pinigų, bet jei pasisektų ir per klaidą taptum žinomas, taigi čia pizdec kokie pinigai ir būtum tarp verchų savo srities. Aišku reikia suprasti, kad tokių rašytojų kaip aš yra milijonai - visi bando būti pranašesni vienas už kitą. O dar kiek yra tokių, kurie yra pripažinti ir uždirba pinigus - jie matomai daro kažką gero, tai ko aš nesuprantu.

Nors iš kitos pusės yra taip: tu rašai ir tu nesi pripažintas, o jie rašo blevyzgą ir yra skaitomi, nes jie žinomi. Tad kaip prasimušti į žinomus rašytojus. Čia vien kantrybės neužteks, čia reikia praktinių įgūdžių. Aišku man yra pasakyta taip: tavo rašymas yra labai nuobodus, jei nenori būt skaitomas rašyk taip, kaip tau patinka.

Aišku aš turiu blogo skaitytojų, bet jie nesudaro kritinės masės. Nėra jų tiek, kad aš būčiau labai žinomas ir pripažintas asmuo. Visiems reikia video, bet supratau tokį dalyką, kad mano video niekam neįdomus. Mano tekstas yra geresnis nei mano iškalba kalbant į kamerą. Aišku tai yra skirta kitai auditorijai - tie kas skaito - video nežiūri - o tie, kad žiūri video - neskaito. Tokia logika.

Juk aišku aš negaliu kalbėti apie rašymą, rašyti apie rašymą. Pasauliui reikia patarimų ir idėjų, tam, kad pasaulis judėtų. Turiu svajonę, bet sakau - nieko nebus jei aš sėdėsiu čia ir rašysiu diena iš dienos. Aišku su laiku atsiras skaitytojų, bet žinai - per dešimt metų gali tiek daug prirašyt ir vistiek nebūt žinomas.

Geriausiai sekasi rašyti dienoraštį ir filosofines išvadas. Tai ko gero yra mano pašaukimas, bet kai nereklamuoji ir neplatini turinio, tai tikimybė, kad tave  ras tavo skaitytojas yra labai maža.

Tačiau Seth Godin pasakė man labai aiškiai - rašyti blogą yra neįkainojama patirtis ir tai nieko nekainuoja. Blogiausia kas gali būti yra tai, kad tavęs niekas neskaitys, tačiau yra kitas aspektas - jei pakankamai ilgai sėdėsi prie savo blogo, tai išmoksi rašyt ir rašysi geriau, o kai pradėsi rašyt geriau - tuomet atsiras ir skaitytojai. Žinoma, aš nesu marketingistas ar kažkokios srities profesionalas, kad galėčiau žmonėms vtiralint kažkokias įžvalgas ir požiūrį į gyvenimą. Juk aš nesėkmingas žmogus ir nežinau kodėl. Vieniems žmonėms pasiseka - jie skaitomi, jie rašo įdomiai, tačiau pati visuomenė išrenka savo herojus. Gal aš nesu populiarus, nes aš nesu styvenas kingas. Bet reikia suprasti, kad pasaulis yra neutralus ir niekas specialiai nenori tau pakenkti. Dar vienas aspektas yra tas, kad dabar per dieną prikišame internete labai daug informacijos ir žmogus yra užkišamas informacija, tad kai mus užkiša informacija, mes jau pradedame nekreipti į ją dėmesio.

Turi rašyti kažką labai gero, kad būtum žinomas. Čia tas pats ir su muzika - turi kurti tai, kas žmones išjudina - popsą - turi turėt prodiuserį ar dar kokį žmogų, kuris tave iškištų į viešumą. Gali ir pats, bet tada nesitikėk, kad kažkas tave ras. Aš klausau brolio muziką, kurią galite rasti čia: https://soundcloud.com/spirits-grapes

Ir pasakysiu tokį dalyką, kad ji niekuo nesiskiria nuo komercinės muzikos ir laisvai jis galėtų būti populiarus, tačiau jis lieka už borto. Tas pats ir su manimi - mano tekstai niekuo nesiskiria nuo tų komercinių tyradų, tik va aš lieku už borto. Problema yra ta, kad manęs niekas nežino, o kai žmogaus nežino, tai retas, kuris norėtų susipažinti ir užmegzti ryšį.

Gal mes abu nevykėliai -- toks likimas, arba tiesiog mes abu darome kažką ne taip.

Gali svaigti, kad tai kantrybės trūkumas, bet vistiek pripažink - apgailėtina yra daryti tai, iš ko niekada negausi pripažinimo, šlovės ir pinigų. Darai dėl malonumo ir patikėk manimi, tokių, kurie daro dėl malonumo yra labai daug ir tu su visais konkuruoji.

Jei mane kas nors atrastų ir papromotintų būtų visai kitaip, tačiau neformalas yra neformalas. Be abejo yra žmonių, kuriems patinka neformalai, bet žinai tokių yra labai mažai. Ir kas belieka - tai tik daryti ir nesustoti, kitos išeities nėra. Aišku gali reklamuoti ir taip toliau, bet aš sau pasakiau tiesiai šviesiai, kad savo rašliavos nekišiu niekam į akis - jei kam nors reikia, tegul patys suranda. Per google paiešką arba per pažįstamus arba dar kaip nors. Kai man reikia aš randu, tačiau rašydamas darau labai daug klaidų: tarkim neuždedu reikiamų tagų, neuždedu tikslaus pavadinimo ir kitos smulkmenos. Iš tikro nei Google, nei Facebook nenori, kad tu skaitytum tinklaraščius. Facebook nori, kad tu skaitytum jų tinklalapyje. O Google visada kiš žinomus ir populiarius tinklaraščius, tad tu lieki įsuptas į tokį burbulą ir atribotas nuo neaktualios informacijos. Google geriau žino ko mes ieškome, nei mes patys.

Bet aš vistiek nepasiduosiu ir rašysiu kol numirsiu, nors nesu aš rašytojas, tačiau man patinka toks dalykas. Blogosfera suteikia galimybę išsireikšti, tačiau tie blogai niekada Lietuvoje nebuvo populiarūs, na nebent kokiais 2004-2010 metais.

Blogosfera leidžia mėgėjams rašyti alternatyvią informaciją, tą aš ir darau, nes mane patį užknisa masinė medija. Aišku yra žmonių, kurie tai daro už mane geriau, bet ką aš ne žmogus, ką manęs negalima paklausyti - gal aš kiek per rimtas - nežinau, tačiau žmogus, kuris juokiasi klausydamas kažką rimto yra idiotas ir tą aš supratau, kai dariau vaizdo įrašus. Supratau, kad tai ne man.

Mano temos kiek per rimtos, o tai kas rimta nėra populiaru. Nebent tai politika. Aišku rašydamas apie save daug dėmesio nesulauksi, bet kita vertus - apie ką daugiau rašyt? Dar vieną motyvacinį straipsnį? Jų prišikta yra ir faktas, kad iš jų galybės mano parašyto neras. Mano saitą randa tik tie, kas mane žino. O kas manęs nežino, tas manęs neskaito. Tokia paprasta logika.

Aišku, jei dešimtmetį praleisčiau rašydamas, tai gal kažką išmokčiau - ką aš žinau, bet geras tekstas yra tas, kuriuo žmonės nori dalintis, o jei žmogus nesidalina tekstu, tai anoks tas tekstas.

Reikia praktinių įgūdžių, teorinių žinių ir labai daug kantrybės. Tai tiek