Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-08-28

Šiaip turėtum daryti tai ką mėgsti

Pašaukimas, geras darbas. Visa tai skamba palyginus gerai, tačiau kodėl didžioji dalis žmonių nemėgsta savo darbo?

Jei jau taip nemėgstame dirbti, tai kam tada išvis dirbame?

Gerai, gerai prisipažinsiu - mėgstamą veiklą aš turiu. Visa mano problema ta, kad negaunu jokių pinigų ir mano veikla tėra hobis.

Aišku galima hobį paversti darbu - tik reikia daryti viską kiek rimčiau. O kaip nerimtas bičiukas gali padaryti kažką rimto? Juokinga.

Jei tik aš būčiau žinomas - visos mano bėdos išsispręstų. Bet greičiausiai mirsiu bandydamas prasimušti į populiarius rašytojus - o kadangi esu realistas, tai spėju, kad to niekada nebus.

Mes visi prisitaikom prie gyvenimo, prie realybės. Niekas dar nepakeitė realybės. Žemė ir mėnulis - abu - sukasi į tą pačią pusę jau milijonus metų. Gal ir milijardą - nežinau, nesu profesorius.

Man kyla klausimas, kodėl mes negyvename teisingame pasaulyje - jei taip dirbti nemėgstame, tai kam dirbame? Atsakymas labai paprastas - jei žmogus gautų pastogę ir maisto - jis niekada nežiūrėtų į nepatinkantį darbą.

Už viską reikia mokėti pinigus. Pinigai skatina dirbti - tik kažkodėl keista, kad žmonės, kurie dirba 40 ar 60 savo gyvenimo metų neužsidirba pinigų? Na jie užsidirba pragyvenimui ir viskas. Visas jų pelnas baigiasi, o po to žmogų išmeta už borto, kai jo galiojimo laikas baigiasi.

Pasitenkinimą keliantis darbas yra gan nauja savoka. Seniau niekas net nekalbėjo ir negalvojo apie darbą, kuris gali teikti kažkokį tai pasitenkinimą. Darbas yra pragyvenimo šaltinis, bent taip visi sako.

Bet žmogui reikia hobio ir pinigų, o ne darbo. Hobiu gali užsiimti visą gyvenimą ir neuždirbti nei cento, nebent tu esi konkurencingas savo nišoje. Sunku atrasti nišą, sunku atrasti save - bent jau man.

Visiškai nežinau ko noriu, jei reikėtų atmesti blogosferą - dabar sėdžiu - žinau, kas esu - bet nežinau kodėl man nesigauna. Turbūt tokių rašytojų yra daug.

Rašytojas labai gera profesija - ypač po pripažinimo. Bet pačiam reikia pripažinti, kad esi nuobodus žmogus. Juk nuobodus jei ne skaitomas. Gali rašyti įvairiausiomis temomis ir jei tavęs neskaito - tu pralaimėjai.

Norėčiau pakeisti pasaulį, bet pirma turiu pakeisti save - tik problema yra ta, kad sau patinku toks koks esu. Gerai, gerai - pasistengsiu apie save išvis nerašyti, juk niekam neįdomu, kas aš esu ir ką aš veikiu gyvenime. Tiesą sakant aš gyvenimo visiškai neturiu, bet jei būčiau žinomas tinklaraštininkas būtų išvis kitas reikalas, bet pripažinimo reikia ilgai siekti, kartais atrodo, kad visuomenė pati išsirenka savo herojus. Būsi tu geras ar būsi tu blogas - bet jei nori žinomas būti - turi save kišti į eterį pastoviai - antraip žmonės tave užmirš.

Man aišku derėtų išsiaiškinti kelis dalykus: kam aš čia rašau ir kas mano skaitytojas, bet aš rašau savo malonumui ir tai iš vienos pusės yra negerai, nes dedu labai mažai pastangų.

Jei būtų kažkoks metodas, kuris atidarytų visas pasaulio galimybes - aš juo pasinaudočiau, bet tokio metodo dar neradau. Žinau tik tiek, kad žmonės internete ieško informacijos - internete niekas neskaito, bent man taip atrodo. Juk aš pats nesu skaitytojas, bet yra kita medalio pusė - jei tu rašai pakankamai ilgai - tu pasidarai profesionalus rašytojas, nepaisant to, kad neuždirbi pinigų.

Pasaulyje galima daryti beleką, tik labai daug kas kainuoja pinigus, o kaip save atrasti - jei tu tarkim žinai kas esi, bet sėkmė tau neatsisuka. Ar tęsti tai ką esi pradėjęs ar viską mesti ir ieškoti kažko kito?

Kiekvieną kartą metęs - tu viską pradedi iš naujo.

Galėčiau sustoti, galėčiau viską mesti, bet kam tada gyventi? Dėl kokio tikslo? Gyvenime greičiausiai nėra jokio tikslo ir tai yra apgailėtina ir apverktina. Geras žmogus man buvo pasakęs, kad rašymui ranką turiu - nenoriu to mesti. Blogiausia kas gali atsitikti, tai žmonės tiesiog neskaitys mano tiradų. Bet jei parašysiu kokius dešimt metų - tuomet būsiu įsitikinęs, kad padariau viską ką galėjau ir man nesigavo.

Matai kaip yra, kai esi nežinomas žmogus, ne joks įžymybė. Tai niekam neįdomus tas tavo dienoraštis. Yra tikrai geresnių skaitalų ir šiaip pasaulyje yra tik du tinklaraščiai verti skaitymo, tai Seth Godin ir mano - nu todėl, kad kito tokio pačio, kokį aš rašau nežinau.

Gyvenime reikia daryti ką nori ir tik tuomet įsitikinsi ar tai ko tu nori yra tavo pašaukimas. Tikrai pripažinsiu, kad šūdas yra, kai tu rašai ir niekam neįdomu. Toks jausmas, kad rėki uždarame kambaryje ir tavęs niekas negirdi.

Rašytoju noriu būti jau kokius 5 metus. Pastoviai kažką rašau, bet mano rašymas yra koncentruotas į mane, tai yra mano klaida. Bet man pačiam reikia rašyti šitą dienoraštį, kad prisiminčiau kas esu. Joks praeivis neeis ir neskaitys šito dienoraščio, nes paprasčiausiai čia nėra ką skaityti.

Gyvenime esu padaręs nemažai klaidų, bet tiksliai žinau, kad šitas dienoraštis ne klaida, o mano pasididžiavimas. Sunku būti narcizu ir save mylėti labiau nei bet ką kitą pasaulyje, bet manau dauguma žmonių yra savanaudžiai - tai yra išmokstama gyvenant.

Kaip tu nebūsi savanaudis, jei reikia kovoti su kitais už kiekvieną maisto kąsnį.

Jei visi galėtų dirbti ką nori, tai būtų neblogai.