internauto monologai

Senokai nerašiau

Nu ką laikas bėga, ir galvoje ateina bei išeina visokios idėjos.

Kartais sugalvoji vieną dalyką. Tikrai atrodo, kad nėra nieko sugalvota ta linkme ir tik pist, žiūri ir yra. Nieko daryti nereikia - viskas padaryta.

Aišku, nebūčiau aš pesimistas, tai gyvenimas būtų gražus. Tiesą pasakysiu, aptingau aš rašyt, nes nematau jokių rezultatų. Rašai, rašai ir viskas tarytum veltui.

Supratau, kad aš esu tikras nihilistas, kuris gyvenime nemato jokios prasmės. Gyveni miršti ir viskas - nu nejaugi čia gimsti tik tam, kad patirtum tą realybę apie kurią svajoji ir niekada negauni jos?

Nesąmonė. Gyvenimas turėtų duoti tau viską, nes esi ko gero pats pagrindinis asmuo - visi turbūt galvoja, kad šitam gyvenime yra pagrindiniai asmenys. Tenka pripažinti, kad gyvenimas yra decentralizuotas. Gyvenimas vyksta aplinkui tave, o tau pačiam jis nevyksta. Aišku, būti populiariu, būti žinomu yra gerai, bet dauguma tokiais nebūna.

Iš visų pasaulio žmonių žinau gal tik kokius 200 žmonių, kurie man yra žinomi. Žinomu būt lengva, bet va mėgstamu būt, tai jau visai kitas reikalas.

Mane irgi daug kas žino - nu ir kas? Kur mano fanai neformalai? Tokių yra gal tik 50 per visą Lietuvą, o tai yra juokingai mažas skaičius.

Reikia pripažinti, kad normalaus gyvenimo aš neturiu, esu eilinis NEET. Tokių Japonijoje, ir šiaip pasaulyje, yra nemažai. Aš vienas jų - nesimokau, nedirbu ir nesu darbdavys.

Aišku, norėčiau rasti darbą ir dirbti jį iš namų. Manau būčiau neblogas vertėjas, bet mano žinios yra menkos. Visiems dabar reikia žmonių su išsilavinimu, tačiau ką daryti tiems, kurie yra be išsilavinimo?

Aš girdėjau, kad į darbo biržą įsiregistravo 1000 diplomuotų studentų, kurie yra kietekai, tokie, kieti, kad darbo vietos sau susirasti negali. Padėtis, aišku, yra apgailėtina.

Matai, jei aš nematyčiau, kad kai kurie žmonės gyvena geriau nei aš, tai tada aš pats neblogai jausčiausi, bet kai pasižiūri kokius vijebonus daro kiti žmonės, tai pradedi galvot - o kodėl ne man taip. Juk jie tikrai nėra niekuo geresni nei aš ir tu, bet va sėkmė kažkaip ne visiems vienodai limpa. Ką aš žinau.

Toks tas gyvenimas. Namai, darbas arba mokslas ir maistas ir vėl rutina kartojasi. Daug žmonių neturi gyvenimo, o prisiverst kažką veikti ir išlįst iš savo komforto zonos yra be galo sunku, bent jau man.

Viskas remiasi į pinigus, kas turi pinigų, tas ir gali daugiau sau leisti. Ir šiaip, prie gero arba prasto gyvenimo yra priprantama. Pripranti ir atrodo normalu, bet ką aš žinau. Norėčiau kitaip gyvent, bet nieko negaliu pakeist - asmeniškai man, norisi veiksmo. Norisi keliaut, pokalbiuose dalyvaut, bet kaip tu būsi žinomas ir mėgiamas, kai neturi jokio talento?

Viską reikia statyti po truputį, niekas per naktį netampa populiarus, na tai aišku gali atsitikti, bet tai labai retas dalykas. O jei va šiaip sau pasakosi tiradas per internetą, tai jokios sėkmės tu neturėsi.

Ir šiaip, atėjo laikai, kai niekuo žmonių nenustebinsi. Visi viską matė, visi viską žino. Aišku aš galėčiau apsimesti, kad esu skaitomas vlogeris ir koncentruotis tiek į video, tiek į rašymą, bet aš nematau perspektyvos.

Aišku, norėčiau prasimušt, bet pripažįstu, kad esu niekam neįdomus žmogus, nu ten šimtui žmonių, gal. Bet šimtas žmonių pinigų tau neuždirbs. Va tas ir yra blogiausia.

Gali sėdėt, dešimt metį daryt tą patį ir niekas nepasikeis. Viskas bus taip, kaip yra. Aišku tie sėkmingi youtuberiai, blogeriai - jie žinomi jau virš 10 metų. Įdirbis yra. O aš galvoju, kad bus, kai aš dešimt metų parašysiu ir pavloginsiu - o bus šūdas ir tiek.

Neturiu nei vienos pozityvios minties, nulis savim pasitikėjimo ir šiaip tikėjimo, kad man pasiseks. Esami rezultatai rodo, kad aš esu niekam įdomus žmogus. Aišku galiu užsispirt ir daryt tai ką darau nepaisant visko. Tikėtis, kad sėkmė ateis savaime, bet aš žinau, kad taip nebus.

Šiandieninė ataskaita baigta, nebeturiu ką pasakyt - davai, chebra.