Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-08-16

Pakalbam apie savižudybes

Nemažai žmonių nori nusižudyti ir ieško būdo kaip tai padaryti neskausmingai ir taip toliau, bet visi, kas ieško išorinės pagalbos dažniausiai nenusižudo.

Savižudybė, tai savanaudiškas ir iš dalies gėdingas poelgis, kuris tave prives prie sekančio gyvenimo. Neegzistuoti nėra įmanoma, nes laikas išsikreipia mirštant ir tai trunka tik akimirka ir pist - tu jau naujam kūne.

Aš kažkada bandžiau žudytis - surijau kokių šimtą įvairiausių tablečių ir tiesiog viską išvėmiau į unitazą. Patariu nesimarinti tabletėmis, jau geriau kilpa ant galvos. Aišku skausmo bus, bet skausmas tėra pojūtis, kuris ilgai netrunka.

Tie, kurie nusižudo neieško internete patarimų, kaip tai padaryti neskausmingai - nes neskausmingos savižudybės neįmanomos. Skausmas bet kokiu atveju bus ir niekas nežino ar prieš mirtį laikas nesuletėja. Būtų apmaudu jausti skausmą, kuris trunka beveik amžinybę.

Visi žino tokį posakį: sekundė trunka amžinybę, o amžinybė trunka sekundę.

Taip ir yra, nes mirštant išsikreipia laikas.

Aišku jei visi tikintieji, kurie galvoja, jog jie keliaus į rojų, galėtų ateiti į bažnyčią ir persirėžti sau kaklą, deja niekas neeina, nes neva nusižudžius mes keliausime į pragarą. Turiu nuvilti, tačiau pragaras nei rojus neegzistuoja - nes to egzistencija yra nelogiška.

Geriausiu atveju bus kitas gyvenimas, nes mes gyvename cikle. Be abejo viskas tikrai nesibaigia vienu gyvenimu. Bet aš nežinau tiksliai - tokia nuojauta ir tiek. Niekas nežino, kas būna po mirties. Net didžiaisiais pripažinti išminčiai to nežino - nors apsimeta, kad žino. Tas, kas miręs nebuvo, tas ir nežino.

Vienareikšmiškai pasakysiu, kad nusižudo tik tie, kuriems smegenys susisuka. Pabaigi gyvenimo misiją, jei tokia yra, ir pist tu jau ant kilpos. Kojos pačios nueina. Žmogus pats nusižudo, o tie visi emocionalūs, kurie ieško patarimų kaip lengviau, kaip geriau - jie ankščiau ar vėliau susiranda emocinę pagalbą. Dažnai man kyla mintys apie savižudybę, ypač kai nesiseka pastoviai, bet aš kažkaip nesižudau, nes bijau skausmo - lauksiu kol nudurnėsiu arba kol vėžys suvalgys. 

Būdų kaip nusižudyti yra begalė ir manau apie tai kalbėti yra neverta. Žmogus, kuris nusižudo tampa užmirštas, jį prisimena tik giminaičiai, jei jie yra, ir tai su panieka. 

Geriau turėti bet kokį gyvenimą, negu būti mirus. Nesakau, kad gyvenimas yra įdomus dalykas ir čia labai linksma - tiesa pasakius, čia yra labai liūdna, ypač, kai gyvenimas yra nenusisekęs. 

Žmonės miršta kiekvieną dieną ir man net akis nuo to nesuvirpa, nepasidaro nemalonu ar kitaip kaip nors. Viskas pasikeistų jei aš sugalvočiau nusižudyt, bet deja to nedarysiu - esu myžnius. Tačiau kai kiti žudosi man yra nesvarbu, neturiu aš jokios užuojautos ar kokių nors patarimų kaip tai padaryti lengviau ir neskausmingai. O tie, kad mano akyse kalbėjo apie savižudybę - liko sveiki ir nieko nepadarė. Visi tie savižudžiai, kurie skelbiasi apie savižudybes kelia nemenką juoką, nes viskas ko jie nori - yra tai, kad jų kažkas pagailėtų ir su jais pasikalbėtų. O žudytis jie nenori. 

Kas keisčiausia yra, tai faktas, kad tu vistiek mirsi, tai koks skirtumas ar tu ankščiau pats nusižudai ar tu palauki kol numirsi - vienaip ar kitaip išeisi iš realybės. Gyvenimas žmogui duotas, tai tegul jis daro ką nori su tuo gyvenimu, nes didžiajai daliai žmonių realiai yra nusišikt kas miršta, kas žudosi, kas skerdžiasi. Žmogus tėra gyvūnas. O gyvūnus mes valgome, kai be jokio sąžinės griaužimo juos skerdžiame. 

Savižudis turi teisę į nemokamą emocinę pagalbą, bet žinai jei nėra už ką valgyt ir nėra už ką būtą išlaikyt, tai gal ir verta nusižudyt, bet vienaip ar kitaip nieko neturėdamas ilgai nepragyvensi.

Sako, kad dievas mus visus myli, tačiau kodėl jis nesukūrė sistemos, kurioje būtų neįmanoma nusižudyt - visi sako, kad tai dievo valia. Dievas nori, kad ateičiau pas jį! Juokas, juokais, bet taip ir yra. Dėl visų savo nesėkmių reikia kaltint dievą - visą šitą supistą realybę, nes be realybės daugiau nieko nėra. Egzistuoja viena realybė, tai tą - kuri yra tavo galvoje. Jai nutrūkus greičiausiai susikurs kita alternatyvi realybė ir viskas. Bet kokiu atveju realybė turi būti patirta, nes nepatirta realybė neegzistuoja. Gaila mes patys nesame dievai ir savęs nesukuriame. Neduodame žmogui tikslo, kad jis būtų užimtas visą savo gyvenimą, kokia nors naudinga veikla. Žmonės kasdien žudosi ir kapinių biznis veikia - geras biznis. Tu numiršti, ir, kad tavo lavonu atsikratytų mokami pinigais. Jei neturi, tai valstybė kažkiek duoda.

Ar verta gailėti savižudžių? Aš manau, kad neverta. Kam gimti, kad dabar numirti? Juk turi būti kažkoks tikslas, tačiau gaila, jo nesimato, nesijaučia ir užuosti neįmanoma.

Jei sutikčiau savižudį, tai jam nieko nesakyčiau, nes jis būtų jau ant kilpos.