Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-08-28

Mąstyk tu kaip nori

Žinai sako man pesimistas. Bet jei taip gyvenimas išmokė, tai kodėl turiu keist savo mąstymą?

Reikalas tas, kad nei pozityvus, nei negatyvus mąstymas nekeičia realybės. Tu gali mąstyti kaip tu nori. Niekas nuo to nepasikeis - tik tai, kokius veiksmus tu darysi.

Taip, žinau, kad veiksmais, kurie kylą iš minčių mes galima save pakeisti. Bet aplinkos tu nepakeisi, kad ir kaip tu galvosi. Pakeisti gali tik save. Pasaulis nepasikeis, net jei tu pasikeisi.

Aš va pagalvoju - ar nerealu yra tapti žinomu tinklaraštininku? Realu ir dar labai, bet va kažkokia problema neleidžia man tobulėt kaip žmogui.

Ar tai mano mąstyme, ar tai mano veiksmuose. Velnias žino. Žinau tik tiek, kad kol nesi populiarus, tol nesi niekam įdomus. Juk aš buvau žinomas, bet va manęs niekas nepripažino - pagalvojo, kažkoks lochas sėdi prie kompo ir visiems aiškina.

Tai aišku yra juokinga ir apgailėtina.

Reikia nuspręsti - ko aš noriu iš gyvenimo. Žinau, kad noriu būti pripažintas blogeris arba turtingos moters. Bet kad būti pripažintu nereikia rašyti apie save, o aš tik tą ir darau.

Gal reikia subręsti ir nukreipti mintis nuo savęs, bet sunku tai padaryti, kai esi narcizas - egomanjakas. Bet šiuo metu bandau save atrasti ir savęs atradimas yra labai sunkus procesas.

Kartais atrodo, kad niekas nevyksta.

Seniau tai turėjau veiksmo gyvenime, važinėdavau po miestą, vaikštinėdavau, gerdavau. O dabar trinuosi tik rajone. Pasidariau vietinis kentas. Neturiu gyvenimo.

Kompas, maistas, lova ir trumpalaikis išėjimas iš namų. Ir nejaugi viskas dėl to, kad mano mąstymas supistas. Jau tuo teko ne kartą įsitikinti. Bet reikia pripažinti - visi bedarbiai taip ir gyvena. Nes tam, kad gyventi reikia pinigų. O kai pinigų nėra - tai toks tas ir gyvenimas - egzistencija.

Egzistuoti sekasi puikiai, bet ką aš žinau. Norėčiau kažką pakeist savo gyvenime, bet nesigauna. Juk reikia pradėti dirbti - kažkada. Čia gal visas šūdas nuo mano ligos. Šizofrenija sirgti yra ne prikolas. O gal vaistai glušina protą.

Seniau tai aš ir dirbt norėjau ir integruotis į visuomenę, bet laikui bėgant kažkas atsitiko. Užsidariau namie iš kur nenoriu niekur eit. Kažkoks totalus diskomfortas. Namie jaučiuosi geriausiai, bet gaila, kad kažkaip iš namų - per internetą - nesigauna pakeisti savo gyvenimo. O kažkada galvojau, kad aš rašysiu ir žmonės mane susiras patys. Aš jiems patiksiu - bus man šlovė, pripažinimas ir kitokie dalykai. Aišku - gal dar nepraėjo tam tikras laiko tarpas. Nori būt rašytojas - rašyk. Viskas tuo pasakyta.

Aš galėčiau galvot gal ir kitaip, bet realizmas neleidžia. Kadangi esu pesimistas - realistas, tai manau, kad gerai žinau gyvenimo dėsnius. Jei esi geras rašytojas - tuomet atsiveria tau visas horizontas, o kai esi niekas - tada net rašytoju negali būti. Kaip norėčiau būti pripažintas ir, kad galėčiau sau gyvenimui užsidirbti rašydamas apie savo gyvenimą. Tai iš tikro būtų mano svajonė, bet gaila pinigų niekada nematysiu. Gal aš čia save užparinu, bet tai greičiausiai yra tiesa vien tik dėl to, kad niekam įtikti aš nenoriu - noriu patikti.

Gyvenimas bėga greitai. Atsikeli - pasirodai ir turėtų būti jėga, bet deja taip nėra. Nors ir sako, kad 80% sėkmės priklauso nuo pasirodymo. Bet kažkaip nežinau - nevyksta reikalai taip, kaip aš noriu. Nesu įžymybė, negaliu rašyt apie savo gyvenimą, nes pripažinkim - ką gi domina žmogaus gyvenimas, kai jis neturi gyvenimo. Kai jis yra komerciškai nesėkmingas.

Va jei laimėčiau milijoną loterijoje, tada jo - būtų jėga. Tada visi norėtų išgirsti mano sėkmės istoriją, o dabar, tai vienas šnipštas.

Aišku rašyti dėl malonumo yra labai geras dalykas. Tai lavina smegenis. Mintys kažkaip pasidaro normalesnės, bet sakau nusibodo man skųstis. Nusibodo man parintis, kad mano dienoraštis niekam neįdomus. Bet iš tikro problema yra ne dienoraštyje, o mano mintyse. Matomai tuo, kuo aš domiuosi - domisi labai maža dalis žmonių. Jei turėčiau tūkstantį skaitytojų per dieną būčiau laimingas, bet dabar vidurkis yra 5 žmonės per dieną, kurie neskaito to, kas čia parašyta. Gal iš vienos pusės tai yra gerai, nes galiu rašyt ką tik panorėjęs.

Po mano mirties liks krūva rašliavos ir galės kokie diedukai skaityti ir sakyti, va čia tai geras dienoraštis. Maladec bachuriukas rašė, bet gaila netapo pripažintas iki mirties. Tik po mirties. Visa tai kelia juoką.

Aš nesuprantu, kodėl yra taip sunku gauti tai ko tu nori iš gyvenimo. Sakyčiau, kad aš nieko nedarau, bet kad aš darau labai rimtą ir sunku darbą. Tiesiog kartais man atrodo, kad nėra lemta, kai kuriems dalykams įvykti. Kaip kiti gauna pripažinimą ir rašo ką nori, o kai aš rašau ką noriu, tai bybis nulis pripažinimo.

Pasaulis iš tikro nėra teisingas ir gali tu galvoti kaip tu tik nori - prie pasaulio tau teks prisitaikyti - niekur tu nesidėsi. Turėsi gyventi, nebent sugalvosi kilpą ant galvos užsidėti.

Toks jausmas, kad gyvenimas mane nori kažko išmokyti. Aš pagalvoju - kas bus jei aš rašysiu dešimtį metų, 20 metų ir iki savo gyvenimo galo - gal tada ims kažkas ir pasikeis?

Žinau, kad turi feilint iki tol, kol tau pasiseka. Nejaugi žmonės nemėgsta skaityti, o gal yra tai, kad rašau aš šūdą. Negaliu niekaip suprasti. Aišku esu gavęs laišku, kad mano rašliava visai nieko, bet tai buvo gan seniai. Pritraukt dešimt žmonių savo rašliava yra pašaukimas. Jei galėčiau sudominti dešimt žmonių - žinočiau, kad kažką gerai darau. O dabar žinau, kad yra vos kelis pastovūs skaitytojai.

Siekiu to laiko, kol mano rašliavą platinsis mano skaitytojai. Iš tikro norėčiau būti toks populiarus kaip Seth Godin, bet lyginant su juo, tai aš esu niekas!!!

Turi specializuotis, turi kažką mokytis, nes vien rašydamas savo apgailėtiną dienoraštį nieko nepasieksi. Aišku aš viską žinau ir taip toliau, bet man norisi rašyt apie save ir apie savo mintis ir nuomones. Gal kam nors tai bus naudinga ir įdomu.

Sunku pripažinti, bet ne visi mes esame talentingi, gražūs ir turtingi. Visi mes skirtingi, o kai neturi talento, tai vienintelis dalykas kurį tu gali padaryti siekdamas savo  tikslo, tai atsikelti ryte ir pasirodyti, nes tik 20% yra profesionalumas.

Laikui bėgant patobulėsi, jei savo misiją vykdysi ir toliau. Man tikrai nusibodo rašyt apie savo supistą gyvenimą, bet, jei žinočiau, kokią raidžių kombinaciją suvest į kompiuterį, tai būčiau milijonierius. Mane nuo milijono skiria tik reikiama raidžių kombinacija.

Mąstykit kaip norit, galvokit ką norit, bet mirsiu išrašęs labai daug visokių dalykų, o dar kai pabręsiu, tai išvis kitokios mintys bus galvoje, nes pastebėjau tokį dalyką, kad protingėju kiekvienais metais ir į save žiūriu maždaug taip: koks gi aš durnas buvau.

Žodžiu, ačiū, kad perskaitėt mano rašomą šūdą, linkiu jums sėkmės ir visko ko geriausio. Užsukit dar kartą, jei įdomu čia Jums, o aš einu parūkyt.