Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-08-25

Komforto zona

Tam, kad išeiti iš savo komforto zonos reikia ten būti.

Visiems aišku, kad savo komforto zonoje nieko gero nepasieksi, nes būtent ten jautiesi saugiai.

Gyvenime galima daug ką pakeisti, tačiau visais atvejais jausiesi sutrikusiai ir nestabiliai.

Kartais pagalvoju - ar verta man kažką keisti, jei man ir taip gerai. Gaila, tačiau tenka pripažinti, kad komforto zonoje niekas nevyksta.

Nejaugi visą gyvenimą norėjęs būti rašytoju dabar eisiu ir pradėsiu sportuot? Tai visiškai priešinga tam, ko aš noriu.

Juk atsikeliu ryte parašau ką noriu pasakyt ir tiek - per daug nedirbu, aišku galėčiau ten nertis iš kailio ir bandyti parašyti kuo daugiau visokiausios prasmės, bet kam to reikia - jei nematau jokių rezultatų? Tiesą pasakius jaučiuosi ir taip durnai, nes vis kažkam kažką bandau įrodyti.

Jau šimtą kartų galėjau mesti visus šituos rašymus ir tiesų pasakojimus - bet mesti nesinori, nežinau kodėl. Man tai toks jausmas, kad būtent tai ir turiu daryti. Tai juk mano pačio pasirinkimas.

Aišku, įrodyti žmonėms, kad esi kažko vertas - privalai išlįsti iš savo komforto zonos. Komforto zonoje niekas nevyksta.

Galėčiau nusipirkti vienos pusės bilietą į kokią Prancūziją, bet kam man to reikia. Ką aš noriu bastytis ir prašyti išmaldos? Ateis laikas, kai negalėsiu sugrįžti į savo komforto zoną - tada ir pasikeisiu, o kol kas mane viskas tenkina. Kiti mano, jog galėčiau turėti daugiau - bet to ko aš noriu - gauti negaliu.

Tikrai nesuprantu ką turėčiau keisti - norėdamas gauti tą rašytojo pripažinimą, kokią knygą man čia parašyti? Ar viską mesti ir susitaikyti su tuo, kad niekada nebūsiu pripažintas rašytojas?

Mesti būtų per daug lengva. Visgi noriu kažką kažkam pasakyti - galėčiau specializuotis ir rašyti apie kažką konkretaus, bet, kad man abstrakčios temos yra įdomesnės, nei kažkas rimto.

Galvodamas abstrakčiai duodi sau laisvę. Sako gyvenime gali veikti beleką - bet visa veikla prašosi pinigų, o dirbti aš tikrai tingiu ir nenoriu, ypač, kai negaliu susirasti sau tinkamo darbo.

Gal rimtai atėjo laikas mesti viską velniop ir kažką pakeisti savo gyvenime - dėl tikrų rezultatų. Bet jei aš mesiu rašymą, tai tada niekada nebūsiu rašytojas.

Kažkaip tai keista.

Šitą tinklaraštį rašau dėl kelių žmonių, kuriems greičiausiai yra visiškai nesvarbu ar aš rašau jį, ar jo nerašau.

Pasakiau sau - rašysiu apie dešimt metų, jei iš to nieko nesigaus - tada būsiu supratęs, kad mano rašliava yra niekam reikalinga. O reklamuoti, brukti žmonėms savo rašliavą - tai ne mano stilius, kas norės tas susiras.

Galbūt esu užsigrūzinęs, užsidepresavęs, užsičiklinęs pesimistas, bet ir toks žmogus vertas vietos šiame pasaulyje. Tam, kad kažkas pasikeistų reikia pakeisti pasaulį, nes aš sau patinku toks koks esu. O pasaulis - jis niekada nepasikeis. Labai gaila, bet tenka pripažinti šitą tiesą.

Tiesą pasakius nežinau kodėl nesu skaitomas tinklaraštininkas. Juk viską iš širdies darau, dėl meilės rašymui. Turbūt ne visiems lemta būsi žinomais ir pripažintais rašytojais. O gal mano tema yra per siaura. Aš tikrai nesuprantu ką aš darau ne taip - galėčiau specializuotis, bet nematau prasmės. Juk visas internetas tiesų prirašytas ir dar aš čia kažką rašau.

Velniop visą šitą reikalą.