internauto monologai

Gyvenimas žudo

Gimstame ir iškarto judam link mirties. Keista pripažinti, bet gyvenime nėra jokio tikslo. Visi mes gyvename šiaip sau, tačiau kiekvienas susikuria sau individualų tikslą - tokį, kurį vykdys visą savo gyvenime. Bet tu pagalvok kiek daug pasaulyje žmonių, kurie neatsiranda tinkamoje vietoje tinkamu metu.

Jei gyveni be tikslo, kaip tikras nihilistas - tuomet nėra ko stebėtis, kad nesiseka. Populiariais yra tampama, kaip ir išsimokslinusiais ir stipriais ir protingais - viskas yra su laiku įsisavinama ir išmokstama.

Bet jei aš neturiu jokio gyvenimo tikslo, tai kam aš gyvenu? - Tai natūralus žmogaus klausimas, nes niekas nenori gyventi be tikslo ir šiaip be tikslo yra kažkaip tai liūdna.

Sunku pripažinti, bet greičiausiai dievo nėra. Jei būtų dievas ir viską žmogui duotų - visi būtų turtingi, kostiumuoti ir niekas iš bado nemirtų. Čia pas mus milijonai ligų - milijonai susirgimų visokiausių ir žmonės serga - bandydami visaip išgyventi.

Mes tiesiog esame gyvūnai, kurie yra užprogramuoti numirti. Kiti gyvūnai dievams nesimeldžia. Žinau tik tiek, kad pas žmogų yra kitokios smegenys nei pas gyvūnus. Aišku mes galime mąstyti ir rašyti ir kurti ir kažką atrasti, bet kam visa tai reikalinga - jei mes kažkada numirsime? Susikūrėm sau komfortą ir esame laisvi kaip niekada istorijoje, bet vistiek kažkaip sėkmingais tapti nesigauna.

Norėčiau, kad man pasisektų tapti tuo - kuo aš noriu, bet bus kaip bus. Greičiausiai trūksta praktinių įgūdžių ir teorinių žinių.

Kažkada galvojau, kad esu filosofas, bet savo gyvenime iš filosofavau tik tai, kad laikas neegzistuoja, kai nėra jį jaučiančio - todėl iki pirmos gyvybės, kuri gali fiksuoti laiką - viskas įvyko akimirksniu.

Žinau, kad iš akmens gyvybė negali pasidaryt. Reikia gyvybės, kad būtų gyvybė. Aš nežinau, gal tą gyvybę davė dievas, o gal susikurė viskas savaime. Žinau tik tiek, kad kai aš numirsiu užsibaigs visa mano realybė, bet kad atgimtum turi numirti. Kažkada aš sužinosiu, kas yra mirtis. O jei nieko gyvenime nepadarysiu, tai savęs paklausiu - kam aš gyvenau?

Gyventi be tikslo yra labai nuobodu. Po mano mirties liks tik rašliava, kurią būsiu prirašęs. Sako, kad tie, kad rašo - gyvena amžinai. Norėčiau ir aš gyventi amžinai - savo rašliavoje.

Bėga laikas, o aš senstu - sveikata prastėja kiekvienais metais, o aš rūkydamas save žudau. Norėčiau pakeisti pasaulį - norėčiau gyventi šimtą metų, tada tai tikrai būčiau išmintingas. O dabar - eilinis durnelis, kuris bando pasauliui įrodyti tai, ką pasaulis ir taip žino.

Juk niekas nesikeičia jei kažką žinai, vistiek reikės maistą dėt į burną ir rast švarų unitazą bei lovą. Gyvendamas kuklų gyvenimą gali išsisukti nuo darbo - visi nori, kad tu darytum tai, ką reikia jiems. Nenoriu tokio gyvenimo, nes negimiau tam, kad kraučiau bosui turtus. Gimiau, tam, kad rašyčiau savo mintis į internetą. Labai gaila, kad nesu pripažintas rašytojas, būčiau toks, tai būtų pinigai. Būčiau turtingas, galėčiau leisti sau gyventi. Nes dabar pas mane ne gyvenimas, o eilinė katino tipo egzistencija.

O kai gyveni gerai - nenori nieko keisti, aš savęs klausiu ar noriu pats save pakeisti ir atsakymas dažniausiai būna - ne. Noriu tiesiog daugiau sau leisti, nes palyginus su didžiaisiais šio pasaulio gyventojais neturiu nieko - nu kojas rankas, galvą.

Sako žmonės, kad susireikšminimas yra baisus dalykas, nereikia galvoti, kad pasaulis tau kažką skolingas - tu pats turi užsitarnauti ir viską visiems įrodyti. Gali būti teisus, tačiau niekam neįdomus ir nereikalingas. Nu ir kas, kad tu teisus? Niekam tai nerūpi, nes visi viską ir taip žino.

Daug dabar pripažintų žmonių, kurie gavo pripažinimą po mirties gyveno pusbadžiu ir dirbo visokiausius darbus. O jei nedirbi kokius 27 metus, tai automatiškai tampi filosofu arba jogu kokiu nors.

Dabar suprantu, kad visiškai nesvarbu ar aš tapsiu žinomas rašytojas ar ne. Tai yra tikrai nesvarbu, bet tikėtis to reikia - gal pakankamai ilgai sėdint ir rašant kažkas pasikeis, o gal ir ne. Aš nežinau.

Žinau, kad nieko nežinau. Sako, kuo durnesnis jauties, tuo protingesnis esi. Aš jaučiuosi be galo durnas. Pridaręs nemažai klaidų gyvenime. Jei galėčiau sugrįžti atgal ir sau pasakyti, tai nemažai pasakyčiau. Ir žinau tokį dalyką, kad kiekvienais metais aš tik protingėsiu, nes gyvenimas yra gyvenimas ir gyvenimas moko visokiausių dalykų. Jei gali išgyventi nemanau, kad klaidingai supranti gyvenimą. Kiekvienas turi filosofija, kuria gyvena. Na nebent kiti žmonės yra botai ir gyvena automatiškai - man kartais taip atrodo, bet ką? Aš kažką įrodysiu, buvo tokia filosofija vadinasi solipsizmas.

Kartais atrodo, kad visas gyvenimas sukasi aplink mane - juk pats sau esi pagrindinis veikėjas. Bet pagal tai, ką aš gaunu iš gyvenimo suprantu, kad visas gyvenimas yra decentralizuotas - pagrindinio veikėjo nėra. Mes tikrai negyvename kosmoso centre, gal kur nors iš krašto.

Jei būčiau žinomas pisatelius, tai nežlugčiau, bet klausimas ar visą gyvenimą verta vargti vien tik tam, kad mirti netapus žinomu? Ne tai, kad aš esu to vertas, bet aš to noriu.

Žymiai durnesni autoriai išleidžia knygas, kurios yra šūdo vertos, o aš ką? Varau sau filosofinius tekstus ir tiek. Bandau sudominti pasaulį, bet filosofiniais pezalais pasaulio nesudominsi, nes esi nepripažintas. Kad tapti pripažintų reikia rašyti, o kad klausytų reikia tapti pripažintu ir tai yra uždaras ratas. Bent man taip atrodo.

Žinau, kad neprivalau būti pats protingiausias pasaulio žmogus, kad tapčiau pripažintas. Bet vien tik rašyti neužtenka, reikia ir marketingu užsiimti, bet aš be galo tingiu. Norėčiau, kad žmonės patys mane rastų. Gal reikia pradėti rašyti durniams? Bet to aš nenoriu, nes man nereikia, kad mane garbintų visokie durniai - atsiprašant. Prašau neįsižeisti, čia ne apie tave. Čia bendrai.

Kažkada pats ieškojau informacijos, o dabar pats ją rašau, nes neturiu ką veikti ir rodos, kad turiu ką pasakyti. Buvau mažas vaikas ir niekada nenorėjau pinigų, norėjau nušvisti ir išsilaisvinti nuo aplinkos sukuriamų kančių. Aišku, kančių pas mane jokių nebuvo - visos jos buvo išgalvotos, nes tikros kančios aš nesu matęs. Galvojau, kad nušvitę žmonės gyvena žymiai lengviau ir tampa pripažinti. Vietoj to, kad nušvisčiau - išprotėjau. Pamačiau nemažai, bet ar tai yra tiesa, ką aš mačiau ar ne - nežinau.

Kai sergi, pats nejauti, kada plepi nesąmones, o kada kažką rimto. Išsikreipia realybės suvokimas ir tu pradedi mąstyti kitaip. Aplinka pasidaro kitokia, o nuo vaistų ar ligos tampi viskam apatiškas. Kiekvienas žmogus, kuris serga psichine liga turi skirtingus priepuolius skirtingus suvokimus ir kitokį gydymą. Visi žmonės serga skirtingai. Aš pats nejaučiu, kad aš sergu. Tiesiog esu viskam apatiškas, ir mane tai užknisa.

Nes dirbt nenoriu, mokytis tingiu, norisi tik rašyt ir išrašyt savo pezalus. Kartais atrodo, kad rašau vietoje to, kad kalbėčiau su kažkokiu filosofu. Žinau, kad pasaulis pilnas durnių, aš tame tarpe, bet durniai čia neskaito - toks mano laimėjimas.

Filosofiniams pezalams yra tam tikra auditorija - žmonės, kuriems įdomūs kiti požiūrio kampai. Aišku nesu aš ten super filosofas, mėgėjas aš. Ir ne filosofas. Pesimistas realistas.

Jei tapčiau pripažintas, tai tuomet ir knygas mano spausdintų ir žmonės tinklaraštį skaitytų - jei būčiau pripažintas galėčiau rašyti ką tik noriu - tą ir dabar darau, bet sėkmė nėra mano pusėje.

Gyvenimas iš tikro žudo, kiekviena diena tu artėji prie pabaigos ir kažkada visas šitas žaidimas užsibaigs. Tikiuosi spėsiu išrašyti viską, ką tik noriu. Ir manau, kad niekada nesustosiu rašyti, nes jei taip atsitiktų - tai būtų pravalas.