Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-08-13

Cigaretės ir apie gyvenimo liūdėsius

Čia prieš tris dienas nusipirkau tris blokus cigarečių už 30 eurų. Sakyčiau, kad visai neblogai pakelis už vieną eurą. Sutaupiau pinigų ir šiaip turėjo kainuoti 36 eurus, bet padarė 6 eurų skidką.

Gyvenimas vis dar nuobodus, dėl savo ligos nesu motyvuotas. Prisimenu seniau buvau darbštesnis - nereikėjo prisiverst, kad eičiau mokytis - man tai patiko. Buvau normalus visuomenės narys, o kai susirgau pasidariau kažkoks nenormalus.

Tenka pripažinti, kad gyvenime reikia kažką daryt, tačiau kai prisiverst nieko padaryt negali - tai ką tu padarysi.

Sėdžiu namie, rūkau cigaretes ir gerai. Toks nuobodus gyvenimas ir va pagalvojau, kad tie amerikiečiai filmuoja sėkmingus gyvenimus vien tik tam, kad tu sėdėtum ir pavydėtum.

Mano gyvenime trūksta veiksmo. Norėčiau ir aš būt žinomas blogeris ir iš to pinigus daryt, bet ką padarysi, kad svajonės ne visiems išsipildo.

Galvoju, kad rašysiu dėl malonumo, bet kuo toliau tuo labiau galvoju, kad neturiu aš ką parašyt gero. Vis skundžiuosi savo gyvenimu ir rašau apie save -- argi ne visi taip daro?

Kiekvienas žmogus nori būti sėkmingas ir geresnis už kitus - konkurencija žiauri. O aš nenoriu būt geresnis už kitus, nes kai esi geresnis turi rūpintis tais, kurie savim pasirūpinti negali.

Bandau išsiaiškinti ir suprasti dėl ko mano gyvenimas toks nuobodus, būčiau žvaigždė tai visi norėtų su manimi dirbti ir man padėti, tačiau žvaigždė aš nesu, nors mano svajonė yra tapti žinomu vlogeriu, bet kai žmonės pamatė mane, kad aš toks prastas kiemo bičas, tai kam bus įdomu skaityti apie kažkokio varguolio gyvenimą.

Pirma tinklaraščio rašymo taisyklė yra tokia: niekada nerašyk apie save, tačiau aš nesugalvoju ką čia dar galėčiau parašyti. Juk aš rašau dienoraštį ir žinau tokį dalyką, kad kiekvieną kartą prisėdęs kažką parašyt aš tampu geresnis rašytojas - aišku reikėtų skaityti, bet skaityti kažkokias nesąmones aš tingiu. Nesvarbu, kad knygos lavina vaizduotę - tu man pasakyk, kas šiais laikais skaito?

Juk žmonės žiūri video ir klauso audio, tekstas yra atgyvena. Aišku jei rašytum aktualijas, tai jo tada skaitytų, bet kai darai kažkokį undergroundą, tai ką - galvoji skaitys?

Nereikia juokauti, tai kas daroma dėl malonumo taip ir lieka - malonumu.

Esu daug rašęs ir prirašęs ir ištrynęs, bet turbūt turėti krūvą nebaigtų istorijų yra rašytojo likimas.

Aš prisipažinsiu -- nesu aš rašytojas, aš mėgėjas. Juk kas iš to, kad tu rašai - turėtų būti iš to pinigai, bet vėl gi nerašysi, tai ir nesužinosi ar tapsi populiarus ar netapsi.

Aišku, pasakiau sau, kad daugiau knygų nerašysiu. Nes rašydamas nefasoninę literatūra žinomu netapsi. Prikeverzoti gali kiekvienas, o vat tapti rimtu ir pripažintu rašytoju, tai čia ne kiekvieno nosiai - tu turi rašyti tai, kas patiktų kitiems žmonėms.

Tipo kokį nors romaną arba rimtą detektyvą arba šiaip dienoraštį. Gal sakyčiau mano problema yra ta, kad mano šito saito niekas neranda, bet jei būtų čia ką paskaityti, taigi iškarto žmonės rastų - juk tekstas irgi gali eiti viral.

Stengiuosi būti optimistas, bet negatyvas yra negatyvas - šitas mano saitas, tikriems pesimistams. Juk gyvenime gali gauti viską, tačiau nesi nusipelnęs -- greičiausiai.

Reiktų aišku specializuotis į kažką, rašyt kažkokia kita tema, o ne tai, kad dienoraštį - juk dienoraščiai niekam neįdomūs. Pats dienoraščių neskaitau ir tikiuosi, kad kažkas mane skaitys - esu be galo naivus. Kažkada tikėjau, kad pasaulis sąžiningas ir teisus, bet aš klydau. Vieni gauna todėl, kad būna reikiamoje vietoje reikiamu laiku, o kiti nuolat nepataiko ten atsidurti.

Kai neturi draugų, kurie kažką veikia gyvenime - tai ir pats nieko neveiksi. Formuoja tave tavo aplinka. Galima sakyt, kad savo gyvenimus susikuriame patys, tačiau yra taip: tu reaguoji į aplinką, o aplinka reaguoja į tave ir viskas. Jei pavyks atsidurti tinkamoje vietoje tai tau ir pasiseks, šitą aš labai gerai žinau.

Tu juk nepasirinksi kokiom ligom susirgsi. Pist sėdėsi prie kompo ir tau psichozė, po to kita ir tu jau diagnozuotas šizofrenikas. Kai susergi šizofrenija, tai pasikeičia aplinkos suvokimas, savęs suvokimas ir šiaip bendras gyvenimo supratimas. Nuo vaistų apatija, niekas nedomina, niekas nepatinka, daryti kažką išvis tingisi.

O buvo laikai, kai aš mokytis norėjau ir dirbt netingėjau - bet tie laikai ėjo ir praėjo. Tai, ką aš žinau. Tokio kelio aš nepasirinkau -- jis mane pasirinko. O kad kažką pakeist reikia ir valios turėt ir kantrybės bei pastangas kažkokias dėt - o aš nieko nenoriu daryt, nes man ir taip gerai. Nu kaip gerai -- spolchuja.

Ir šiaip žmonių depresuotų labai daug yra, kai kurie iš jų geria antidepresantus, kad atsistatytų. O aš ką - nesu toks užsigrūzinęs kaip atrodau. Apsimetu tokiu. Visada, kai nori kažką gero parašyt užsigrūzini tam, kad būtų rimtas tekstas. Ką aš žinau.

Dienos greitai slenka, bėga laikas ir tu pats nežinai kada tu numirsi ar kada lėktuvas į būtą įskris -- visiems atrodo, kad jie saugūs, bet iš tikro mes nesame nei saugūs, nei laimingi. Kalbu apie tuos žmones, kurie ištisai namie sėdi prie kompo, o tokių žmonių yra daug. Tokių, kurie gyvena tokį patį gyvenimą kaip aš -- jei jau susirgai, tai niekada nebūsi toks koks buvai. Taip jau yra.

Su liga reikia susitaikyti, aišku aš psichozės neturėjau jau kokius metus ar du - bet atsigulu į ligoninę profilaktiškai pailsėti nuo supamos aplinkos, o ten nauji žmonės, nauji pažįstami. Tie žmonės supranta, kas yra psichinė liga, bet gerai, kad dar protas neatbuko ir nelinguoji į langelį žiūrėdamas. O taip gali atsitikti kiekvienam, tik niekas apie tai nesusimąsto.

Visi galvoja, kad užbaigs savo gyvenimą be sąžinės graužaties, nors iš kur aš žinau kaip visi galvoja? Nežinau, žinau tik, kad negalvoja kaip aš. Aš toks vienintelis pesimistas - realistas.

Mes va galvojame, kad esame unikalūs. Aišku kieme gal ir nesimato tokių pačių kaip mes, bet garantuoju, kad pasaulyje ne vienas ir ne du tokie patys kaip aš. O gyvenime svarbiausia susirasti bendraminčių, su kuriais būtų galima laiką praleisti, o kai bendraminčių nėra tai toks tas ir gyvenimas.

Norisi pabėgti, bet gaila nėra kur bėgti. Ir šiaip nuo savęs nepabėgsi, kad ir kaip tu ten norėsi. Gyvenimas tikrai ne visiems yra saldus. Ir iš vienos pusės tai džiugina. Toks tas gyvenimas darbas namai darbas namai. Niekada nenorėjau per daug dirbti, dėl to ir nedirbau, o daug visko mokiausi. Norėčiau ir dabar pasimokyti, bet labai tingiu. Tinginys nesveikas užvaldęs mane ir aš žinau, kad čia nuo ligos arba nuo vaistų. Vaistai garantuotai slopina laimės hormonus - dopaminą ir seratoniną - taip atrodo parašiau, nežinau.

Žodžiu ------ užteks čia pezėti reikia eiti parūkyti.