Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-06-05

Nenugalimas noras išpopuliarėti

Populiariems žmonėms durys labiau atidarytos nei tiems, kurie nėra populiarūs. Kai esi žinomas - visi nori su tavimi dirbti.

O kai esi niekas - turi save parduoti.

Keista, bet jei nemokėsi savęs parduoti - tai taip ir liksi bedarbis. Aš tai nesu profesionalus pardavėjas - nemoku parduoti. Nemoku dominuoti. Ir mano gyvenimas yra kažkokia tai nesėkmė. Aišku, kiti sako, kad turiu džiaugtis, kad turiu rankas ir kojas. Aš aišku džiaugiuosi, bet tas džiaugsmas man durų neatidarys.

Supratau, kad gyvenimo tu nepakeisi. Gyveni gyvenimą tokį koks yra duotas. Sėdi ir lauki kol atsiras kažkokia galimybė. Bet taip nieko ir nesulauksi.

O gaila.

Iš gyvenimo norisi daugiau, o lauke nėra ką veikti. Pinigų irgi nėra. Naujų dalykų neišbandysi neturėdamas pinigų. O sėdėti ir laukti, kol save atrasi - neįmanoma, aišku laukti gali, bet savęs taip neatrasi. Turi pastoviai išbandyti kažką naujo. O kaip tu išbandysi, kai neturi už ką bandyti ir cigarečių nusipirkti?

Toks tas gyvenimas, jis nėra toks kokį rodo per televizorių. Per daug metų tampi sėslus, pradeda niekas nedominti ir taip užsidarai į save. Pabėgi nuo pasaulio ir tyliai lauki to laiko, kai tau pasiseks.

Populiarumas yra viskas. Darbas yra viskas. Reikia rasti sau vietą, o kai vietos nerandi - tuomet gyventi neįdomu. Nenorėčiau visą savo gyvenimą praleisti darbe, kuris man nepatinka.

Noriu daryt kas man patinka, tik va bėda - nežinau kas man patinka. Lyg rašyti visai nieko, bet profesionalu aš nenoriu būti, nes reikės rašyti tai, kas manęs nedomina. Video įrašus irgi įdomu daryti - juos dar daugiau žmonių pamato, bet kam visa tai? Kokia to prasmė?

Kartais atrodo, kad gyvenime reikia tik maisto į burną įdėti ir pamiegoti. Tu gyveni. Bet kai matai, jog kitiems sekasi - tai ima pavydas. Kodėl gi kiti geresni nei aš? Ką jie turi kažką, ko aš neturiu? Juk visi gimsta vienodi - gal.

Sako tuksenk į duris ir bus atidaryta, bet realiai man jau nusibodo tuksenti - niekas tų durų neatidaro. Durys, dūros. Ai nesusipratimas kažkoks.

Dėl gyvenimo reikia konkuruoti su kitais - absurdas, geriau būtų koks nors komunizmas, bent darbą turėčiau. O dabar nieko neturiu, nei pinigų, nei darbo - bet jei dirbti tai kas tau nepatinka, tai irgi šūdas.

Kažkaip reikia rasti sau vietą, bet kas galėjo pagalvoti, kad atrasti save bus taip sunku. Vienu momentu atrodė, kad save atradau - rašytojas - bet pinigų iš to nepasidarau, tai ką man vėl savęs iš naujo ieškot? Kažkokia nesąmonė.

Labiau norėčiau būti žinomas rašytojas, blogeris, bet kai rašau kažkokį šūdą - tai kam čia įdomu. Aišku atsiranda tokių, kuriems patinka, tačiau jų yra per mažai. Dabar visi mano video žiūri, nors nejaučiu jokio kaifo juos darydamas, Nu gal biškį kaifo.

Bet vistiek aš širdimi jaučiu, kad esu rašytojas labiau nei aktorius. Vaidinti, tai aš nemoku. Rašyti, šiek tiek geriau sekasi, bet vistiek. Galiu savo visą išmintį sudėti į internetą ir abejoju, kad daugumai žmonių patiks. Kai būni neformalas, tai tu pritrauki tik kitus neformalus. Ir šiaip - kas šiais laikais skaito? Ypač, kai yra pilna kitų - geresnių rašytojų, kurie rašo knygas ir kitus dalykus.

Aš įsirėmęs į problemą - aš nežinau ko noriu, ką gi veikti šitam gyvenime. Niekas nieko padaryti neprašo, į darbus nepriima. Aišku, jei nereikėtų uždirbti pinigų, tai aš būčiau blogeris, oj, aš ir taip toks esu, bet vistiek. Nesukčiau sau galvos dėl to, kaip aš gyvensiu kai mano maitintoja numirs. Jei žinočiau, kad aš pirmas numirsiu - tai man būtų dzin, deja nežinau.

Šiandien nusiunčiau CV į vieną firmą, kuri užsiima telemarketingu - pripisau proto, kad turiu tris metus darbo patirties ir dirbau neoficialiai per pažįstamus. Aišku aš čia įsiduodu, jei mane pagooglins, bet man kažkaip pochuj. Aš žinau ką galiu ir jei norint gaut darbą reikės meluot - tai aš meluosiu, nes kai nemelavau, tai į mane niekas dėmesio nekreipė. Visi galvoja, kad aš tuščia vieta. Nevykėlis, kuris nieko nemoka. Rašyt ir meluot aš moku - bet man tai nepatinka. Tačiau turi daryti viską, kas tik tavo rankose, kad iškiltum tarp savo konkurentų ir tai gali būti melas. Visi gi pradeda nuo nulio ir kiekvienas savo sėkmę sukuria pats - aš irgi noriu būti sėkmingas, bet sėkmė nėra mano pusėje. Labai gaila.

Norėčiau aš turėt mėgiamą darbą, pinigų, nuosavą būstą, moterį, kurią mylėčiau, bet kam toks luzeris kaip aš reikalingas? Kad ir kaip ten žiūrėsi, kad ir kaip filosofuosi - vistiek įsiremsi į tą pačią problemą - iš kur gaut pinigus. Galėčiau eit žolę stumdyt, bet bijau, kad pagaus ir reikės atsėdėti. Nors aš ir taip sėdžiu, tik namie. O jei būčiau populiarus, tai daug žmonių norėtų su manimi dirbti. Tačiau toks nefasonas, kokį aš darau - niekada neatneš to populiarumo, kurio manai esąs vertas.

Norint būti populiariu reikia daryti tai, kas kitiems žmonėms patinka, tačiau kai aš esu netradicinis žmogus, bent jau man taip atrodo, tai aš niekada nepadarau to, kas kitiems patinka. Norėčiau, kad mano gyvenimas būtų susiklostęs kitaip - įdomiau. Bet, deja, nieko pakeisti aš negaliu. O pasikeisti nenoriu, nes patinku sau toks koks esu.

Mano gyvenime trūksta veiksmo, kažkokių išvykų, kelionių. Bet vienas daryti to nenoriu - reikia kompaniono. O tarp mano draugų - avangardistų nėra. Norėčiau pakeliauti po pasaulį be pinigų, bet įsiremiu į tokią vieną bėda - už ką gi aš maisto gausiu - niekas manęs nemaitins. O prašinėti žmonių pinigų ir bomžauti kažkaip dar nesinori - per anksti. Bet vėlgi bomžai kažkaip išgyvena. Pakeliausiu, kai bus visiškas pizdec. Dar kol galiu išbūt savo namie ir nieko nedaryt, tai naudojuosi proga.

Žinau, kad pamatyti pasaulį yra verta, tačiau tai didelis diskomfortas, ypač be pinigų. O kai nėra pinigų, tai tu su komfortu nepakeliausi. Be pinigų pavojinga - gali kažkas užpult, ir palikt tik su triusikais. Gaila, bet noro neužtenka. Reikia imtis kažkokių veiksmų, tačiau aš visiškai neturiu jokios idėjos, kokie tie veiksmai turi būti.  Jei aš kažką žinočiau, turėčiau rankas, nes dabar jos tarsi iš šiknos auga. Gabumų nulis, Norai begaliniai ir yra toks atotrūkis tarp svajonių ir realybės. Bet guodžia tai, kad nesu aš toks vienas. Pilna tokių, kurie negyvena svajonių gyvenimų. Tik pagalvok - sėkmingi būna tik vienetai, populiarūs irgi vienetai. Jei lemta būti nesėkmingu ir nematomu - tai toks ir būsi.

Tu gi negali valdyti realybės, realybė veikia savaime. O jei ji veikia savaime, tai mes šimtu procentų gyvename programoje, kurios tu nenuhackinsi. Gali daryti tik tai, kam turi leidimą. O jei leidimo neturi - tai ardykis kiek tu nori - populiarus nebūsi. Ir šiaip, parodyk man žmogų, kuris neturėdamas talento tapo populiarus? Turi turėt kažką - arba grožį, arba protą, arba išmintį - kažką, kas duos tau galimybę būti populiariu. Šlovė ne kiekvienam. Milijonai irgi ne kiekvienam. Supranti, tai, kas turi vietą po saule - niekada neužleis vietos naujiems ir nežinomiems veikėjams. Žinau tik tiek, kad jei rašysiu, tai gyvensiu amžinai savo rašliavoje, kad ir kokia ji ten bebūtų. Bet išpopuliarėti, kai numiršti yra absurdas.