internauto monologai

Kodėl psichologas ir psichiatras niekada nesupras, kad mes gyvename sistemoje

Ši mintis man jau yra kilus seniai, bet sugalvojau užrašyti tik šiandien po sapno, kuriame pasmaugiau laidu savo buvusį klasioką ir susapnavau, kad vaidinu filme the truman show, kurį bandžiau žiūrėt, bet man nieko nesigavo.

Kodėl retas, kuris žmogus suvokia, kad gyvena sistemoje arba kitaip tariant matricoje iš kurios atsijungti nėra įmanoma. Tačiau atitrūkti yra dar ir kaip realu, ypač kai tau psichozė.

Aišku, tai psichologinis sutrikimas ir taip toliau.

Tam, kad suprastum, kad sapnuoji turi pabusti - tai reiškia atsijungti nuo sapno ir papulti į kitą realybę. Visi sapnai ir visos esamos ir buvusios haliucinacijos yra ne kur kitur kaip tavo galvoje, tačiau ir realybė yra tavo galvoje. Tam, kad realybė egzistuotų ji turi būti patirta. Nesvarbu kas patiria, nes realybė yra smegenyse, o ne kažkur kitur. Juk pati materija negali jausti savo paties egzistencijos - man taip atrodo, nes ji neturi nei sąmonės nei pasąmonės, o tai reikalinga, kad jausti realybę ir laiką.

Kad suvoktum, jog gyveni sistemoje - turi nuo sistemos atitrūkti. Jausti realybę tokia kokia ji yra nėra duota visiems. Tai aišku galima vadinti haliucinacija, gliuku ir taip toliau. Tačiau mūsų pasaulis yra vieta, kur tu atlieki pagrindinį vaidmenį. Tu niekada nežinosi ar kiti žmonės iš tikro egzistuoja ar yra tik padaryti tam, kad tu nesijaustum vienas ir tavimi būtų pasirūpinta. Juk tokius pačius veiksmus žmonės daro tiek žaidime, tiek realybėje. Juk jei galima suprogramuoti žaidimą, kur žmonės bus daug maž savarankiški, tai ką negali koks nors intelektualus dievas sukurti realybės sau, kurioje jis pats ir egzistuoja bet kokioje formoje, kokioje jis tik nori. Ir šiaip, ką dievas negali įsikūnyti į kokį nors žmogų ir jam parodyti tikrąją realybę? Aišku tikrosios realybės tu nepamatysi, nes esi žmogus. Realybę matysi kaip žmogus ir tik jis. Jei būtum bitė - matytum realybę kaip bitė ir turėtum visiškai kitą realybės suvokimą. Negali iš tikro žinoti, ar gyvūnai ir kiti žmonės nėra botai, o aš tokių gliukų turėjau. Pagal standartinį savęs suvokimą tuo nesinori tikėti, nes tai tiesiog iškreiptas suvokimas, bet kas jei tai tiesa? O šios tiesos niekada neįrodysi. Kiekvienas žmogus gyvena savo pojūčių sistemoje, jei informacija jam ne aktuali ir neįdomi - jis į ją nereaguoja, reaguoja tik jo pasąmonė, kuri visada reaguoja į viską.

Taip pat kaip ir sapną, realybę kuri tave supa suvoksi tik tuomet, kai nuo jos atitrūksi. Supranti, visur aplinkui yra informacija - mus visus pastoviai bombina kažkokia informacija, raidės ir žodžiai, tai ne kas kita, kaip instrukciniai arba vadinkime "programiniai" kodai, kurie veikia tik tarp žmonių, o šiaip iš esmės nieko nereiškia. Ir kai atitrunki nuo žmonių sistemos, kuri gyvena universalioje sistemoje pradedi nesuvokt nei kas yra raštas, nei ką reiškia žodžiai ir pasidaro išvis labai sunku orientuotis šitoje vadinkime matricoje.

Jei niekada iš sapno nepabustum, tai galvotum, jog tavo sapnas yra tavo realybė, kurioje tu ir gyveni. Kai sapnuoji, net ir laikas eina greičiau, o tai reiškia, kad po mirties laikas neegzistuoja ir tu gimsi vos tik praėjus akimirkai - gimsi kitam kūne, kitoje realybėje - su sąlyga, kad realybė yra galvoje ir turi būti patirta, kad ji egzistuotų. Mes tikrai negyvename objektyvioje realybėje, nors taip atrodo. Tačiau visa realybė gali egzistuoti tik kažkokiame proto ir sąmonės ir pasąmonės atitikmenyje. Kiekvienas žmogus, jei jis nėra botas ir jei tai galima būtų įrodyti kažkaip, gyvena unikalioje realybėje, kuria jis suvokia subjektyviai. Aišku mūsų realybės persipina, nes objektyvioji realybė yra kolektyvinė. Kas gali įrodyti man, kad aš nesu sisteminis vienetas, kuris veikia savaime. Niekas negali to įrodyti, nes aš kaip ir visi tik reaguoju į aplinką ir prie jos prisitaikau, be realios galimybės kažką įtakoti, tik pasirinkti tarp kavos ir arbatos, kas yra ne kas kita kaip binarinis mąstymas: taip arba ne: 1 arba 0.

Reikia suprasti tokį dalyką, jog nepatirta realybė neegzistuoja. Tačiau kai mes tik kažką už savo horizonto atrandame ar pamatome, tai pradeda egzistuoti kaip realus objektas, bet jei mes galvosime, kad yra kažkoks dievas, kuris viską valdo ir viską sukūrė - mes klysime, todėl, kad net ir nematomus dalykus reikia patirti. Tarkim, aš žinau, jog yra marsas, tačiau jis man nėra realus. Jis man toks realus kaip ir dievas - internetas pilnas paveiksliukų, yra kažkokios informacijos ir tiek. Bet aš dabar neimsiu ir nesakysiu, jog marsas neegzistuoja, nes žmonės pradės šaipytis. Ką noriu pasakyti, tai yra tai, kad objektai ateina į realybę tada, kada yra jaučiami ir matomi ir patiriami bet kokia forma - ar tai paveiksliukas, ar tai apsakymas ar aprašymas ir taip toliau, tačiau tu pats nesi garantuotas jokios informacijos tikrumu, nes informaciją galima sukurti ir kiekviena informacija yra kuriama visuomenei iš subjekto perspektyvos.

Kažkas yra matęs marsą per teleskopą ir jis pradeda teigti, jog egzistuoja marsas - ten padaroma nuotrauka, surenkama informacijos kažkiek ir jis pristatomas kaip realus objektas, kuris egzistuoja visatoje ir tam tikrų žmonių realybėje, o kadangi mes gyvename kolektyvinėje realybėje, tai automatiškai pradeda egzistuoti ir mano suvokime, bet ne realybėje. Aš marso nesu matęs realiai, todėl mano subjektyvioje realybėje jis neegzistuoja, tačiau egzistuoja mano vaizduotėje.

Taip pat ir žmogus, kuris nėra patyrės atitrūkimo nuo realybės, negali nieko sakyti apie tai, ar jis gyvena sistemoje ar ne. Nes jis to nepatyręs, tačiau jis gali rasti informacijos trupinių kažkur internete ir bandyti tai suvokti, bet jam tai bus tik informacija, o ne realus potyris.

Gaunasi taip, kad kiekvienas žmogus turi sau duotą misiją. Žmogus yra automatiškai sukoduojamas ir sukuriamas sistemos taip: kad jis atliktų savo funkciją. Jeigu dantys netrupėtų, tai dantistų nebūtų, todėl galima sakyti, jog dantys trupa todėl, kad būtų dantistai. Nors dantys trupa ir gyvūnams, tačiau tie dantistų neturi.

Visa žmonija yra kaip viena didelė šeima, šeima turiu omenyje sistema - kiekvienas atlieka kažkokią funkciją. Vienas didelis skruzdėlynas, o taip atrodo, nes funkcijų yra be galo daug. Ir jei tau nėra duota vykdyti kažkokios funkcijos, tu jos ir neįvykdysi. Ne mes pasirenkame kas esame, o mus sukuria sistema, nes jei sistema neleistų mums būt daktarais, tai mes jais ir nebūtume. Tu gimsti su tam tikromis žiniomis, kurias gauni iš aplinkos, iš savo kultūros ir tave visiškai suformuoja mokykla ir kitos mokymo įstaigos, bei tavo ligos ir dar kiti dalykai.

Kokia nauda iš psichiatrijos pacientų. Kai išeini iš savo realybės suvokimo, tai tuomet gauni informacijos apie kitą suvokimo galimybę. Juk ne aš vienas sakau, kad gyvename sistemoje ar kažkokioje simuliacijoje. O jei ne aš vienas taip sakau, tai gal tai tiesa - tiesiog yra daug žmonių, kurie yra tai patyrę ir kai tu kažką patiri - tu nori apie tai informuoti visuomenę, nes jei tu esi koks nors šizofrenikas ar reguliariai pagauni psichozės priepuolius, tai gal tai yra tavo funkcija? Nes juk niekam kitam tu nebūsi reikalingas turėdamas psichinę ligą. Juk informacija apie kitokius realybės suvokimus yra psichiatrijai labai naudinga ir reikalinga. Aišku atsijungęs nuo sistemos tu vienas pats neišgyvensi ir tave reikės atgaivinti arba palaukti ilgesnį laiką, kol tu pats atsikačialinsi arba priprasi prie savo būsenos.

Mano problema su psichiatrija yra ta, kad man neleidžia pačiam savo galvoje suvokti, kas yra išprotėjimas ir kam jis yra reikalingas, mane iškarto gaivina ir vėl prijungia prie sistemos iš kurios ką tik atitrūkau. Matai jei tu gyveni sistemoje, tai tu turi elgtis sistemingai antraip neišgyvensi sistemoje ir numirsi. Iššoksi pro kokį langą ar palysi po automobiliu ir taip toliau.

Aišku aš suprantu, kad yra visokių išprotėjimo formų ir visokių ligų ir žmonės be vaistų greičiausiai neatsistato, nes pinasi sapnų pasaulis su patiriama realybe ir tu išvis patiri kažką nerealaus, kas atrodo realu, bet jei tai realu, tai ką tai nėra tikra? Tiesiog smegenys pradeda trumpint ar ten pradeda trukti mikrokomponentų ir vitaminų.

Kita mano teorija yra ta, kad žmonės kurie vadovaujasi protu yra funkcijos žmonės. Tam, kad išeitum iš funkcijos, turi išeiti iš proto, nes protas reikalingas tik tam, kad tu mąstytum, kam gi jis dar reikalingas? Turi protą - protauk. Žmonės sako, jog protas yra neribotas dalykas, tačiau mano suvokime protas yra ribotas dar ir kaip. Juk sąmoningas protas apdoroja tik 40 bitų per sekundę, o nesąmoningas protas 40 milijonų bitų per sekundę.

Dr Lipton also says that the unconscious mind operates at 40 million bits of data per second, whereas the conscious mind processes at only 40 bits per second.
O tai reiškia, kad mūsų visas gyvenimas yra ne kas kita kaip autopilotas, todėl iš esmės reikia atrakinti savo protą, kad būti talentingu, gabiu ir kitaip pranašesniu žmogumi negu kiti, bet klausimas kaip atrakinti tą protą, kai išėjęs iš proto tu išvis savęs nekontroliuoji. Tai arba tu turi priprast prie kitokio suvokimo arba dar kažkas. Nes iš savo patirties galiu pasakyti, kad protas atsirakina ir tu pradedi suvokti viską greičiau ir geriau. Tiesiog prarandi kontrolę. Juk kišdamas į galvą kažkokią informaciją proto neišlavinsi, jis vistiek apdoros 40 bitų ir viskas. Tiesiog žinosi daugiau, bet kas iš to, kad tu daug žinai.

Aišku čia tik mano teorija, gal viskas yra kitaip, tačiau aš nei programuot galiu išmokt, nei gitara grot ir neįsivaizduoju kaip tu gali dėti tiek daug pastangų, nes kai nesimato rezultato, tai pastangų išvis dėt nesinori. O pasaulis yra sukurtas protingų žmonių. Juk, kad kažką sukurti reikia žinoti kaip ir ką daryt. Reikia rimtai būt gabiu žmogumi, kad viską išmokt. Nesuprantu, kaip su tokiomis prastomis smegenimis kaip pas mane galėčiau kažką išmokt - man nelenda neaktuali informacija ir tiek, bet realiai juk turėčiau ir galėčiau išmokti bet ką. Bet kažkaip nedomina, nežinau.

Grįžtant prie savos teorijos pasakysiu taip, kad tie žmonės, kurie žino kažkokią paslaptį, kad protas atsirakintų, tai jie tos paslapties nepasakys vien dėl to, kad jiems gerai, kai aplinkui juos yra nemąstantys žmonės, nes pagal žaką fresko, tai žmonės išvis neturi kritinio mąstymo gebėjimų ir išvis nemoka mąstyti, bent taip jis sako savo lekcijoje. Ir tai iš dalies yra tiesa, nes pasaulis yra sukurtas per daug metų ir nesėkmingų bandymų. Patiri nesėkmę ir mokaisi. Ir be to pasaulį sukūrė daug žmonių, o ne vienas kažkoks žmogus padarė visus atradimus. Juk jei žmonės iš tikro būtų intelektualūs, tai pasaulis būtų kitoks. Tačiau žakas išvis klausia ar žemėje yra intelektuali gyvybės forma. Aišku juokas juokais, bet pripažinkim, kad iš pasaulio tu negausi to, ko pasaulis nenori tau duoti. Gali čia rašyti svaigiomis idėjomis, bet pripažintas būsi tada, kai baigsi universitetą. Ir visos tos tavo asmeninės mintys yra kitų minčių makalošė, tad nieko tu "savo" nesugalvosi. Paimsi idėją, ją pakoreguosi ir tiek.

Tai jei mes gyvename sistemoje, tai sistemą reikės laužti iš vidaus ir iš dalies tai jau yra daroma, tarkim kokia nors genetinė modifikacija, kad ir tas pats dantų taisymas. Juk tai ėjimas prieš pačią gamtą ir prieš jos dėsnius ir tai yra gerai, nes technologija atveria naujus ir nepažintus horizontus, kurie palaipsniui tampa realybe ir praplečia mūsų suvokimą, kuris automatiškai atveria naujus horizontus ir kiekvienas žmogus kažkaip prisideda prie sistemos, net ir mažiausiomis pastangomis ir tai jau yra reikalinga.