Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-06-21

Kai nėra palaikymo

Jei norėsi prasimušti, turėsi labai tikėti savimi ir savo galimybėmis. Nes bus laiko periodas, kai suprasi, jog tavęs niekas nepalaiko ir niekas nenori, kad tu pasiektum savo svajones ir suprasi, kad esi niekam neįdomus.

Iš tikro tas palaikymas yra labai svarbus, bet kai niekas tavęs nepalaiko - kartais atrodo, kad geriau sustoti ir nieko nedaryti ir viską mesti, bet jei sustosi, tai reikės daryti kažką kito ir tą nuo nulio.

Neapsimoka sustoti.

Aš puikiai suprantu, kad niekam nesu įdomus. Viską, ką parašau ir pasakau - skaitau pats. Labai sunku yra sudominti žmones, bet jei bandysi kam nors įtikti, tai parduosi save.

Svarbiausia žinoti ko nori ir siekti to bet kokia kaina. Aišku, visa tai laiko gaišimas, ypač kai neturi pripažinimo, neturi žmonių rato, kuriems tu rūpi ir kartais tikrai atrodo, kad nepasiseks, kai negali užkabinti stygų, kurias girdi kiti žmonės.

Jausmas, kad groju išderintu instrumentu, tačiau juk aš viską darau dėl bendraminčių, o ne kitokių žmonių. Man nereikia žmonių, kuriems aš nerūpiu. O pasaulis pilnas tokių. Kartais atrodo, kad pats turiu su savimi šnekėti ir pats sau padėti.

Sako, kad norint būti sėkmingu užtenka tik pasirodyti - gali visiškai neturėti talento, bet jei pasirodysi kiekvieną kartą ir padarysi savo darbą - sėkmė ateis, tačiau patikėk manimi, kaip sunku yra tikėti, kai nematai jokių rezultatų - keli laikai ir keli komentarai - viskas ką tu gauni už tai, kad bandai kažką pakeisti savo gyvenime.

Supranti, kad niekam tu nerūpi, tačiau turi nesustoti. Kito kelio tiesiog nėra. Ir jei aš prasimušiu, tai paklausiu žmonių - kur Jūs buvot, kai man labiausiai Jūsų reikėjo.

Palaikymas yra labai svarbu, kad ir tie patys dešimt žmonių. Bet kokį palaikymą reikia įvertinti, nes be jo greičiausiai nieko ir nepadarysi.

Save į viešumą gali kišti, kad ir dešimt metų - jei grosi išderintu instrumentu, niekas tavęs negirdės ir niekas neklausys, todėl labai svarbu yra užkabinti tai, kas rūpi kitiems žmonėms, o tada, tai jie tavęs klausys.

Bet ar tu nori žmonėms įtikti, ar tu nori išsakyti tai, kas yra svarbu tau.

Bet kokiu atveju, sunkiuoju periodu tu būsi vienas - niekam reikalingas ir tada turėsi pagalvoti, dėl kokių žmonių darai, tai ką darai ir ką tu išvis nori įrodyti pasauliui.

Milijonai žmonių ir visi sako tą patį, tačiau kokia tikimybė, kad tave pastebės, o jų ne? Tikimybė lygi nuliui. Tačiau dėl nulinės tikimybės irgi reikia pasistengti. Norėčiau tapti matomas, norėčiau tapti svarbus ir gerbiamas, bet to greičiausiai niekada nebus, nes niekas manimi netiki, o ypač aš pats savimi. Būčiau pozityvaus mąstymo atstovas, būtų lengviau.

O kai galvoje vienas negatyvas ir visi gyvenimo įsitikinimai surinkti iš 27 metų gyvenimo patirties, tai nežinau ar gali būti kitaip nei yra dabar. Aišku, reikia tikėti, bet kartais tikėti yra taip sunku.

Sako, įsivaizduok, kad rašai ir niekas neskaito, bet tai kaip aš tada uždirbsiu pinigų, jei manęs niekas neskaitys ir niekam aš nebūsiu įdomus. Problema yra tame, kad kol esi nepripažintas, gali rašyti kiek tik nori, gali kalbėti ir niekas tavęs negirdės.

Svarbiausia yra būti išgirstam, o kol esi nematomas - turi tikėtis, kad bent vienas žmogus tave mato, girdi ir supranta. Ir tada visiškai nesvarbu ar tave mato vienas žmogus ar visas milijonas.

Tik laikas parodys ar tu būsi sėkmingas ar nesėkmingas, o laikas eina ir viskas keičiasi, tačiau tu turi suprasti, kad visiems žmonėms ir visoms kartoms rūpi tie patys dalykai - niekas per daug nesikeičia.

Todėl geriau rašyti informaciją, kuri yra ilgalaikė, kuri būna aktuali net ir po dešimties metų.

Jei neturėčiau ką pasakyti, tai aš užsičiaupčiau, bet aš negaliu tylėt. Noriu pakeisti pats save, o po to ir pasaulį, bet jei netikėsiu, tai ir nerašysiu. O galiausiai užtilsiu ir susitaikysiu su pilku - nematomų žmonių gyvenimu. To labiausiai nenoriu.

Negaliu įtikt, negaliu pritapt ir kito kelio aš neturiu. Į šią padėtį mane įstūmė pati realybė ir netikiu, kad žmonės valdo realybę, man labiau atrodo, kad realybė valdo žmones, o ne žmonės realybė.

Jei tau gaunasi tik vienas dalykas ir jį bent kažkiek moki - turi jį paleisti į veiksmą. Jei aš mokėčiau dar kažką daryti tikrai nesėdėčiau čia ir nerašyčiau kaip kam reikia gyventi ir kam kuo reikia tikėti, bet gaila nemoku. Nesimokiau mokykloje, o reikėjo.

Reikėjo eiti į darželį, į mokyklą ir į universitetą - susirasti darbą ir kaip peliukui tylėti ir susitaikyti su karčia realybe, susirasti moterį, ją vesti ir susilaukti vaikų, nusipirkti lizingu būstą ir visą gyvenimą mokėti pinigus, kad išlaikyti tai, kuo labiausiai tikiu, tačiau gaila. Viskas po laiko, aš tikrai buvau durnas, kad pasirinkau šį kelią, nes dabar esu nematomas žmogus, tai, ko labiausiai bijojau.

Bet aš dar viliuosi, kad ne per vėlu tai pakeisti, o gal jau viskas po laiko - aš nežinau, bet spardysiuos, kol užgęsiu. Ir kai būsiu numiręs, man bus ramu, nes žinosiu, kad dariau viską ką galėjau, o nepakeičiau nieko. Nebijau gyvenimo nugyventi veltui - šlovės į kitą gyvenimą nepasiimsi. Kaip ir turto, meilės, materijos ir savo asmeninės reputacijos bei patirties. Viską vistiek, reikės pradėti nuo nulio.

Ar verta tikėti savimi? Aišku, kad verta, nes niekada nežinai, kada tau pasiseks. O jei savimi netikėsi, tai nepasiseks visais atvejais. Todėl kiekvienas, kuris nori kažką pakeisti turi palaikyti pats save, nes palaikymo greičiausiai nebus - bent jau pirmus dešimt metų.