internauto monologai

Dienos slenka iš lėto

Nu ką pabuvau aš savaitę atsiribojęs nuo žmonių. Visai patiko. Užvakar prisigėriau kaip šeškas ir surūkiau kelias cigaretes. Vakar suvalgiau picą. O šiandien porą kibinų.

Gyvenimas nestovi vietoje. Vis kažkas jame keičiasi. Mano vaistai, kuriuos ryju slopina smegenis. Visiškai nieko sugalvoti negaliu. Dingo visas mano kūrybiškumas.

Taip keista gyventi tokį prastą gyvenimą, nu kaip prastą - veiksmo trūksta man. Kažko kūrybiško norisi ir pinigų norisi. Ten kur siunčiau savo cv dėl telemarketingo pareigos paklausė manęs, o ką aš veikiau konkrečiai, kai dirbau euroteloje. Aš tingėjau atrašyti ir nuplaukė mano tas darbas. Nu prisipažinsiu aš visiškai neturiu jokio noro dirbti su nepažįstamais žmonėmis. Su pažįstamais kitas reikalas, bet nei vienas iš pažįstamų neturi man darbo.

Aš aišku nebijau gyventi nedirbdamas, man tai patinka. Miegi kiek nori, eini gult kada pavargsti - toks katino gyvenimas. Bet kai esi atsiribojęs nuo savo gyvenimo - tuomet tu supranti, kad veiksmas vyksta pas tuos, kurie kažką veikia, o ne namie sėdi ir apsimeta, kad kažką veikti nori.

Sudominti žmonių man nepavyksta. Talento jokio neturiu. Kažkaip kai buvau vaikas, tai man atrodė, kad viską turėsiu - galėsiu lengvai gauti tai, ko kiti negauna. Bet man tik taip atrodė. Net supisto darbo negaliu susirast. Bet aš savimi tikiu, nesu toks lochas koks atrodau - tiesiog aš žiauriai tingiu dirbti. Man reikia darbo laisvu grafiku ir dar iš namų, nes namie aš produktyviausias. Aišku dirbti aštuonias valandas aš neįsivaizduoju. Gaila kažkaip kišti tą savo gyvenimo laiką į darbą, nejaugi negalima kažkaip sugalvot metodo, kad eitų pasyvios pajamos.

Aš realiai nepagaunu kame tas gyvenimo kampas - rašau kažkokį šūdą, darau kažkokias nesąmones. Ir tikiuosi išpopuliarėti. Ne, ne, aš juokauju - nachuja man tas populiarumas, kad visi tyčiotųsi iš manęs, kad aš ne toks standartinis čiuvakas kaip visi. Prisipažinsiu - man gyvenimas nėra fiziškai sunkus. Man jis sunkus morališkai. Nes mano svajonės ir tikslai, neatitinka realybės. Tarp mano proto ir realybės yra žiaurus atotrūkis, o tai yra gerai. Supratau, kad realios realybės aš nesuvokiu ir gyvenu kažkokiame mažame pasaulyje, kur nematau jokių galimybių.

Man aišku patinka skųstis savimi, bet tingiu aš iš savęs kažko reikalauti. Nesinori į tą gyvenimą dėt pastangų, ypač, kai nežinau ko noriu. Jei žinočiau ko noriu, viskas būtų kitaip. Bet kai esi pasimetęs, sutrikęs ir kažkoks visiškai be ryšio su realybe, tai ką aš žinau. Šūdas gaunasi.

Galėčiau kažkaip savo raštu pasaulį sužavėt, bet tokių rašytojų kaip aš milijonai, nėra pas mane jokio talento. O kažkada galvojau, būsiu rašytojas ir mane kažkas skaitys, bet geriausiu atveju galiu rašyti kažkokį monologą - dienoraštį, kuriame pasakosiu koks apgailėtinas mano gyvenimas. Aišku rašytojas turi skaitytoją, bet tikrai ne tiek, kiek užtektų rašyti ir iš to gyventi. Vienas skaitytojas rašytojui yra šūdas, bet labai geriamas.

Matai reikia pasauliui sakyti tai, ką jis mėgsta klausyti, o kai rašai apie save, tai kas tave skaitys, ypač tada kai tu nesi žinomas? Kad žmonės skaitytų istorijas apie tave, tai tu turi būt žinomas. Super mega star.

Aišku nesijaučiu aš taip lėvai kaip čia rašau. Sakau tingiu dirbt, viskas kitas su manim yra normaliai. Tiesiog kai nedirbi, tai neturi pinigų. Pinigai yra vienintelis dalykas, kurio man trūksta, bet čia žinai ne 300 eurų, čia reikia daugiau, tam, kad atverti pasaulio galimybes ir paslaugas. Turi pinigų, tai automatiškai atsiranda kiti žmonės apie tave, o kai neturi, tai sėdi su tokiais, kurie irgi neturi pinigų. Nu taip yra, nieko čia nepadarysi. Negaliu imti ir nuhackinti pasaulio kažkaip. Tingiu imtis kažkokios galimybės, nes tokių kokias daryti norėčiau aš nematau. Aišku galėčiau apsimesti, kad esu rašytojas ir eit kažką naudingo rašyt į žurnalą, bet kad man patinka savo šūdą rašyt. Ir ne dėl skaitomumo, o dėl savo intereso. Šiaip pakalbėt, parašyt kažką pasauliui, gal kai numirsiu mane kažkas suras - nors realiai abejoju. Bet kaip ten sako - tie, kas rašo - gyvena amžinai. Aišku knygų daugiau aš nerašysiu, nes nesu aš toks geras rašytojas, koks pats sau atrodau. Ir šiaip fantazijos neturiu. Užteks pasauliui vienos knygos, gal kai numirsiu kas nors padarys filmą. Juokauju, kas iš tokio šūdo filmą darys.

Gyvenimas nestovi vietoje, viskas keičiasi, tai kas patiko nustoja patikt, tai, kas nepatiko - pradeda patikt. Keista, bet faktas, kad su amžiumi žmonės pradeda kitaip mąstyt. Gal man reikia subręst, kad aš žinočiau ko noriu. O gal tiesiog savo kūrybinę energiją reikia kažkur nukreipt - nu aš nežinau.

Jei žinočiau ką daryt šitame žaidime, tai ir daryčiau, bet kuo toliau, tuo labiau man pradeda atrodyt, kad čia nežaidimas, o tikras gyvenimas. Aišku antrą kartą iš niekur gali atsirast, nes begalybė yra cikliška. Po vienos knygos - eina - kita knyga. Po vienos patirties eina kita patirtis. Ir greičiausiai teks gimti antrą kartą, kad kažką išmokti. Matai jei ir yra dievas, tai jis sukuria realybę sau. Aišku aš nesakau, kad aš dievas, bet kai buvau išprotėjęs buvo tokių minčių. Super galios kažkokios atsiranda dar kažkas - keista yra kai realybė išsikreipia. Man rimtai atrodė, kad aš pats save sukūriau, bet tada, kodėl taip sudėtingai. Viskas per daug painu, bet va keista - tu gimsti ir tavęs niekas neklausia ar tu nori gyventi tokį gyvenimą ar nenori.

Ir kas svarbiausia tu nežinai kas gimsi. Koks gi skirtumas tarp manęs ir tavęs - iš esmės jokio, tik mūsų patirtis skiriasi ir tiek. Šiuo atveju aš patiriu realybę, o kad tu patiri realybę, tai aš ne garantuotas. Nors sistema pakankamai sudėtinga, tad nematau problemos, kad galima patirti visas realybes vienu metu. Pati sistema save patiria. Žinau, kad žmogaus smegenys sunkiau sukurtos, nei pati ta visata ar galaktika. Ir kai pagalvoji, kad esi dulkė ir aplamai, mes net savo dydžio negalime suvokt. Mes nežinome kokio dydžio esame. Nes matome daiktus savo atžvilgiu. Nu jei aš toks ar toks, tai daiktas toks ar kitoks. Dydis yra subjektyvus dalykas. Gal mes visi esame mikroskopinio dydžio.

Kiekvienas subjektas suvokia realybę pagal save. Todėl realybė visada bus subjektyviai objektyvi. Gal visa realybė egzistuoja tik tavo pačio patirtyje, gal už tavo galvos nėra jokios realybės. Aš nežinau, bet ir taip gali būti. Gyveni kažkokioje sistemoje, iš kur tu žinai kaip sistema veikia. Ir dar toks dalykas, kaip gali būti tokie protingi žmonės, kurie kažką sukuria. O pats esi kvailas, net degtuko sukurti negali. Iš vienos pusės gali būti taip, kad tarp mūsų yra botai, kurie prižiūri pačią žmogišką sistemą, dirbtinę realybę. Nes aš tai nesuprantu kaip galima būti tokiu protingu ir aplamai kažką sukurti realaus, o ne ant popieriaus. Mašinos, lėktuvai - aišku tai sukurta tik vienetų, po to kitų pagaminta, bet kai pagalvoji - turi mobilų telefoną, tai tu pabandyk tokį sukurt. Net ir turėdamas dublikatą - apsišiksi - nieko nesukursi.

Matai kaip yra, nei laikas, nei realybė neegzituoja be to, kas ją patiria, todėl realybės atsiradimas gali būti ne pirmas bandymas - gali vienas po kito vykti big bang sprogimai iki to laiko, kol atsiras tas, kas gali patirti laiką ir pačią realybę. Ir aš dar galvoju ar gyvūnai patiria realybę, nors jie realūs yra, bet kodėl tu nesi koks nors katinas ar šuo, o esi žmogus? Gal čia tiesiog kažkoks keistas sutapimas? Iš visų tūkstančių gyvybės formų variantų tu esi būtent žmogus, tai yra iš tikro taip keista. Juk gali realiai būti bet kas, o esi žmogus. Kodėl vyras, o ne mergina. Kodėl toje šalyje, o ne kitoje. Ar visa tai tik kvailas atsitiktinumas, ar užkoduotas dalykas? Aš tai nežinau, labai sunku tai suprasti, bet žinant faktą, kad mes gyvename sistemoje, kur viskas veikia savaime, tai sakyčiau, kad tavo gimimas yra užkoduotas dalykas. Tu gyveni rolę, kuri yra tau duota. Ir realybė yra tau duota, juk tu savo veiksmais negali pakeisti kitų žmonių nuomonės apie tave. Aišku nusipirk gerus rūbus ir pakeisti, bet rūbams turi būti pinigai. Turi kažką daryti dėl tų pinigų ir taip toliau, o padaryti gali tik tada, kai tau yra duota. Kodėl gi aš kai buvau jaunas, negalėjau susirasti darbo ir visi darbai mane kaip sakant atšilino. Taip gaunasi, kad mane suformuoja pati sistema. Čia ne aš vienas taip sakau, mums patiems atrodo, kad mes save išmokome būti tokiais kokie esame, bet iš tikro mus suformuoja pati sistema, aplinkybės ir aplinka ir taip toliau. Juk vaiką išlepinti gali tik tėvai arba seneliai, pats vaikas gi negali išlept. Arba draugai, juk tu negali pasirinkti savo draugų, negali pasirinkti ar tu būsi populiarus ar dar ką nors. Viskas, bent taip atrodo, kad yra duota. Juk tu pats nežinai kas tau patiks, o kas tau nepatiks. Tai susiformuoja laikui bėgant savaime, o mes patys esame, kažkokios informacijos kratinys. Juk kai mes būname maži, tai mes proto dar neturime - visa informacija eina tiesiai į pasąmonę, ta informacija mus ir suformuoja. Ar tu būsi tinginys ar darbštuolis, tai ne nuo tavęs priklauso. Ar tau pasiseks ar ne - ar būsi gabus, ar turėsi ligas kokias, juk tai ne nuo tavęs priklauso. O amžinai stengtis, kai esi tinginys - neprisistengsi. Tiesiog toks gyvenimas.

Aišku, kartais atrodo, kad mes valdome realybė, nors iš tikro mes esame puikiai prie jos prisitaikę ir mes realybės nevaldome. Aišku tu gali sukurt kompą ir jį visiems parduot, bet tikimybė, kad jį sukursi ir pakeisi pasaulį yra beveik nulinė - nes jis jau sukurtas. Sukurk kažką naujo ir pakeisk realybę. Kiekvienas iš mūsų turi laisvą valią, bet tai dar nereiškia, kad mes galime tapti kas norime. Tiesiog mūsų smegenis veikia binariniu principu - taip, ne. ir viskas. Visa ta laisvoji valia. Nori dirbt? Ne. Nori valgyt? - Taip. Ir čia prasideda nesusipratimas. Matai visas pasaulis dirba vien tik dėl to, kad turėtų pinigų už ką nusipirkti maisto. Išgyventi juk reikia, čia vienas kitas gali nedirbt ir valgyt, bet tada tuo žmogumi turi kažkas rūpintis. Net ir tai, jei neturi kažkokio darbo - visada dirbsi galvoje, kažką mąstysi kažką galvosi, tačiau pasauliui nereikia mąstytojų, o reikia darbuotojų. Kas iš to, kad sau galvoje ten kažką filosofuosi - vistiek iš filosofuosi, kad esi durnas.

Matai, kai nesimokai mokykloje, tai tada gaunasi taip, kad tu neįgiji jokių visuomenei naudingų dalykų ir negali prisitaikyti prie darbo, pripažinkim, kad mokslas reikalingas tik tam, kad susirastum darbą arba kažką naujo atrastum, nors tokiame amžiuje pabandyk tu kažką naujo atrasti - juk tai be galo sunku. Aišku gali būti individualistas ir filosofuoti apie kažkokią individualią filosofiją, tačiau kas iš to. Filosofija yra nieko gero, nes ji nieko nesukuria. Nu ir šiaip, kas iš to, kad tu kažką žinai. Gyvūnai išgyvena be jokių mokslų, nes kaip ir pas žmogų taip ir pas gyvūną yra instinktai. Tik gaila, kad žmogus gali išgyventi tik tai tuomet, kai jis yra kolektyve. Vienas, negyvenamoje saloje - vargu ar išgyventum, kai nieko neišmanai. Juk negyvenamoje saloje iš jutube video neprasisuksi, tik kolektyve gali tai daryti ir iš to pinigus uždirbti, o kai nėra kolektyvo, tai ir pinigai nereikalingi. Aišku yra atsiskyrėlių, kurie pavieniui gyvena, bet ką aš žinau. Aš nesu toks kietas, kad miške išgyvenčiau.

Kad ir ką pasirinksi daryti gyvenime, viskam reikės praktinių įgūdžių ir pačios praktikos. Patirtis negali atsirasti, jei praktiškai nieko nedarome. Bet ką daryti civilizacijoje, kai viską ką reikia už tave padaro kiti? Tau tik reikia nusipirkti jų paslaugas. Ant kiekvieno kampo ima pinigus, o kampų, kur juos galima gauti - nėra. Aišku lėvan darban visada priims, bet lėvą darbą irgi reikia dirbti. Žodžiu tie darbai, tai tikra nesąmonė, ypač kai žmonės gamina daiktus, kurie genda. Nu turi vykti pastovus pirkimas, kitaip sistema nustos veikti.O jeigu pagamintų daiktų tiek kiek reikia ir tokius standartinius, tai juk būtų geriau jei visi žmonės būtų vienodi ir nebūtų socialinių skirtumų, bet vistiek. Pasaulį valdantys tikrai nenori užleisti savo šiltų vietų. Kai esi turtingas gali nedirbt - gali samdyti kitus ir kiti už tave dirbs, o tu valdysi viską. Prisipirkti protingų žmonių yra lengviau, nei pačiam išmokti kažką.

Užteks čia trint į vatą. Turbūt aš nesulauksiu kol kapitalizmas pavirs į kažką naujesnio. Ir žmonės sugalvos, kaip iš tikro nedirbti ir viską turėti. Reikia robotų ir automatizacijos - kitaip nuo darbo nepabėgsi.