Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-06-14

Autodidaktas

Nu ir ką aš išmokau per savo gyvenimą? O gi nieko apčiuopiamo - galiu būti nebent įdomus pašnekovas, nes turiu nemažai bendrinės informacijos.

Šiam pasaulyje reikia baigti universitetą, kad būti pripažintu ir vertu žmogumi.

Niekas autodidaktų nemėgsta, nes viskas ką jie daro, tai mokosi savarankiškai. Nors aišku, jei aš apsiimčiau kokia nors konkrečia sritimi, tai aš gal ir prasimuščiau, bet deja nieko konkretaus mokytis aš nenoriu. Man geriau visko po truputį.

Visas mokslas reikalingas tik tam, kad gauti darbą arba kažką sukurti, bet dabartinis pasaulis yra sukurtas per tūkstančius metų ir nesėkmingų bandymų - tiesiog sėdėdamas namie nieko tu nesukursi. Turi išeiti į pasaulį - matyti žmones. Su jais bendrauti.

Tenka pripažinti, kad pasauliui nereikia mąstytojų, nes tai ne profesija. Pasauliui reikia darbuotojų, bet dirbdamas darbą pasaulio nepakeisi. Tiesiog stovėsi kur nors fabrike ir dėliosi žirnius į skardines.

Jei galėčiau, tai prikurčiau visokiausių robotų ir kitaip automatizuočiau visus darbus, bet gaila nemoku. Eičiau į kokį būrelį, bet visi būreliai mokami ir šiaip skirti jaunesniems žmonėms nei aš. Tad tenka mokytis ir naujų minčių semtis iš interneto, o internete irgi ne genijai rašo - tokie patys žmonės kaip ir aš.

Aišku jei randu ką nors naudingo, tai pasidomiu, bet paskutiniu metu pasidarė neįdomu klausyti kitų žmonių nuomonės - sėkmingų arba nesėkmingų. Tiesiog neįdomu, nes retas kuris pasako kažką naujo. Ir šiaip žiūrėdamas jaučiu, kad durnėju. Kažkokia informacija įeina į pasąmonę ir tiek. Nededu jokių pastangų, kad kažką išmokčiau. Tiesiog domiuosi kažkokiais dalykais iš neturėjimo ką veikt. Jei amžinai sėdėčiau darbe, tai nebūtų to laiko, kada domėtis pasauliu. Ir vat pastebiu tokį dalyką, kad kiekvieną dieną išmokstu kažką naujo. Šiandien sužinojau žodį autodidaktas, kas yra savamokslis.

Ir taip kažkokios pažinimo ribos plečiasi, bet pasakysiu tokį dalyką, kad jei neturi galimybės keliauti ir gyvai kalbėtis su kažkokiais žmonėmis - internetas niekada neprilygs jokiai paskaitai ar kitam dalykui, tai tik būdas perduoti informaciją.

Dar tokį dalyką pastebėjau, jog žmonėms nereikia protingos informacijos - žmonėms reikia pramogų, nes žmonės neturi ką veikti. Juk grįžęs po darbo nori pažiūrėti kokią nors buką komediją, o ne savo smegenis grūzinti kažkokia informacija.

Taip, protingos informacijos yra, tačiau protinga informacija niekada neeis pro masinės informavimo sistemas, ten delfi arba 15min. Ar kitą žinių portalą. Niekas nenori, kad pasaulis pasikeistų. Elitas valdžią atiduos tik tai tada, kai sistema sužlugs.

Tarkim tas Jacque Fresco. Jis jau 30 metų visiems pasakoja apie savo venus projektą, ir projektas iki realybės net nepajudėjo. Aišku turi jis ten susikūręs sodą pagal savo dizainą, tačiau tai ne miestas. Ir šiaip jei tai būtų gera idėja, tai žmonėms ji natūraliai patiktų ir viskas būtų realizuota, tačiau tai dar viena utopinė sistema. Supranti, turi kažkas valdyti pasaulį, nes jei jo niekas nevaldys tai bus šūdas. Yra elitas ir jis turi būti, o žmonės - tai jie sraigtai sistemoje. Šiuo metu niekas neverčia dirbti, niekas neverčia mokytis. O jei nori mokytis turi dirbti, kad gautum pinigus mokslui arba būti labai gabus, kad gautum finansuojamą vietą.

Tiesiog kai nesiseka gyvenime - pradedi suprast kai kuriuos dalykus, kad ne viskas tavo rankose. Aišku gali eit mokytis niekam nereikalingų specialybių - įgyt kažkokį amatą, tarkim kompiuterių techniko ir neturėt darbo, nes niekas tų kompiuterių netaiso. Jei taisytų, tai būtų prišikta tų pasiūlymų dirbti ir tada būtų verta eiti mokytis. O kai vienas skelbimas, tai ką aš žinau. Ar čia perspektyva?

Kiekvienas žmogus pats turėtų susikurti sau darbą toje srityje, kuri jį domina, bet matai - gali turėti darbą ir neturėti pinigų. Tiesiog veiklą veiki ir nepritrauki klientūros, nesudomini auditorijos ir didžiosios pastangos nueina per niekus. Aš kažkada galvojau, kad rašysiu blogą ir žmonėms patiks, nes aš turėsiu ką jiems papasakot, bet realybė gavosi tokia, kad niekam neįdomios tos mano sapalionės. Ypač kai yra video, kur tikrai protingi žmonės kuria - profesionaliai ir viskas. Nu kas skaito šiais laikais. Aišku žmonės skirtingi, yra kam patinka, bet ne toks kiekis, kad galėčiau iš to gyventi. Pasauliui reikia kažko protingo, kažko neatrasto ir kažko negirdėto - arba visiško šūdo.

Mano durnus video peržiūri didesnė auditorija, negu skaito mano blogą, kur kažką rimtai bandau pavaryt. Tiesiog kai nesi populiarus, tai ir lieki ne populiarus - dabar jei išpopuliarėčiau kaip blogeris, tai būtų man gerai, bet vėl gi. Aš neužkalnis. Visas populiarumas ateina su dideliu darbu, o mano eilės yra nuobodžios pievos kažkokios. Tačiau, tas, kas rašo gyvena amžinai. Aišku liks rašliava po mano mirties, jei šito blogo kažkas neišims iš interneto, bet problema ne tame. Tiesiog tenka pripažinti, kad nelabai ką turiu papasakoti gero - be abejo rašytojas turi daug skaityti, o ką aš? Neskaitau nes man neįdomu ir šiaip profas būt aš nenoriu, nes reikia labai stengtis, o stengtis man nuo gimimo nepatinka, nes pastangos nevertos rezultato.

Bet kokia sistema, kuri yra remta konkurencija yra pasmerkta žlugimui, nes konkurencija nėra žmogaus prigimtis. Visos tos konkurencijos išmokstame gyvendami, nes tai dalis mūsų kultūros. Turi konkuruoti mokykloje, universitete ir darbe. Ir dėl darbo. Dėl populiarumo ir to turi konkuruoti su kitais. Žodžiu tokia pasaulio santvarka man nepatinka, nes jei ne mano motina, tai aš būčiau bomžiukas visiškas. Aš nenoriu prisidėti prie pasaulio ir eiti dirbti ten fabrike, kai toks darbas gali būti automatizuotas ir aplamai visas darbas gali būti automatizuotas, Moksle nemačiau prasmės niekada, nes savarankiškai gali išmokti ir mokytis tai, kas yra įdomu. Aišku darbo negausi, bet kam tas darbas, ane? Juk ankščiau ar vėliau visus darbuotojus pakeis robotai, bet aš abejoju, kad pasaulis kada nors bus nemokamas. Labai norėčiau, bet tikrai to niekada nebus, nes turi būti skurdžiai kurie dirba valdininkams ir tie, kas valdo skurdžius ir turi sočiai visko. Bet taip keista, kodėl žmonės nesukyla ir nepadaro kokios nors utopinės sistemos, kad ir to venus project. Kodėl žmonės nenori pokyčio ir atrodo, kad visiems gerai kaip yra. Aišku vienaip ar kitaip darbus kažkas turės atlikti robotai ar žmonės. O darbų jų visada bus, tik va dalis darbų šiuo metu yra visiškai nereikalingi.

Žmogus sėdi ir lošia kompu, o kiti žmonės jam meta paramą ir jis iš tos paramos gyvena. Kas galėjo pagalvot, kad tai bus rimtas darbas. Rinka pasisotina ir kiti kas yra kiek prastesni įvaizdžiu tampa nereikalingi - aišku, jie visi turi mažas auditorijas, bet ne tiek, kad galėtų iš to gyventi. Kaip ir viskame - nėra poreikio, nėra ir darbo. Ką aš negalėčiau kokiu nors sargu būt? Ar dar kuo nors - tiesiog niekas nedavė man galimybės pasireikšt ir tiek. O sukurti kažką savo nėra taip paprasta, kaip kažkada atrodė. Galvojau sukursiu blogą rašysiu iki užsipisimo ir laimėsiu gyvenime, bet tu man pasakyk nors vieną lietuviškai rašantį blogerį, kuris uždirba pinigus - tokių nėra, nes nėra paklausos. Būtų paklausa, tai blogosfera lietuvoje gyventų.

Aišku gali rašyti savo malonumui ir nesigilint ar turi tą paklausą ar ne, bet tai skaitysis, kad tu turi darbą ar ne? Jei tu darbą atliksi gerai, o paklausos neturėsi? Ar tai bus hobis, nes tu nesi profesionalas? Tas ir labiausiai užknisa mane, kad vieni gali daryti tai ką nori ir jiems puikiai sekasi, o kiti daro, daro ir nieko nepadaro - tame tarpe ir aš. Nu nesu aš profas atleiskit, bet tai mane labai užknisa. Aš tai manau, kad rašau įdomiau, negu tie supisti motyvacijų idiotams rašytojai. Aišku šerk žmones tuo, kam yra paklausa ir tu laimėsi, bet ką aš žinau - man norisi būti ištikimam visų pirma sau. O jei netenkinsi kitų žmonių poreikio, tai niekada neturėsi komercinės sėkmės. Labai daug rašytojų gyveno pusbadžiu, o kai jie numirė, tai juos pripažino. Keista, o dabar gali būti rašytojas ir sulaukti pripažinimo kol esi gyvas. Ai, viskas yra socialinis įvaizdis, o ne kažkoks super kietas įdirbis. Nu ką, tu negali paprasto tekstuko parašyti? Pizdec, kiekvienas gali rašyt, bet ne visi yra įdomus žmonės, nors žmonių skoniai skirtingi. Netenkinsi masių, tenkinsi mažumą. Ir matai, čia lietuvoje nėra tiek mažumos, kad iš to būtų galima gyventi. Ir gimti lietuvoje ir mokėti slaptą kalbą yra pravalas.

Dabar man toks jausmas, kad savo gimtam kraštui nesu reikalingas, nei darbo atžvilgiu, nei kaip asmenybė ar personažas. Žmonėms manęs nereikia, tai taip gaunasi, kad man nereikia žmonių? Juk be žmonių aš neišgyvensiu, o nieko blogo aš išvis niekam nepadariau, tiesiog kai masė žmonių vienus iškelia į aukštumas, tai ta pati masė žmonių kitus žmones nustumia į šalį ir taip tikrai yra. Ir jei masė žmonių tave nustumia į šalį, tu, kad ir kiek rašysi ar ardysiesi ar malsi šūdą tu niekada neiškilsi, nes tau nebus duotos galimybės nei išsilavinimą įgyt, nei darbą susirast, nei iškilti kaip populiariu asmeniu, kurio nuomonė yra vertinama ir taip toliau. Visi galvos, kad tu lochas, nors tau paprasčiausiai nesiseka.

Juk aš be darbo sėdžiu tai ne dėl to, kad aš nenoriu pinigų ar ten dirbt, tiesiog aš noriu savaip kažką daryt, nes esu neformalas. Man reikia darbo, kad aš visų pirma galėčiau išsimiegoti, o ne keltis ten 6 valandą, kad galėčiau tam supistam ofise atsėdėt 8 valandas. Juk dirbti pilnai užtenka 4 valandas per dieną ir visi darbai būna padaryti, o žmonės tuose ofisuose tai šnekučiuojasi, geria kava ir tikrina emailą kas penkias minutes. O dar yra darbų, kur gali facebooke sėdėt ir gaut už tai šaibas, ten atneša kompą jį pafixini ir tiek. O į dieną 2 kompai, tai ką aš žinau. Nafig tokiam darbe sėdėt - geriau namie sėdėt. Turėjau tokį darbą - padirbau tris dienas ir išėjau, tai buvo pats pirmas mano rastas darbas ne per pažįstamus. Ai ne antras. Pirmam irgi ten apie savaitę pradirbau ir kai paprašiau dviejų gabalų, tai vadovas išpūtė akis ir pasiūlė atsiskaityt kompaktais. Ta prasme, kai tu nemoki nieko, tai negali dviejų gabalų prašyt? Čia kažkada bandžiau skynete įsidarbint tai jie siūlė 800 litų, tai atsiprašau, kas čia pinigai? Tai aš atsisakiau dirbt, o jiems ką bėda? Jie suras kitą lochą, kuris eis už tiek dirbt, vien tik todėl, kad dirbti reikia tam, kad nenustipti. Jei būtų maisto sočiai laukuose, tai niekas neitų ir nedirbtų, nes dirbti yra šūdas, todėl, kad yra kažkieno nustatytas grafikas ir darbo sąlygos ir tavo pareigos. Darbe tu tiesiog atlieki funkciją už tam tikrą sumą pinigų, nors realiai tu darbdaviui atneši pelną ir jam apsimoka tave laikyt, nes jis pats nespėja to daryt ir dar nenori, nes jis pats supranta, kad yra rimtesnių dalykų nei ten tuos burgerius makdonalde kept. Ir kai neturi jokios patirties atsakingo darbo tu negausi. Aš tarkim suprantu, kad kuo ilgiau aš nedirbu, tuo sunkiau man bus susirasti darbą, o kadangi man dirbti kažkokių funkcinių darbų nesinori, tai reikia galvoti kažką kitą. Supranti, jei dabar išpopuliarėčiau kaip koks afigenas trolintojas. Tai būtų jėga, bet supranti žmonių tai nestebina. Žmonės užsikėlę standartus ir jei nori būti populiarus, turi atitikti tą standartą. Kažkoks bičiukas filmuoja savo džinsus ir kažkokias pievas ten šneka, tai kas ir taip aišku ir jį žiūri 700 žmonių ir klauso kokias jis blevyzgas ten šneka. Nu va kai esi populiarus, tai gali daryt bet ką ir susilauksi dėmesio. Masės iškelia individus, aišku jis važinėja su poršu ir kai turi poršą ir kai esi ultra kentas, tai žmonės tavęs klausys. O kai esi niekas kaip aš, tai kam tu ten įdomus būsi. Reikia atsakyt už bazarą ir turėt jachtą, nuosavą namą ir papingą bobą.

Bet kaip gaut šlovę ir tada susiveikt poršą? Ar pirma poršas ir po to tiktai šlovė?

Jei kažko gero nepadarysi, tai nei šlovės, nei poršo bus