Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-05-06

Užsispyrimas

Jei nori šiais laikais ką nors pasiekti tai turi būti pakankamai užsispyręs, nes jei rimtai. Tai niekas nenori, kad savo tikslą pasiektum ir visi dėl tų pačių tikslų varžosi. Realiai pagalvojus vieta televizoriuje yra tik vienam, o pretenduoja koks nors tūkstantis. Dėl tų pačių tikslų žmonės kovoja.

Aš tarkim noriu būti blogeris, aš su niekuo nekonkuruoju, bet kiek blogerių kovoja dėl tų pačių peržiūrų internete, tai eina sau. Manau Lietuvoje koks tūkstantis žmonių, kurie konkuruoja dėl pripažinimo ir šlovės, bet jei per pirmus metus negavai šlovės, tai jos ir negausi - internete populiarumas būna akimirksniu. Negali būti, kad internete žmonės neranda gerų straipsnių ir kitokių dalykų. Viską jie randa. Tik ne visiems lemta būti populiariais.

Aišku gali užimti tam tikrą nišą ir nesiparint dėl populiarumo, bet jei nesi populiarus, tai pinigų ir šlovės tu negausi. O visi rašytojai rašo dėl šlovės, kiekvienas norėtų rašyti kokiam laikraščiui savo nuomonę ir už tai gauti pinigus.

Na vienu žodžiu, turi būti labai atkaklus, jei nori kažką pasiekti, nes realiai visada atsiras savo srities vadinamų profesionalų, kurie tave paliks verkiantį savo vietoje ir nepopuliarų.

Jei rimtai, tai aš neįsivaizduoju, ką ir kaip reikia daryti, kad prasimušti. Nu čia likimo vingis turi būti, nes aš nežinau. Šimtas procentų, kad turi būti užsispyręs ir nepasiduoti, bet tai lengviau pasakyti nei padaryti.

Dar man sakė, kad mano tinklaraštį skaitė kažkoks žymus Lietuvos filosofas - aš tuo abejoju, nes ką filosofui veikti mano šūdinų eilučių tinklaraštyje. Juk aš pats suprantu, kad čia nėra ką skaityti, bet ateina vienas kitas žmogus, kuris praverčia šimtą puslapių - dieve, aš tavęs klausiu - ko tu čia skaitai?

Juk čia išvis blevyzga apie nieką ir tai niekada nebus populiaru, nebent aš būsiu užsispyręs ir dešimt metų rašysiu tą patį šūdą, kad turėčiau ką veikti ir tikslą gyvenime.

Nesuprantu, kaip gali būti žmonių, kurie skaito tokį mėšlą - pilnas internetas geresnės literatūros. O mano paverkšlenimai, tai čia asmeniškas dalykas. Čia man vietoj išsipasakojimo psichologui, kuris diagnozuotų man kokį nors dalbajobo sutrikimą.

Pasakysiu tiesiai šviesiai - neturiu ką gero Jums pasakyti, todėl rašau dėl savo malonumo, o kadangi nesu populiarus ir niekam man įtikti nereikia, tai galiu rašyt ką noriu ir eikit Jūs visi nachui - neskaitykit čia, nes čia niekam neįdomu.

Tik patiems geriausiems rašytojams galima savo skaitytojus siuntinėti, bet žinai, niekas specialiai įžeisti nenori, todėl visi stengiasi rašyti kuo kukliau, kad neįžeistų vargšo skaitytojo. Nu taip jau yra, ne aš čia sugalvojau.

Nemėgstu aš žmonių, nes jie nemėgsta manęs, ką sunku mane populiariu padaryt - Juk žmonėms patinka nesąmonės, o kai bandai kažką rimto pasakyti, tuomet niekas nesigauna. Kaip mane užpiso, tas faktas, kad šiems žmonėms niekada neįtiksi. Visiškai nesuprantu ką žmonės nori skaityti ir kartais pagalvoju, kam išvis jie skaito. Juk rašytojui svarbiausia savo mintį įkišti skaitytojui. Žmonės internete neskaito, čia faktas, bet tai kam tada tokia galybė žmonių į tą internetą rašo. Vis tikisi, kad kažkas perskaitys. Paguos ar užjaus, o kai kurie ir pasityčios. Da nu nach, tiesiai šviesiai sakant.

Man vienas draugelis sakė, kad reikia rašyti publikai, kad ta pasididžiavusi skaitytų ir sakytų - vo vo šitas chlopcas maladec, super pisaka. Bet jei pagalvoju apie visą pasaulį, tai tenka pripažinti, kad nesu aš intelektualus grybas. Mano intelektas kaip bato aulo, arba namo kampo. Bet kai pagalvoju, kad yra visas pasaulis debilų, tai tada aš prasiveržiu kažkur link viduriuko, tai va visi tie debilai mane skaitys ir mane garbins, sakys - vo, va čia tai žmogus normaliai rašo.

Aš kai buvau populiarus, tai supratau, kad kitus žmones garbint gali tik dalbajobai - normalūs žmonės į išsišokėlius nekreipia dėmesio, nes paprasčiausiai gyvenimas yra per trumpas. O aš ką, kur nors skubu. Nėra man skirtumo ar mane garbins ar negarbins, o jei savo pakalikus debilais vadinsiu - toli nenuvažiuosiu. Gerai, lai jie būna palaikymo komanda. Tiek to, galiu aš ir susitaikyt su tuo.

Kiekvienas rašytojas įsivaizduoja, kad jis tai protingiausias, nes dievas davė jam ranką. Ranką rašyti ir sakyti viską ką jis galvoja, nes kiti žmonės tai nedrąsūs. Bijo savo nuomonę išreikšti, bijo pasisakyti ir stumti ant kitų, kurie yra nusipelnę.

Bet man asmeniškai tai ant visko nusišikt, niekas nesvarbu šiame gyvenime, nebent esi koks nors prezidentas, tada jo reikia narodu rūpintis, bet kai aš paprastas bomžiukas iš kiemo, tai ko man parintis. Nedarau niekam jokios įtakos, neturiu foloverių ir man viskas normaliai. Nors kažkada galvojau, kad būčiau neblogas lyderis - tik va mano tos lyderystės nereikia, lai tai būna paslėptas mano skilas. Pripažinsiu, nemėgstu aš rūpintis silpnesniais negu pats esu. Aplamai man atrodo, kad ką, ką bet žmonės moka savimi pasirūpinti. O tie kas galingi, tai savimi sugeba pasirūpinti.

Aš neįsivaizduoju, kokiu reikia gimti žmogumi, kad būti šalies prezidentu ir prisiimti atsakomybę už visus šalyje gyvenančius žmones. Čia kažkas out of space. Aš žinau, kad aš tai negalėčiau. Nors ir išrinktų. Bet valdyt šalį - no soriukas. Negalėčiau.

Galia yra pas rimtus žmones ir paprastas eilinis pilietis kaip aš, tos galios niekada neturės rankose. Todėl galiu pasakyti, kad ir ką aš darysiu - pasaulio aš nepakeisiu. Ne todėl, kad nemoku, o todėl, kad nėra lemta. Jei paprasto darbo nesugebu gauti, tai kaip aš pasaulį pakeisiu. Juk žmonės manimi nepasitiki, o aš tiesą sakant ir nebandau gauti jų pasitikėjimui, nes man nerūpi ką apie mane galvoja kiti žmonės. Aš norėjau nedirbt, va ir nedirbu. Aišku milijono aš neuždirbau, bet savo svajonę aš jau turiu. Tai kitiems reikėtų iš manęs mokytis - kaip būti parazitu, visuomenės kenkėju. Nors niekam aš nekenkiu, nebent pats sau.

Nu gerai - svajojau būti rašytojas, parašiau knygą - nesigavo su ja nieko ir nuprotėjui, gerai parašiau antrą irgi nieko nesigavo. Nu tai trečios aš nerašysiu, nes neturiu ką aš pasakyti. Ir šiaip koks skirtumas ką aš turiu pasakyti, kai šitas pasaulis išvis neužsičiaupia. Visur visi kažką nori pasakyti. Tai man belieka tik rašyti blogą ir tikėtis, kad kažkas išvis mane čia girdi, o gal aš rašau sau ir niekas čia neskaito. Tai kam aš atlieku šitą juodą darbą? O gi todėl, kad man patinka. Nu patinka ir viskas. Sakiau, kad būsiu pisaka, tai ir esu. Bet niekada negalvojau, kad aš būsiu visuomenėje pripažintas luzeriu. Nu čia tai išvis - nuopolis ir tragedija.

Tai dabar taip gaunasi, kad man reikėjo mokytis, varyt į univerą ir ten dar mokytis, po to susirasti kažkokį darbą ir jame dirbti kol aš numirsiu? DA NU NACH tokį gyvenimą tiesą sakant. Gyvenimas yra nevertas pastangų, nes aš netikiu, kad išvis galima taip stengtis jeigu dalykai tiesiog neeina tavo keliu. Gal aš pridariau daug klaidų, bet visgi manau, kad geriau badauti negu kam nors tarnauti. Aišku, badauti man dar neteko, bet aš jau pasiruošęs mirti badu, nei kažką kažkaip gauti šioje durnių valstybėje, kur negalima ne darbo gauti. Toks jausmas, kad realybė žino, jog aš nenoriu dirbti, tai tokių darbo pasiūlymų man ir neduoda. Kodėl gi žmogus turi konkuruoti dėl darbo - aš nesuprantu. DARBAS TURI BŪTI DUOTAS. Nu man taip atrodo, kodėl čia dar dėl jo reikia su kitais konkuruoti? O gi todėl, kad kapitalizmas padarytas taip, kad visiems dirbti nereikėtų. Tie kas dirba - dirba daug. Ir kai ateini pas giminaitį, kurio nematei visus metus ir jo paklausi - kas gero pas tave? O jis tau sako dirbu, dirbu ir dirbu - tą pačią giesmę, kurią tau sakė prieš metus. Tai jobtvajmat - kiek gi galima dirbti?

Lyg žmonės dirbtų kažkokiose inovacijose, kur naujina pasaulį kažkaip arba dirbtų maisto gavyboje, kur žmonės duotų pavalgyt - ne, jie mašinom ratus keičia. Tai ką negalima padaryt ratų, kurių nereiktų keist? Aš nesuprantu, kaip jie nesupranta, kad visą darbą reikia automatizuoti kažkaip. Kodėl visus šitus lėvus darbus turi dirbti žmonės?

Jei žmonės sustotų dirbti, tai pasaulis nesustotų suktis, pakistų ekonomika ir tiek. Parduotuvės užkištos viskuo - turėk tik pinigų, o kad turėtum pinigų, tai turi dirbti. Tai kas čia per logika - nu aš dirbu valandą per dieną, bet negaunu nei skatiko, nes dirbu savo malonumui. Tai kur mano pinigai? Čia turi dirbti ir tenkinti kitų interesą, kad gautum pinigus. Tai pala, pala. Tipo padirbk pas mane, o po to galėsi sau dirbti? Nechuja, taigi sako visi verslininkai ir kiti protingi žmonės - NIEKADA nedirbk kitiems, o dirbk sau. Tai va aš čia ateinu ir rašau savo blogą ir man turi eit šaibos, nes aš dirbu sau ir savo malonumui, bet kai susiduri su tokia žiauria realybe, kad turi netik atlikti darbą, bet dar ir sudominti - tai ką aš žinau. Tai taip gaunasi, kad šioje planetoje neturiu bendraminčių. Rimtai WHAT THE FUCK?

Aš galvojau, parašysiu čia susirasiu bendraminčių ir kartu galėsime kažką nuveikt sau, o dabar gaunasi, kad bendraminčių čia nėra - esi pats vienas ir stipk tu nachuj, nes tu prieš visus. Tai ką aš žinau. Jei nueini į parduotuvę ir negauni darbo, tai tipo tu dar lieki kaltas, nes tavo kvalifikacija žema arba tu eini dirbti ne pagal profilį. O kam pasakyk, kad rašai. Tai jie įsivaizduoja, kad tu parduodi knygas. Eikit Lietuvos rašytojai, aš netikiu, kad čia gali gauti milijoninį honorarą, nes čia parduok tūkstantį ar du tūkstančius knygų ir tu jau bestselerių sąrašuose. Žodžiu, būti Lietuvoje rašytoju yra taip apgailėtina, kad eina sau. Čia reikia visiems lįst į subinę ir bandyt įtikti, nes žmonės kažkokie rimti ir dar nubai.

Ir dabar tu savęs paklausk, kas geriau. Ar kiekvieną dieną eiti į darbą, ar kiekvieną dieną parašyti po tekstą - čia nekalbu apie pinigus, o apie patį procesą. Ir tu suprasi, kad rašyti yra geriau negu dirbti. Tai kokio velnio visi galvoja, kad man reikia darbo? Ne darbo man reikia, o pinigų ir kad mane skaitytų kaip kokį užkalnį ar dar ką nors žinomo Lietuvoje. Sori litvakai, nes nežinau jokių rašytojų iš šios žemės. Žinau tik styveną kingą ir bukowskį ir esu perskaitės vieną jo knygą, kitos nepatiko. Ir šiaip skaityti man nepatinka, nežinau. Kišt į galvą svetimų žmonių idėjas, nu nafig to reikia.

Tad ir sakau - turi būti turinio kūrėjas, o ne vartotojas. Kas kuria turinį visada laimi, nes už turinį reikia mokėt, bet jei taip. Tai praeis begalė laiko, kol aš tapsiu žinomas, nes vat kažką ne taip darau. O kad susilauktum dėmesio ir kažkas pasakytų tau, kad va tu čia taip ir taip blogai darai - tai nesulauksi, nes niekas neturi laiko mokyti nevykėlį, kai už kito mygtuko paspaudimo naujas turinys.

Galiu dročint kaip užsispyręs žmogus šitą klaviatūrą, bet ateina laikas kai reikia pabaigt. Tai va, nebūkit lochai ir neeikit dirbt ir užleiskit dirbt kitiems, nes dirba tik vergai. O normalūs žmonės dirba sau, nors ir nesiseka.

Tai va baigiu. Davai chebryte.