internauto monologai

Sapnai nesipildo

Šiandien sapnavau tokį sapną, kur aš laimėjau 330 milijonų pinigų. Galvojau - nu va čia man pasisekė, pagaliau gyvenime kažką gavau. Atsikeliu ir suvokiu, kad taip tik sapnas.

Galvoju da nu nach ir vėl šitam šūde reikės gyvent, kur nieko laimėti praktiškai neįmanoma. Dažnai man sapnai išpildo mano svajones - kartais pagalvoju, gal įmanoma gyventi sapne, bet kur tau - mes gyvename karčioje realybėje.

Kaip čia kažką laimėt, kaip čia gaut ko esi vertas. Niekas nesiseka, net patys paprasčiausi dalykai kaip rašymas ir tas nesiseka - jau šitam dalykui talentą tai aš turiu, bet parašyti knygą, kas atrodo yra taip lengva ir tai nesigauna.

Nusibodo būti nevykėliu, nors realiai tokiu nesijaučiu. Čia man sociumas tokia etiketę uždėjęs. Žinai, kai nesimokai, ir nedarai taip, kaip daro visi automatiškai būsi pripažintas nevykėliu - taip jau yra.

Sociumas yra išrankus žmonėms. Kai kuriuos iškelia ir puoselėja, o kitus palieka ant dugno - gyvenimas neteisingas ir labai gaila, kad sapnai nesipildo.

Norėčiau ir aš būti milijonieriumi su krūva pinigų, bobų, mašinų ir tada visos mano svajonės išsipildytų, nes turėčiau begalė netikrų draugų - tokių kaip dabar turiu.

Svarbiausia pinigai, tuo jau įsitikinau daug kartų - visi myli pinigus ir prabanga, bet tenka susitaikyti su tokia realybe, kokia ji yra. Gali ignoruot, gali bėgti ir stengtis pakeisti, bet pinigų kaip nėra - taip jų ir nebus. Jei nesi populiarus sulaukęs trisdešimties metų, tai ir nebūsi. Jei nesi žinomas iki trisdešimties, tai jau ir nebūsi. Jei milijono neuždirbai iki trisdešimties, tai jau ir neuždirbsi. Jei šlovė neaplankė iki trisdešimties, tai jos ir nebus.

Taip jau yra ir reikia su tuo susitaikyti, todėl teoriškai sapne gyventi yra žymiai įdomiau. Ten viskas pildosi, bet vien tik sapnu gyvas nebūsi. Reikia ir realybėje gyventi. Bet ką čia veikti, kai niekas darbo neduoda - kai niekas nenori su tavimi dirbti, tai tu ir nedirbsi. Taip jau yra.

Pragyventi kažkaip dar gaunasi, bet kas bus po to tai neturiu jokio suopračio. Teks jaučiu bomžu rašytoju būti. Gaila, kad tokios rimtos temos nėra populiarios, visiems patinka kažkoks tai šūdas.

Iki trisdešimties turiu dar 2 metus ir tris mėnesius, tikiuosi iki to laiko prasimušiu kaip pisaka. O jei ne, tai viską ištrinsiu ir mesiu be jokio gailesčio. Kaip tai gali būti talentas ir nenešti jokių pinigų - nu čia visiškas absurdas. Tai kam tas talentas duotas, jei juo negali užsidirbti pragyvenimui.

Nereikia man tokio talento, jau geriau būčiau be talento.

O gal aš neturiu jokio talento? Vieni žmonės vienaip sako, kiti žmonės sako kitaip. Ir apsispręsti negali. Tai turiu aš talentą ar neturiu?