Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-05-04

Platforma

Kiekvienas žmogus turėtų turėti savo platformą, kurios pagalba rinktų bendraminčius ir fanus. Aišku, norint sukurti savo platformą reikėtų turėti ką pasakyti žmonėms - jei neturi ką sakyti, tai kam tau ta platforma?

Žmonėms reikia lyderių, kažkas turi vesti žmones į priekį, nepaisant to, kad žmonės specialiai pokyčio nedarys. Viskas keičiasi savaime.

Kad ir kaip svajosi pakeisti pasaulį - jo nepakeisi, jei neturi talento! Svarbiausia talentas, kuriuo gali užsidirbti sau maistui, o visa kita nesvarbu.

Norėčiau pakeisti pasaulį, bet kad ir kaip aš į jį žiūriu. Nenoriu dirbti, noriu mėgautis gyvenimu ir laisve. Bet reikia pripažinti, jog laisvė kainuoja pinigus. Jei neturi pinigų, tai apie kokią laisvę mes kalbame?

Nusivalyt subinę ir tai pinigus kainuoja. Viskas kainuoja. Nekainuoja tik rašyt, bet ir tai norėdamas rašyt į internetą, tu turi už jį sumokėt ir dar nusipirkt kompą su vaizduokliu. Žodžiu, reikia pinigų ir vienintelis dalykas kaip jų gaut yra dirbt, o dirbt aš nenoriu - todėl gyvensiu ribotoje laisvėje. Gal kada nors išpopuliarėsiu ir būsiu žinomas blogeris - ha, ha, aš čia aišku pajuokavau. Kam gi rūpi, kaip gyvena kiti žmonės - svarbiausia savo subinę prižiūrėt, o kiti tegul sukasi kaip moka.

Nesu sutikęs žmogaus, kuriam rūpėtų kiti žmonės. Tokių žmonių gal ir nėra, arba aš jų nepažįstu. O gyvenime po maisto svarbiausia yra pažįstami, kurie gali parūpinti gerą darbo vietą. Nes jei niekas geros darbo vietos neparūpins, tai kam tada dirbti? Nesąmonė yra dirbti prastą darbą, bet kai valgyt nori - tai bet koks darbas yra gerai.

Bet vėl gi, pinigai galėtų augti ant medžių. O čia reikia stengtis, kad nenustipti - mano svajonė išsipildė, sėdžiu nedirbu ir darbo susirasti negaliu, nes esu netikęs kitų žmonių atžvilgiu.

Nežinau ko noriu iš gyvenimo, bet tai yra mano pačio problema. Galėčiau eiti mokytis, bet tingiu. Galėčiau dirbti kokį darbą, bet niekas nepriima. Norėčiau gero gyvenimo, bet tokio neturiu. Žiauriai mėgstu komfortą, todėl iš komforto zonos neišeinu - nebent pagert, bet ir tai kartais ir už svetimus pinigus.

Svarbiausia gyvenime pinigai, o kai pinigų nėra, tai toks čia ir gyvenimas.

Turiu blogą savybę - man toks jausmas, kad gyvenimas man kažką skolingas, o aš kaip durnius nežinau ką daryt ir kaip pasiimti tą skolą. Aišku tai yra labai prasta savybė, geriau pas mane jos nebūtų, nes iš tikro gyvenimas nieko man neskolingas. Gaunu tai, ko esu vertas, bet kartais atrodo, kad galėčiau padaryti savo gyvenime daugiau - o galimybių pasireikšti niekas neduoda, turi visiems viską įrodinėt.

Toks gyvenimas ir ne aš visą šitą sistemą suprogramavau. Pradėjau tikėti likimu. Toks gyvenimas, nes toks likimas. Galėčiau pasikeist, bet dar neatėjo laikas man atrodo. Nežinau, kas čia per nesusipratimas vyksta. Bybys žino.