internauto monologai

Trumpas

Aš užsidegu cigaretę, įtraukiu dūmą ir galvoju, ką dar galėčiau parašyti.

Mano cigaretė smilksta, minčių galvoje nėra.

Galva tuščia kaip kibiras. Nėra jokių istorijų - tik cigaretė rankoje.

Įtraukęs dūmą sugalvoju parašyti kažką trumpo.

Vos kelis žodžius, tam, kad pajusčiau vidinį pasitenkinimą.

Vis sakau sau - tu rašytojas, eik ir rašyt.

Bet kiekvieną kartą kai prisėdu kažką parašyti.

Man nieko nesigauna.

Turbūt mano toks likimas.

Rūkyti ir svajoti, kad kažkada kažką gero parašysiu.

Nuo likimo nepabėgsi. Likimas tave pasivys.

Tenka pripažinti, kad aš eilinis grafomanas.

Bet palauk - ar tai grafomanija, kai turi kažką pasakyti?

Ne. Atsiprašau. Nieko šiandien pasakyti neturiu.

Tai, kas turėjo būti trumpa pavirto gan ilga.

Nesiseka gyvenimas, kuriame myliu save labiausiai.

Noriu pabėgt, išeit iš proto. Suvalgyt kokią piliulę.

Kad gyvenimas praskaidrėtų.

Žodis po žodžio. Sau duobę kasu.

Kam man viso to reikia?

Aš nežinau. Toks gyvenimas. Tokia rolė.

Reikia gyventi ir pamatysi kas bus.

Prastas, labai prastas žmogus esu.

Sakydamas, kad nekenčiu savęs - meluočiau.

Myliu save, dar ir kaip.

Vienas rašau, vienas skaitau.

Grafomanija, tai liga. Liguistas noras rašyti.

Rašyti

Ir

Rašyti.

Kaip pasveikti?