Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-04-10

Trumpa Autobiografija

Gimiau su širdies yda. Mano širdyje buvo dvi mažos skylutės. Vieną iš jų pavyko sėkmingai užlopyti. Kita liko atvira. Todėl norėdamas pratęsti savo neįgalumą kiekvienais metais turėjau eiti tikrinti širdies - norėjau to ar nenorėjau. Visą gyvenimą galvojau, kad mirsiu nuo širdies nepakankamumo. Galvojau, kad sustos širdis ar atsitiks dar kažkas baisaus. Gyvenimas nebuvo lengvas, ypač mokykloje.

Mokytis nesisekė, nes buvau žiaurus ant mokslų padėjęs tinginys. Tryniausi kieme su draugais. Dar tada negėrėm, nes buvome jauni. Dienas leisdavome darželyje ant žaislinių automobilių, kur mes vaidindavome “Bandą”, kitaip tariant nusikaltėlių grupuotę. Įsivaizduodavome, kad plešiame bankus ir vagiam pinigus. Kuris vaikas tokių dalykų neprisigalvodavo. Dabar tai atrodo be galo juokinga. Mokyklos laikais buvau naivus dvejetukininkas. Tikėjau tuo, kad pasaulis teisingas. Galvojau, kad viskas gyvenime lengva, tačiau užaugęs supratau, kad nė velnio.

Būdamas šešių metų netekau tėvo - jis išvažiavo į Lenkiją ir negrįžo. Jį nužudė mafija, kuri atsiuntė grasinantį laišką, kad išskers visą mūsų šeimą, tad žmogžudystės tyrimas nebuvo vykdomas. Jis buvo nutrauktas. Buvo perestroika, žmonės darė ką norėjo. Tada dar buvau mažas, nesuvokiau kaip gyvenimas veikia. Kad ir dabar, nelabai suvokiu kaip gyvenimas veikia. Tik kažką bandau suprasti ir viskas apsiverčia. Gyvenimas yra sunkus dalykas.

Darželio nelankiau, visą laiką leisdavau su motina ir seneliais. Mane mažą ir neįgalų vaiką visi lepindavo ir duodavo tai, ko aš norėdavau. Buvau viskuo aprūpintas, turėjau kabelinę turėjau kiekvieną pristafkę. Žaisti tuos žaidimus atrodė be galo linksma, nes gyvenimas yra nuobodus dalykas. Tą supratau užaugęs, bet žaidimu nebežaidžiu. Dabar geriu alų ir rūkau cigaretes, bei rašau. Rašymas yra vienintelis gyvenimo malonumas, kuris nekainuoja pinigų.

Šiandien prisimenu laikus, kai kaime sunkiai dirbdavau - grėbdavau šieną, traukdavau vežimą. Šerdavau vištas, bet viską atlikdavau su suaugusiųjų priežiūra. Gimiau ir augau Vilniuje. Vilnius mano namai. Vaikystėje turėjau keturis draugus, ir visi mes buvome dvejetukininkai, iš kurių aš buvau geriausias - pagal pažymius. Nei karto nesu likęs antrais metais - gaila laiko. Turiu brolį, kuris irgi yra toks pats tinginys kaip aš, bet svajoja būti muzikantu. Kuria muzika ir svajoja apie šlovę, kaip ir aš.

Gyvendamas išmokau vieną dalyką - tai nepasitikėti žmonėmis, nes žmonės yra tie, kurie gali labiausiai įskaudint, įžeist, nužemint ir kitaip paversti tavo gyvenimą pragaru. Sėkmingas gyvenimas ne visiems. Aš nesu sėkmingas žmogus, kol kas. Svajoju būti rašytojas, bet rašyti noveles nesigauna. Savo vaikystės neatsimenu. Žinau, kad mokykloje nedariau kūno kultūros ir visi man pavydėdavo. Mokiausi dvejetais išskyrus anglų ir rusų kalbas, kur buvau vienas geresnių, kai perėjau mokytis į kitą mokyklą. Savo gyvenimą galėčiau aprašyti vienu skyriumi, nes mano gyvenime nieko neįvyko - jokių ypatingų faktų neatsitiko. Gyvenimas mano pakankamai prastas. Rašydamas pirmą knygą išprotėjau ir buvau diagnozuotas šizofrenija - dabar sėdžiu ir geriu vaistus, kad vėl neišprotėčiau. Durnyne gulėjau kokius devynis kartus per tris metus. Nuo išprotėjimo mano gyvenimas pasikeitė, nes aš gyvenu realybėje, kuri gali išsikreipti

Toks tas gyvenimas, niekada nežinai, kas tavęs laukia už kampo. Gali susirgti ir niekada nepasveikti. Gali laimėti milijoną ir išprotėti, aišku to patirti man neteko, bet gal kada nors teks. Mano gyvenimas, tai nuobodi rutina. Man pačiam atrodo, kad mano gyvenime nieko nevyksta - ypač šiomis dienomis. Viskas nublanksta, kai pažiūriu kitų žmonių gyvenimus, kai jie save filmuoja ir viešina įrašus - nesuprantu, kaip galima gyventi įdomu gyvenimą. Didžiąją dalį savo gyvenimo praleidau namie, nes dirbti tingiu, o pramogoms neturiu pinigų. Sėdžiu užsidaręs namie ir rašau. Rašau tiek daug, kad nežinau, kada galiu išprotėti. Mano smegenys nėra pratusios prie rašymo, kadangi mokykloje aš rašyti išvis nemokėjau. Šį talentą grūdinu jau keturis metus ir man atrodo, kad sekasi.

Išprotėjęs supratau, kad gyvenu sistemoje, nes visa visata veikia automatiškai - be mano pagalbos. Pagalvojau, kad jei visa sistema veikia savaime, tai ir aš veikiu savaime. Tūkstančiai žodžių savaime pasirašo - be jokių pastangų.

Daug dienų pragėriau, net susirgęs šizofrenija - geriu. Nemanau, kad aš šizofrenikas. Čia mane bandė užparint, kad aš patikėčiau, jog tokia mano diagnozė. Tiesiog pas mane kartas nuo karto ištinka reguliarios psichozės - čia gal nuo rašymo, gal dėl dar kažko. Aš nežinau. Aš nesu daktaras. Geri ir rūkyti atrodo vienintelė pramoga šiame gyvenime. Po teatrus ir kino teatrus aš nevaikštau. Į koncertus neeinu. Gyvenime turėjau tris moteris - su viena iš jų pragyvenau du metus. Turėjau gerą seksą - buvo toks dalykas. Kitos dvi moterys buvo apgailėtinos. Viena iš jų buvo vienos nakties įvykis. O su trečia praleidau tris metus - aišku kartu negyvenome, bet draugavau vien tik dėl, kad neturėjau su kuo draugauti. Motina sakė, kad man reikėtų džiaugtis, kad aš išvis turėjau kam įkišti. Savo pirmosios moters vardo nežinau, kadangi ją sutikau bare prie stoties. Man tada buvo devyniolika metų. Ir kažkaip netyčia taip gavosi, kad mes su draugu gėrėm tam bare ir kažkaip automatiškai užsikalbinome tas moteris. Viskas įvyko autopilotu ir žiūriu, kad aš su dvigubai už mane vyresne moterimi jau lovoje. Prisipažinsiu bijojau mylėtis, buvo nedrąsu ir labai prastas seksas buvo. Man nepavyko užvaldyti jos širdies. Aš atsimenu, kad kitą dieną jai skambinau, o ji mane ignoravo. Buvau prastas lovoje, nu ką padarysi - gyvenimas tęsiasi.

Su antra moterimi susipažinau Ukmergėje. Taip gavosi, kad užgėriau su draugais ir išvažiavome iš Vilniaus girti į Ukmergę. Kitą dieną atsikeliu aš visiškame jovale, kažkokiame kaime - kur vanduo neskanus ir ant medžių auga skanios kriaušės. Tada labai gailėjausi, kad iš miesto nuvažiavau į kažkokį kaimą. Nesupratau, kaip aš ten atsidūriau ir svarbiausia kodėl. Bet kai sutikau antrą moterį, kuri buvo už mane vyresnė metais ir su ja pragyvenau du metus - tą nuomonę pakeičiau. Jau buvo namie toks sekso dromas. Gyvenome aišku pas mano motina su broliu - turėjome savo kambarį, kuriame aš dar iki šiol esu. Per du metus atsidrožiau už visą gyvenimą - jau tikrai galvojau, kad man sekso užteks. Bet mano moteris pamatė, kad aš esu nuo kompiuterio priklausantis tinginys ir po dviejų metų išvyko į Angliją, ji pas mane gyveno vien tik todėl, kad buvo patogiau nei bendrabutis. Aš aišku nežinau jos motyvų. Galėjau ir aš važiuoti į angliją, bet labai nenorėjau dirbti. Tad pasilikau Vilniaus mieste

Su trečia padruške susipažinau psichijatrinėje klinikoje, kai lankiau dienos stacionarą. Dienos stacionaras, tai vieta vasaros klinikoje, kur dieną ateini gauni vaistų ir pavalgai ir eini namo. Čia jau buvau mėnesiuką atgulėjęs. Tai buvo mano pirmas kartas ligoninėje, kur po kažkiek kartų visas personalas buvo savas. Trečioji mano draugė irgi sirgo šizofrenija, bet jos sveikata prastesnė nei mano. Nors aš nežinau. Ji gulėjo ligoninėje mažiau kartų nei aš, nors sirgo jau dešimt metų. Ji už mane buvo vyresnė septyniais metais. Va čia visai neseniai su ja išsiskyriau. Nemylėjo ji manęs, net nesuprantu kodėl ji su manim praleido tris metus. Gyvenimas toks negailestingas, bet dabar džiaugiuosi, kad neturiu moters. Moterys yra galvos skausmas.

Per savo dvidešimt septynis metus dirbau tik tris mėnesius. Nesu tas žmogus, kuriam labai reikia darbo. Man nereikia darbo. Man reikia pinigų. Ir galvojau kažkada, kad tuos pinigus užsidirbsiu rašydamas, bet pabandžiau padirbti rašytoju ir išėjau tą pačią dieną iš darbo, vos tik mane priėmė. Aš tiesiog negaliu rašyti mėšlo pagal užsakymą. Negaliu nors užmušk ir dar nenoriu. Dirbti manęs nevilioja niekas. Bet kai dirbau tris mėnesius, tai dirbau gerai. Turėjau darbą, kuriame nereikėjo nieko daryti - dėl to ir pradirbau tik tris mėnesius. Uždirbau nemažai, du tūkstančius pinigų. Sėdėjau ofise už gatvės, čia vietoje Justiniškėse. Galvojau, kad gyvenimas pasisekė. Bet iš tikro tai buvo apgaulė.