Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-04-17

Prasta diagnozė

Nu kadangi man diagnozavo šizofreniją prieš kelis metus aš nepasakyčiau, kad esu ir jaučiuosi kaip šizofrenikas. Dabar kažkaip vaistai padeda atitolinti mano psichozes ir tas yra geras dalykas.

sirgti kažkokia psichine liga yra nesąmonė.

Aš nežinau, bet taip jaučiu, kad tie vaistai padeda prislopinti psichozės priepuolius. Tai yra labai gerai.

Jei manęs psichozės vėl neištiks, galėsiu gyventi kokybiškesnį gyvenimą. Galėsiu galvoti kažką apie darbą ir kitokius dalykus. Nors atvirai sakau dirbti aš nenoriu. Tingiu be galo.

Norisi gyvenime pinigų, o ne darbo. Kitaip tariant reikės kažkaip kažkada save perlaužti, nes be darbo pinigų nebus. Jau tą pastebėjau.

Jei galima dirbt nemokamai ir negaut atlyginimo, tai kodėl negalima gaut atlyginimo be darbo?

Čia yra pati keisčiausia dilema. Kur aš eisiu dirbti su 45% darbingumu. Niekam tokie žmonės nereikalingi. Fizinio darbo dirbt negaliu, nes neturiu jėgu, o protiniam darbui neturiu proto. Juokinga ar ne?

Mano tingėjimas atsiradęs jau seniai, dar prieš savo pirmą psichozę aš buvau tinginys. Nors pasakysiu, kad buvo periodas, kai norėjau stengtis ir įsilieti į sistemos veiksmą, bet kai kelis kartus apgavo. Tai nusprendžiau tingėti.

Toks gyvenimas. Buvau labai naivus, tikėjau, kad pasaulis kupinas lygybės ir teisybės, bet pamačiau, kad teisybės ir lygybės čia nėra. Jei tu nepatinki žmonėms, tai tu su tais žmonėmis niekada ir nedirbsi. Visada įsivaizdavau, kad esu geresnis už kitus, bet dabar likimas ir realybė mane priplojo prie žemės. Nesu aš joks geresnis, tiesiog eilinis narcizas - taip jau gavosi. Bet visgi aš žinau ko esu vertas, o taikytis reikės prie kitų žmonių - greičiausiai. Nes kiti žmonės valdo visus pinigus, reikia susirasti darbą ir jį negalvojant dirbti. Prisipažinsiu - tingiu aš galvoti, tingiu aš dirbti, tingiu aš mokytis ir aš visiškai nežinau, ką aš darysiu kai mano maitintoja numirs. Už pinigus, kuriuos moka valstybė niekaip neišgyvenčiau ir neišlaikyčiau trijų kambarių buto. Kai esi neįgalus, tave visuomenė atleidžia nuo darbo. Gaila, kad nėra darbų, kuriuos galėčiau dirbti pagal savo standartą. Žinau, kad gavęs gerą galimybę galėčiau padaryti daugiau nei padarau dabar. Norėčiau būti konsultantu kokiam buitinės technikos salone, bet manęs niekas nepriima - nes aš nesu fasoninis čiuvakas.

Tikras neformalas, sakyčiau. Man susirasti darbą yra be galo sunku, nes manęs niekas netenkina. Man vis atrodo, kad galiu padaryti daugiau nei man siūlo. Todėl į kokius valytojo ar kiemsargio darbus aš net nežiūriu, nes turiu potencialą. Bet vėl gi - kas iš to potencialo. Visą gyvenimą svajojau, kaip aš nedirbsiu ir mano svajonė išsipildė - nedirbu. Jau gerus 10 metų malu šūdą ir gyvenu savo kuklų gyvenimą. Kompas - lova - kompas - lova - išgert - parūkyt - lova.

Labiausiai nesuprantu koks yra mano gyvenimo tikslas, nejaugi kaip katinui nugyvent gyvenimą ir nieko čia nepadaryti ir nepakeisti. Žmonės gimsta su talentais visokiais, o čia aš pist be jokio talento. Viskas yra sunkus darbas, o sunkiu darbu aš netikiu.

Dabar kol galiu tol nedirbu, o rašau - tai irgi savotiškas darbas, kuris yra kaip pramoga ir neneša visiškai jokios finansinės naudos - tiesa iš savo rašliavos aš esu uždirbęs 30 baksų iš kurių penkiolikos negavau. Užsidirbti iš rašymo yra be galo sunku, ypač kai esi Lietuvis, kur geras rašytojas parduoda 2000 - 5000 knygų egzempliorių.

Aš visada galvojau, kad aš rašysiu, o žmonės skubės skaityti, bet gavosi taip, kad aš esu be galo durnas žmogus ir neturiu ką gero pasakyti tiems žmonėms. Viską jie ir taip patys žino. Vienintelis dalykas, kurį darau savo raštu, tai ieškau bendraminčių, kurių Lietuvoje turi būti bent trys. Dar gal užsienyje kokie 7 atsirastų ir va būtų puiku - dešimt žmonių yra pats tas ko reikia.

Gyvenant sistemoje, žinant, kad kosmosas veikia autopilotu tu supranti tokį dalyką, kad niekas nuo tavęs nepriklauso šiame pasaulyje, nes tu reaguoji į aplinką, o aplinkos pakeisti tu negali - nebent esi išskirtinis talentas ir atradėjas, jei atrandi kažką tai jo realybę pakeisi, bet ne pačius žmones. O toks žmogus, kaip aš ir kaip tu, tai nieko čia nepakeis. Vistiek, turi būti kažkokia bendraminčių komanda, kuri sugeba kažką daryt. Nes jei visi nieko nesugeba, tai geriausiu atveju susirinks alaus išgert.

Kaip ir minėjau, bendraminčių neturiu ir labai ieškau žmonių su panašia mąstysena. Tam, kad būtų su kuo bendrauti ir kam rašyti. Žinai gyvenimas nestovi vietoje, kiek daug žmonių yra nesėkmingų ir taip toliau - visi bando adaptuotis prie to gyvenimo, prie realybės. Nesėkmė garantuota tam, kas nenori daug dirbti. Čia faktas. Bet tada kaip prisiversti būti darbščiam? Kaip nugalėti tinginį, kuris slypi viduje? Man atrodo, jog tinginių smegenys veikia kitaip nei tų, kurie yra darbštūs. Aišku čia ne faktas, čia nuomonė.