Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-04-03

Nu ką šiandien į sodą

Šiandien varau į sodą, reikės seneliui kažką padėti. Padirbėsiu biškutį.

Toks tas gyvenimas, kai kažkam kažko iš tavęs reikia tai susisiekia. Paprašo padėti, o kai nieko nereikia, tai telefonas tyli.

Aš esu įsitikinęs, kad jei žmogus tau neturi darbo, tai tu to darbo ir negausi. O jei žmogus nori su tavim dirbti, jis tau darbą pasiūlys.

Belieka tik sėdėti ir laukti. Aišku gali imtis iniciatyvos pats ir visiems siūlyt savo paslaugas - taip darbą susirasi greičiau, jei iš tikro nori dirbti. O kadangi aš nesu darboholikas, tai laukiu kol man pasiūlys.

Geri laikai buvo tuomet, kai žmogus užauga ir jau darbą turi. O dabar ieškok, konkuruok, visiems įrodinėk, kad esi geriausias ir geriau už tave nėra. Aš užleidžiu darbo vietą kitiems, tiems, kam jo labiau reikia. Ateis laikas, kai aš dirbsiu. Bet kol galiu nedirbt, tol išnaudosiu šitą progą.

Nedirbdamas išmoksi filosofuot, daug ką gyvenime permąstai, bet ta filosofija nėra akademinė, ji tokia mėgėjiška. Visokių durnų minčių šauna į galvą, kai nieko neveiki.

Kam bepasakyčiau, kad gyvename sistemoje, tai jie galvoja apie kapitalizmą, dar apie kažką ir niekas deramai nesupranta, kokia ta sistema. Čia turbūt aš tik vienas žinau.

Jei visas kosmosas veikia savaime, tai ir tu veiki savaime. Tu reaguoji į išorinį pasaulį ir jis tave gludina. Po to tampi toks prisiadaptavęs prie savo gyvenimo ir nenori nieko keisti, nes suvoki, kad nieko čia nepakeisi. Niekas specialiai nenori keisti nieko, visi laukia kol savaime pasikeis. Aš tame tarpe. Kai dirbi ir turi pinigų, šitas pasaulis yra pakankamai geras, nes gali daryti ką nori. Visos problemos prasideda kai neturi pinigų ir siūlomi darbai tavęs netenkina. Manau kiekvienas gali dirbti savo svajonių darbą, bet tam reikia sąlygų.

Kasdienė filosofija nieko nežavi, nes internetas užkištas visokiausiais dalykais. Tam, kad sudominti publiką ir  būti rašytoju reikia rašyti tai, ką kiti norėtų skaityti, bet man tas nepatinka.

Noriu rašyt kaip moku, noriu rašyt kaip gaunasi. Mano nuomone širdingai papasakotas tekstas yra žymiai vertingiau, negu kažkokie masėms pritaikyti patarimai.

Mano patarimas toks, nori gyventi sėkmingą gyvenimą? Išmok konkuruoti su kitais žmonėmis ir nepasiduok, kai tave nukonkuruoja. Vienaip ar kitaip kiekvienas žmogus kažką sugeba padaryti. Lai tai rašymas, lai tai namų statymas ar muzikos kūrimas ar dar kas nors. Kiekvienas žmogus vis kažkaip prisideda prie visuotinio gėrio kūrimo - pagal savo gebėjimus ir galimybes.

Tu gali rašyti visiškai nepopuliarų tinklaraštį, bet tu vistiek kažkiek prisidedi. Vieni prisideda daugiau ir gauna už tai pinigus, kiti prisideda mažiau ir už tai pinigų negauna. Gerbiu žmones su neįveikiamomis ir nerealiomis svajonėmis. Tokius žmones verta pagirti.

Pats irgi turiu neįveikiamą svajonę - rašyti, bet kiek bandžiau ir vis bandau, kažko įdomaus daugumai parašyti nesigauna - toks gyvenimas, tokį mane sukūrė. Aišku aš čia niekam nebandau įtikti, geriau jau gyvensiu pusbadžiu, bet rašysiu. Negu eisiu uždirbinėti didelių pinigų ir išmesiu iš savo gyvenimo rašymą.

Rašymas, kad ir koks jis ten būtų yra talentas. Gali būti visiškai neskaitomas, bet svarbiausia turėti hobį, gyvenimo aistrą. Pripažinsiu, kad aš nesu geras rašytojas, jei būčiau geras tai būčiau skaitomas, bet man svarbiau yra gilesnis ryšys, kurį užmezgi su skaitytoju.

Aš kai rašau, įsivaizduoju, kad pasakoju kažką savo geriausiam draugui, taip atvirai, ir be jokių išsidirbinėjimų. Toks stilius aišku yra rizikingas, nes atveri savo vidinį pasaulį nepažįstamam žmogui, bet gyvenu tik vieną kartą, tai ko čia gėdytis. Gyvenimas priverčia imtis vienokių arba kitokių veiksmų tam, kad išgyventi, tam, kad po savęs kažką palikti. Labiausiai po savęs norėjau palikti knygą - tą jau padariau, tiesa ji nelabai gera gavosi, bet kai kuriems žmonėms patiko. Honoraro jokio negavau, nes tiesiog įdėjau į internetą. Manau, kad viskas pasaulyje turėtų būti nemokama, nes neteisybė vienas daro kažką ir negali pasiekti konkurencingo lygio ir todėl jam nesiseka, bet darbas tai yra įdedamas. Juk čia rašydamas aš atlieku darbą, nesvarbu, kad jis žavi tik kelis žmones. Bet yra kaip yra. Vienas žmogus pasaulio pakeisti negali. Jis būtinai turi turėti bendraminčių.

Viską, kas neneša pinigų galima vadinti hobiu, bet tada reikia ir darbo. Bandžiau aš kažkada rašyti pagal užsakymus, kai pamačiau ką reikės rašyti, tai nustojau, net nepradėjęs. Tenka pripažinti, kad galiu rašyti tik savo malonumui ir tie rašytojai, kurie rašo laikraščiuose ir kitur yra žymiai geresni rašytojai, nes jie gali rašyt pagal užsakymą. Jiems sudėlioti tekstą yra vienas juokas. Kita vertus rašytojai, kurie rašo pagal užsakymą yra pačios žemiausios lygos, nes tikras rašytojas, tai jis turi savo mintis pasakyt, atvert skaitytojams save, kad jis būtų permatomas ir pažeidžiamas.

Parašysi vieną tekstą, parašysi kitą ir koks skirtumas ką kiti žmonės apie tave pagalvos, kol tu užsiimi tuo, kuo iš tikro nori užsiimti. Reikia kažkaip suktis, reikia kažkaip bandyti nepasiduoti, nes aš galėčiau šito teksto net nerašyti - galėčiau eit užsiimti kažkuo kitu, bet širdis liepia rašyt, ir būt nežinomu rašytoju yra žymiai geriau negu nebūt rašytoju išvis. Gal tai grafomanija, gal dar kokia psichinė liga ar dar koks šūdas

Viskas, turiu lėkti.