Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-04-18

Kas akivaizdu tau - nuostabu kitiems

Žinai, gyvendami mes mokomės. Ir kartais tiek daug žinių turi ir galvoji, jog esi kvailas. Nes pripažinkim - kuo daugiau žinai, tuo kvailesnis jautiesi, nes pradedi suvokti - kiek dar visko galima pažinti.

Gyvenimas toks sudėtingas - sakyčiau. Sudėtingiausia yra pasiekti savo tikslą ir įtikti kitiems žmonėms savo menu ar rašliava.

Nenuostabu, kad kartais jaučiamės taip, lyg nieko naujo negalėtume pasauliui pasakyti. Visos mintys, kurios yra tavo galvoje yra iš kitų informacijos šaltinių. Žmogaus galvoje vienas informacinis faršas. Sumaltos mintys. Galva prifarširuota visokiausių nesąmonių - na ir kam gi viso to reikia?

Ką daryti su akivaizdžia informacija?

Matai reikalas tas, kad tai, kas akivaizdu tau nėra akivaizdu kitiems. Kitiems tai nuostabu.

Gali sėdėti ir dieną iš dienos žiūrėti youtube - mokytis. Ir tą informaciją perteikti savo tinklaraštyje. Tiesa, kai pradedi rodyti savo intelektą - tampi baisiai nepopuliarus. Niekam nepatinka protingi žmonės arba tokie, kurie bando protingus primesti.

Vienas žino vieną dalyką, kitas žino kitą dalyką ir taip susikirtus dviems žmonėms gaunasi pokalbis. Keitimasis informacija ir emocijomis. Dar nesu sutikęs žmogaus, kuris žinotų tą patį kaip ir aš. Visi mes skirtingi. Todėl tau akivaizdi informacija gali būti kažkam naudinga.

Nereikia bijoti to, kad neturi ką pasakyti. Visada atsiras žmonių, kuriems tu būsi įdomus. Visi mes norime būti įdomūs ir klausomi. Niekam nepatinka - žmonės, kurie bruka savo nuomonę ir savo pasaulėžiūrą. Taip jau yra - taip pasaulis sudėtas.

Geriausia ką tu gali padaryti, tai leisti kitiems kalbėti. Ir sakyti tai, ką žmonės nori girdėti - kitaip biznio nepadarysi.

Visi žymūs rašytojai rašo tai, ką žmonės nori skaityti. O tik pabandyk rašyti tai, ką norėtum pats skaityti - tai ir skaitysi vienas. Žmonėms reikia emocijų.

Neverta jaustis kvailu, nes pasaulyje yra žymiai kvailesnių žmonių. Tiesą sakant pasaulis kupinas kvailų žmonių, kurie yra neišsilavinę ir neišprusę ir kitaip degradavę. Su tokiais žmonėmis susiduriu gan dažnai. Jie iš dalies primena man mane, nes kitaip su jais nesusitikčiau. Visokie melagiai, alkoholikai, chroniai, degradai arba urodai. Tokie žmonės priverčia nekęsti žmonių, nes kartais atrodo, kad visi tokie. Bet tai yra iliuzija, kurią taip sunku išsklaidyti - kad eina sau.

Gyvenime norėčiau sutikti kitokius žmones, bet kokius likimas davė - su tokiais reikia ir būti. Su neformalais bendrauja tik neformalai, tokie kuriems nusišikt ant tavo manierų ir ant tavo svajonių.

Šlykštu klausyti, kai žmogus tau nesąmones pasakoja ir tu negali nieko pakeisti - tik klausyti. Durniui kitaip ir neįrodysi. Žinau, patikėk - užknisa. Iš kur tokių žmonių atsiranda aš nežinau. Man atrodo, kad dauguma žmonių yra idiotai pagal savo natūrą, nes jei taip nebūtų. Mes gyventume nuostabiame pasaulyje. Iš esmės žmonės nesusikalba. Vieni sako vieną, o daro visiškai priešingai - kiti nesako nieko ir daro nesąmones.

Aišku, tu man parodyk žmogų, kuris negeria alkoholio. O aš tau pasakysiu kodėl jis negeria. Gyvenimas be alkoholio yra žymiai geresnis, tačiau, man pačiam be alkoholio gyventi yra nuobodu. Nes gyvenime nėra veiksmo - niekas mano gyvenime nevyksta. Kartais man atrodo, kad nuo manęs turi prasidėti veiksmas, bet kad aš pats nieko nenoriu. Toks gyvenimas, tokia realybė ir nieko tu čia nepakeisi, nebent save jei turi valios.

Aš bandau būti atviras su savim. Išsakyti tai, kas man patinka ir tai, kas man nepatinka. Man taip nusibodo nieko neveikti. Nusibodo tas katino gyvenimas, bet geriau aš nesugalvoju.

Norėčiau parašyti gerą knygą ir išsivaduoti iš šito mėšlo. Užsidirbti pinigų ir iškeliauti į kitą pasaulį, kur nors į Ameriką arba dar geriau į Mėnulį. Bet kaip nesigauna, taip nesigauna. Nuo savo programos gyvenime greičiausiai nepabėgsi. Kartais savęs paklausiu, kodėl esu toks arba anoks. Kodėl mano draugai tokie, o ne kitokie. Keista, bet atsakymo aš taip ir nerandu. Tik gimsti esi pasmerktas savo gyvenimui - gerai tiems, kurių gyvenimas puikus. Bet man gyvenimas nedavė nieko tik stogą virš galvos ir maisto, o daugiau - užsitarnauti aš nemoku. Duotų kas man laimingo gyvenimo receptą - būtinai pasinaudočiau, tačiau tokių knygų nėra.

Tai, kas tinka vienam, netinka kitam - panašiai kaip su vaistais. Vieni vieniems, kiti kitiems ir nuo tų pačių ligų.

Nesuprantu, kokia mano misija šiame gyvenime - džiaugčiausi jei suprasčiau. Greičiausiai aš nesu savęs atradęs, bet kad išbandyti viską - tai reikia pinigų, o jų nėra. Žinau tik tiek, kad man reikia rašyti - kito kelio nėra. Bet parašyk tu man bestsellerį, kad tu gudrus. Būtų visai neblogai, tačiau nesu aš toks talentas, kad galėčiau. Mano mintyse viena blevyzga ir prastos mintys, kurios atrodo kitiems, kaip beribė fantazija. Gerai būtų turėt neribotą fantaziją.

Kiekvieną kartą pradedu rašyt apie kažką kitą nei save ir vis nugrimzdu į savo vidinį pasaulį, kuris yra trapus kaip koks pyragas. Neturiu aš talento, neturiu aistros - nieko išvis neturiu ir negaliu susitaikyti su tuo, kad aš čia nieko negaliu turėt. Nežinau ką daryt, viskas ko gero būtų kitaip jei turėčiau kažkokį darbą, bet surask tu man darbą, kad gudrus. Aš į jį neisiu.

Norisi atitrūkt nuo realybės - išprotėt ir gyvent kur nors beprotnamyje ir žinoti, jog manimi kažkas pasirūpins. Negaliu savimi pasirūpint - man šis gyvenimas per sunkus. Sunkiausia čia susiveikti pinigų su malonumu, jei turi darbą ir dirbi maloniai - esi laimingas žmogus. Aš neįsivaizduoju, kiek pasaulyje žmonių, kurie nekenčia savo darbo - ar įmanoma paskaičiuoti? Kiekvienas dėl maisto stengiasi kovoti - ne kumščiais, o išsilavinimu ir patirtimi. Bet kai neturi patirties - tai niekas tavęs ir nelaukia. Esi niekam reikalingas žmogus. Taip jau yra - ir ne aš taip sugalvojau. Konkurencija yra realus dalykas. Norėčiau gyventi pasaulyje, kuriame nebūtų konkurencijos. Kuriame būtų laisvė rinktis - nors dabar atrodo, kad pasirinkti bet ką gali, tačiau tik nustok dirbti ir pamatysi koks baisus gyvenimas laukia.

Tinginiai yra niekam reikalingi žmonės, bet tai yra genuose. Seniau dar netingėjau mokytis - atrodė, kad mokslai padeda išgyventi, tačiau aš klydau. Mokslas yra svarbus dalykas, bet galima ir nesimokyti - juk laisvame pasaulyje gyvename. Galima ir nedirbti - juk laisvame pasaulyje gyvename. Tačiau iš kur tada gauti svarbiausią dalyką - maistą? Nemokamai juk niekas neduoda. O kaip aš noriu greičiau numirti ir pabaigti šį tragišką gyvenimą. Tačiau bus zapadlo - nemirsiu taip greitai, kaip kažkada tikėjausi. Išgyvensiu iki galo ir drebančiom rankom eisiu dirbti.